Štai prieš penkis dešimtmečius įkurtas Villaggio Coppolos miestelis turėjo tapti turistų ir turtingų italų traukos centru, bet šiandien jis galėtų pelnyti tik prarastojo rojaus vardą.
Septintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Villaggio Coppola įkurtas vakarinėje Viduržemio jūros pakrantėje, kiek į šiaurę nuo Neapolio. Tuomet miesto architektai manė, kad miestelis taps vienu patraukliausių Italijoje, bet greitai paaiškėjo, kad šiai utopinei idėjai nelemta išsipildyti.
Maždaug 12 tūkst. butų aplink jūros pakrantę buvo pastatyti pažeidžiant teritorijų planavimo įstatymus. Pradžioje vietinė valdžia ignoravo ir nekreipė dėmesio į miesto plėtrą Viduržemio jūros pakrantėje, bet ilgainiui plėtros projektas buvo sustabdytas, o daugybė gyventojų priversti išsikelti iš namų.
Šiandien Villaggio Coppola atrodo kaip prarastasis rojus – kadaise pastatyti prabangūs daugiabučiai dabar apgriuvę ir apleisti. Maža to, šis miestelis atskleidžia Pietų Italijai būdingas problemas – čia susitelkęs nusikalstamasis pasaulis ir milžiniškas skurdas.
Pavyzdžiui, Parco Saraceno rajonas, statytas turtingesniems miestelio gyventojams, šiandien tapo vaiduokliu, jame stovi tuščias kadaise itin populiarus viešbutis, rodantis miestelio turėtas dideles ambicijas tapti turistų mėgstamu kampeliu. Kadaise spalvingi pastatai dabar nublukę, o gatvės tuščios.
Vieno aukšto namai tęsiasi per visą pakrantę ir net už Villaggio Coppolos teritorijos, jie pastatyti vos per kelis žingsnius nuo jūros. Bet, užuot sulaukęs saulės ir šiltos jūros išsiilgusių poilsiautojų, Villaggio Coppolos paplūdimys virto sąvartynu – čia mėtosi purvini čiužiniai, buteliai ir kitos šiukšlės, paplūdimyje vis dar stovi pavėsinės, bet jose retai kas slepiasi nuo kaitrių saulės spindulių.
Tačiau sakyti, kad Villaggio Coppola nėra gyventojų, būtų neteisinga. Dalis žmonių palei jūrą besidriekiantį Parco Saraceno rajoną vis dar vadina namais.
Nors dauguma daugiabučių ir vilų apleistos, kai kuriems miestelio gyventojams pavyko išprašyti vietinės valdžios jų neiškelti per 1980–2000 m. vykdytą gyventojų iškeldinimą. Tad kai kurie dar 7-ajame dešimtmetyje į miestelį atsikraustę italai čia tebegyvena, be to, Villaggio Coppola turi ir naujakurių.
Villaggio Coppola teisiškai – nelegalus miestas, jis taip pat beveik negauna jokių savivaldybių paprastai teikiamų paslaugų. Tad nekeista, kad ir jo gyventojai nenoriai bendrauja su žurnalistais ir verčiau renkasi likti šešėlyje, kaip ir šis Viduržemio jūros miestas.
Nors miestelis apleistas ir jame gyvena nedaug žmonių, čia vis dėlto klesti prostitucija. Vakarais suvažiuoja vietos gangsteriai pirkti merginų paslaugų. Kiekvieną vakarą, nusileidus saulei, besidriekiantis palei jūrą kelias tampa pagrindine darbo vieta moterims, daugiausia iš Afrikos. Jos už labai nedidelę kainą siūlo savo kūną pravažiuojančių automobilių vairuotojams.
Regiono valdžia bandė atgaivinti Villaggio Coppolą, bet turistų rojaus renovacija įstrigo ir, atrodo, ilgam. Nors šiandien miestelyje daugiau skurdo, kuris iš dalies užkerta kelią miesto renovacijai ir turizmo plėtrai, jūros pakrantė yra neginčytinas Villaggio Coppolos koziris ir traukos šaltinis. Šiandien kone kiekvienas Parco Saraceno rajono gyventojas gali džiaugtis vaizdu į jūrą, nors kai kur jį užstoja aprūdijusios palydovinės televizijos lėkštės.
Kadaise tikėtasi, kad miestelis plėsis, tačiau šiandien daugumoje namų pučia tik gaivus jūros vėjas, o visos investicijos, skirtos Villaggio Coppolos statybai, neteko vertės.
Žvelgiant iš šalies, sunku įsivaizduoti, kad miestelis jau daugiau nei dešimtmetį nyksta. Daug lengviau įsivaizduoti tą utopiją, kurią septintajame dešimtmetyje mėgino sukurti miesto architektai. Mėlynas dangus, jūra, golfo aikštynas tik sustiprina šią iliuzija. Net ir pažvelgus iš arčiau, sunku pasakyti, kurie iš tūkstančių nedidelių daugiabučių ir vilų balkonėlių turi gyventojus, vis dar išeinančius pasigrožėti jūros vaizdu, o kurie namai tik atspindi neišsipildžiusią Villaggio Coppolos kūrėjų svajonę.