Ne todėl, kad nieko įdomaus apskritai nėra, o labiau todėl, kad išvykti kur nors savaitgaliui beveik nėra galimybių, nes žemų kaštų avialinijos beveik visas savo kryptis, išskyrus Londono, realizuoja ne kasdien, o du ar triskart per savaitę. Taigi, normaliam darbo žmogui savo užpakalį kasdien trinančiam į ofiso kėdę ir nenorinčiam suerzinti darbdavio laisvų dienų paėmimu, keliauti nėra paprasta.
Tada radau Frankfurto variantą, kuris pasirodė sąlyginai priimtinas. Skrydžiai pigūs – 27 eurai į abi puses. Išvykimas ketvirtadienio pavakare leido apsiriboti tik viena išeigine penktadienį. Grįžau šeštadienį. Viešnagė Frankfurte truko tik vieną pilną dieną. Nedaug, bet kas pasakė, kad negalima sau leisti išvykti kur nors net ir vienai dienai, jei labai užsinori?
Tai štai, jei įsigijote bilietus į Frankfurto Hano oro uostą, negalvokite, kad viskas jau padaryta. Mažas Hano oro uostas yra daugiau nei šimtas kilometrų iki Frankfurto miesto ir kelionė į jį gali trukti dvi ir daugiau valandų, priklausomai ar autobusas stoja kaimuose. Panašiai tiek kiek trunka ir pats skrydis.
Prie viso to, internetu perkami autobuso bilietai kainuoja 16 eurų į vieną pusę, taigi mano atveju jie kainavo daugiau nei skrydžio bilietai. Nesakau, kad čia blogai, tiesiog informuoju. Nors, kai gerai pagalvoji, nieko čia gero. Tai panašiai, kaip Vilniaus oro vartus pavadintume Šiaulių oro uostu ir maivytumėmės, kad skrendame į Šiaulius. Nors pala, greičiausiai reikėjo lyginti atvirkščiai.
Frankfurto (sunkiai rašau šį vardą dėl jau papasakotų priežasčių) Hano oro uostas yra visiška skylė ir bjauroja gerą Frankfurto vardą. Atvykus tas taip neišryškėja, nes eini ir nueini, tačiau išvykstant, ta salė, kurioje aptarnaujami pigiais skrydžiais į vargingas rytų ar pietų Europos valstybes skrendantys keleiviai yra labai prastos būklės. Tai purvina ir nudrengta patalpa su ne per švariausiais tualetais ir su tris eurus kainuojančiais vandens buteliukais. Akivaizdu, kad per daug idealizavau Vokietiją. Vilniaus ir net Kauno oro uostai palyginus su Frankfurto Hano yra kaip pasakų pilaitės.
Na, bet ko aš čia taip negatyviai? Pastebėjau, kad draugai po mano kelionių įspūdžių pradeda manęs vengti, o kai kurie net viešai auklėti už ne rožinius kelionių apsakymus. Dabar bandysiu pasitaisyti.
Frankfurto miestas skirtingai nei Hano oro uostas yra puikus. Ypač turint vieną dieną. Kodėl būtent vieną? Nes per kelias jis gali spėti atsibosti, o per vieną čia gali būti tiek reikalų, kad baigiantis dienai supranti – su šiuo miestu dar nepabaigta ir norėsi čia grįžti. Tik jei galima, jau į normalų Frankfurto oro uostą.
O veiksmo čia nors vežimu vežk. Daug kas dabar aiškina, kaip Vokietijoje pigu apsipirkti. Prisipažinsiu, netikrinau aš to pigumo, per daug gaila laiko buvo ir šiaip apsipirkinėjimai manęs nejaudina, bet jei taip jau kalbama, tai matyt, ne be pagrindo. Vis dėlto faktas, kad Vokietijos kainos lietuvaičių jau nebeišgąsdins yra neabejotinai tikras.
Maisto kainos restoranuose jei ir aukštesnės už vilnietiškas, tai minimaliai, o kai kur net tokios pat. Žinoma, aš kalbu apie žemiškas užeigas, nes į aukštuomenės mėgstamas aš neinu, nebent kas nors pakviečia. Nors ką aš čia bandau apgauti, niekas iš tikrųjų ir nekviečia.
Drabužių ar kažkokių aksesuarų kainomis irgi nelabai domėjausi, bet jei jau Frankfurte yra „Primarkas“, tai reikia manyti, kad jos čia gali būti labai patrauklios.
Ką dar galima nuveikti Frankfurte? Daug vaikščioti. Miesto centras yra labai gražus, jame galima pasijusti ir kaip Manhetene, ir kaip senojoje Vokietijoje. Frankfurte yra daug garsių korporacijų dangoraižių, tarp jų ir Europos centrinio banko, todėl bus kur pažiopsoti užvertus galvą.
Jei norite kažką įdomaus pamatyti žiūrint žemyn, geriausia yra užkilti į „Main Tower“ ir iš ten apžvelgti miestą. Užkilimo kaina nesiekia 8 eurų, o tai truputį juokinga. Juokinga, nes tai yra pigiau nei pakilimas į Vilniaus televizijos bokštą (9 eurai), o aukštis – 200 metrų (Vilniaus – 165 metrai). Tiesa, „Main Toweris“ nesisuka, tačiau viršuje galima išeiti į lauką. Čia dar būtų nieko, Vilnius iš viršaus irgi yra labai gražus. Tikroji gėda buvo Rygos katedra, į kurią užkilimas irgi kainavo 9 eurus, o aukštis buvo viso labo tik 72 metrai.
Per dieną laisvai galima apeiti visą centrinę miesto dalį. Smagu pereiti Frankfurto simbolį – Geležinį tiltą – atsidurti kitoje Maino pusėje ir pasigrožėti dangoraižiais. Ten pat besigrožint galima kažką ir pagurkšnoti nebijant, kad būsi pagautas ir lieptas nusibausti. Man apskritai buvo neįprasta, kad užsimanius alaus nebūtina eiti į aludę, o galima nusipirkti mažą buteliuką parduotuvėje ir vartoti ant pievelės. Taip darant drebėjo rankos ir dairiausi į visas puses kaip koks maniakas su lietpalčiu, bet paskui atsipalaidavau. Vokietijoje girtuokliavimas gatvėse netraktuojamas kaip draustinas reiškinys. Na štai, nejučia istorija vėl pasisuko apie alkoholį. Metas tvardytis.
Trinantis aplink Geležinį tiltą, pamačiau kvietimą paplaukioti Maino upe laivu. Kodėl gi ne, pagalvojau, vis tiek nieko per daug neveikiu. Kruizas trunka 50 minučių ir kainuoja 9,80 eurų. Palyginkime paplaukiojimą Nerimi Stalino laikus menančiu ir juodus dūmus leidžiančiu garlaiviu „Ryga“. Štai – 45 minučių plaukimo kaina suaugusiajam – 10 eurų. Plaukia tik vasarą, nes laivas nešildomas.
Buvo puiki saulėta lapkričio popietė, tad dar nebuvo per daug šalta pasėdėti atvirame denyje. Laivas plaukia dvidešimt minučių pasroviui ir per pusvalandį grįžta atgal. Operatorius pasakoja, ką matote plaukdami, o suplukusi padavėja laksto su gėrimais, nes per 50 minučių reikia apšokinėti visus mėgstančius išgerti.
Nors sakoma, kad Vokietijoje Kalėdoms pradedama ruoštis anksti ir visi siūlė nepraleisti progos pasisukioti kalėdinėse mugėse, bet tą džiaugsmą visgi teko atidėti dėl paprastos priežasties – tų mugių lapkričio viduryje nė velnio dar nebuvo. Ir apskritai oras labiau priminė pavasarį, o ne kažkokias Kalėdas. Dar net lapai nuo medžių ne visi nukritę.
Visgi, kad ir kaip nebūtų šalta, po visos dienos bastymosi gryname lapkričio ore, nejučia vis tiek atšali ir labai užsinori nesuvaidintos šilumos. Ir ne, šįkart nesiūlysiu stipraus alkoholio ar karkos su keptomis bulvėmis kokioje nors vietinėje „knaipėje“, lietuviškai vaidinamoje smukle. Būtų per banalu. Geriau nueiti į vieną iš SPA centrų, kurie Vokietijoje yra labai populiarūs.
Tai yra nuostabus poilsis šaltojo sezono metu pašalinantis dienos nuovargį ir suteikiantis šilumos, kiek tik reikia. Dvi valandos baseine su kelių rūšių saunomis man kainavo 12 eurų. Palyginkime su populiariu vandens parku Vilniuje. Įlendu į jo tinklapį – vėlgi, štai jums ir prašom – trys savaitgalio valandos suaugusiajam kainuoja 25 eurus. Išvadas daromės patys.
Kas čia dar? Ak tiesa, prieš vykstant kažkas iš pažįstamų, primygtinai siūlė pasidairyti po Frankfurto raudonųjų žibintų kvartalą. Pamenu, supykau tada, nuraudau ir griežtai atsisakiau. Laikau save aukštos moralės žmogumi, kuriam nepadoru lankytis tokiuose rajonuose ir dar viešai tuo girtis.
Taip jau sutapo, kad nakvynės vieta buvo visai šalia to stebuklingo kvartalo, esančio prie pat Frankfurto traukinių stoties. Tik viena akimi, pažiūrėsiu, nedrąsiai pagalvojau, slinkdamas jo link ir įsivaizduodamas pamatysiantis panašias orgijas kaip Amsterdame, apie kurias neseniai buvau skaitęs populiariausiame Lietuvos portale.
Na, čia nebuvo nieko panašaus – jokių vitrinų su besimaivančiomis merginomis, kažkokių intensyvių verbavimų užeiti ar panašiai. Mačiau spindinčias reklamas su erotiniais šou ar kažkokiomis panašiomis programomis. Merginos į gatvę nelenda, jos yra užsislapsčiusios daugiabučių kambariuose, kuriuose ir laukia savo klientų.
Kaip sužinoti, į kuriuos namus eiti? Jų balkonai šviečia raudonomis arba mėlynomis lemputėmis, o prie durų yra užrašas – merginos. Vyrai voromis lenda į tuos namus ir šlifuoja laiptus vertindami galimus pirkinius. Ar aš ėjau ten? Už jokius pinigus, tokie išsišokimai yra ne mano kukliam charakteriui.
Merginos, kurių tarpe dominuoja rumunės ir bulgarės, kainuoja 20 – 30 eurų. Iš kur žinau, jei pats nėjau? Pusbrolis pasakojo. Netikras pusbrolis – ketvirtos kartos.