Pirmą straipsnio apie Čekiją dalį galite skaityti ČIA.
Mineralinį vandenį žmonės čia aptiko dar XVI amžiuje, tačiau praėjo kone trys šimtmečiai, kol vietiniai gyventojai įrengė pirmąją gydyklą. Dar po kurio laiko, 1837-aisiais, šią vietovę nusipirko kunigaikštis Konstantinas, tikėjęsis mineralais turtingoje žemėje rasti akmens anglies. Šie lūkesčiai neišsipildė, užtat kunigaikštis suprato, kad regiono galia slypi kitur ir ėmėsi gydyklų.
Tai, kas dabar čionai traukia ne tik čekus, bet ir vokiečius, stovi ant kažkada kunigaikščio Konstantino padėtų pamatų. Baseinai, pirtys, purvo bei kitokių procedūrų kabinetai, pėsčiųjų takai, trys prabangūs viešbučiai ir dar šeši kurortiniai namai, kavinė, maldos namai – kiekvienas gali pasirinkti, kas jam arčiau širdies.
Kai jau užtektinai prisižiūri šventovių, rūmų bei tvirtovių, nauja diena, tarsi linkėdama tavo kelionei tikros pilnatvės, atveda pas ypatingus žmones, ir imi suvokti, kad be šių susitikimų visa išvyka prarastų nemažą dalį savo žavesio. Toje menamoje asmenybių galerijoje pirmoji buvo Libušė, dvarvietės vardu Dvur Krasikov šeimininkė. Jau kiek sykių esu stebėjęsis ir žavėjęsis ypatingu kai kurių žmonių darbštumu, nuovoka bei fantazija, bet, žiūrėk, atsitinka, kad ir vėl esi priblokštas šio fenomeno. O juk pakeliui į Krasikovą lindo pasalūniška mintis, atseit, ką ten labai rasi, ką pamatysi.
Buvęs kunigaikščių dvaras su bravoru, arklidėmis, karvidėmis, veršelių ferma, kalve, tvartais, sandėliais. Tačiau kada tai buvo. Tarp anų laikų ir šios dienos – pusę amžiaus viską naikinęs sovietų režimas, bet ir jam kartu su dvare veikusia mašinų-traktorių stotimi žlugus iškuopti tą komunizmo, kaip mėgsta sakyti čekai, palikimą imtasi negreit – vieną gražią dieną, pasikeitus santvarkai, naują gyvenimą kuriančioms galvoms reikia daugiau laiko ir pasišventimo. Nors išaušus laisvės valandai, Dvur Krasikov buvo privatizuotas, jis merdėjo dar 15 metų.
Tik 2005-aisiais Libušės tėvas, prie pensinio amžiaus artėjęs chirurgas, nupirko Krasikovo dvarvietę ir pasakė dukrai: nuo šiol dirbsi čia. Jai iš tikrųjų buvo gerokai pakyrėjęs valdiškas darbas municipalinėse struktūrose, bet šis tėvo žingsnis vis dėlto pribloškė, išmušė iš pusiausvyros. Laimė, trumpam. Pamažu ji įsijautė, užsibrėžė tikslą sugrąžinti šioms griuvenoms gyvybę, suteikti patrauklią išvaizdą bei atkurti jaukią atmosferą. Iš pradžių ji ardėsi viena, paskui drauge su ta pačia idėja užsidegusiu, sumaniu bei nagingu sutuoktiniu, o dabar viename moderniai restauruotame pastate jau įrengtas dešimties kambarių pensionatas, veikia jauki kavinė, aptvaruose kapstosi vištos, mykia avys, apspjauti kokį smalsų lankytoją nuolat taikosi lamos.
Dideliame kieme savo eilės laukia kol kas nerestauruoti vagonai, surūdijęs didelis kranas ir nemenkas geležinis laivas. Su metalais bei medžiu tvarkosi Libušės vyriškis, o jai daugiau tenka suktis prie muilo gamybos, sūrių iš ožkų ir karvių pieno spaudimo. Jie jau atstatė arklides, pusę sutvarkyto tvarto pritaikė viešiems renginiams. Apie kasdienius darbus bei ateities planus Libušė kalba su tokiu užsidegimu, kad nori nenori jauti, jog tiems žmonėms nieko neįmanomo nėra.
Pačiame Pilzeno regiono pakraštyje mūsų laukė nedidelis miestelis Stvolny, o jame – Miroslava ir Jaroslavas Hruškos, irgi nepaprastai nustebinę savo darbais bei užmojais. Ji – gretimame kaime dirbanti policininkė, jis – buvęs policininkas, tarnybos metais narpliojęs itin painias aukštų žmonių korupcijos bylas. Abu išėję paramedikų mokslus, atjauta ir pagalba užsitarnavę žmonių meilę. Visiems čia žinoma didžioji Jaroslavo aistra – paukščiai. Ne tiek dėl jų giesmių, nors jos jam, mėgėjui ornitologui, ausį malonina labiau už viską, kiek dėl giliai įsisąmonintos priedermės globoti sparnuočius ir, apskritai, gyvūniją, šnekant mokytų žmonių kalba, saugoti ekosistemą.
Kad paukščiai neliktų be įprastos aplinkos, Jaroslavas ėmėsi žygių ginti nuo išnykimo senus sodus bei užveisė naujų, o kai taip – pradėjo spausti obuolių sultis. Iš pradžių – rankiniu būdu, dabar jau veikia nedidelis, tačiau moderniai įrengtas cechas, kuriame sezono metu per dieną išspaudžiama po 500 litrų sulčių. Užuot tiekę jas kokiems prekybos centrams, jie cecho prieangyje pastatė panašų į nūnai populiarius paštomatus įrenginį su keliolika langelių įvairaus skonio sultims. Originalioji parduotuvė veikia iki vidurnakčio, taigi net ir vėlyvas pirkėjas, pridėjęs kortelę, be vargo atsiima dėžutę su pasirinktų sulčių pakuote.
Kitoje gatvės pusėje stovi dviaukštis mūrinis daugiau kaip šimto metų namas, prieš Antrąjį pasaulinį karą priklausęs vokiečiui, kuris paskui žuvo prie Maskvos. Pokaryje šis didelis pastatas atiteko kažkokiam nelabai jį prižiūrėjusiam piliečiui, kol apleistą ir griūvantį namą nusipirko mūsų pažįstami Hruškos. Jau eina į pabaigą būsimo pensiono su penkiais kambariais restauravimo darbai. Kad žmonės atvažiuotų su vaikais, mokytųsi pažinti ir branginti gamtą, kad suvoktų, koks paveldas liko iš ankstesnių, negu nelemtas, viską žlugdęs komunizmas, laikų. Pradėdami ekologiškai ūkininkauti, jie turėjo vienuolika hektarų apleistos, sakytum, visų užmirštos žemės, o dabar valdo 95 ha ūkį, kuriame augina avis, ožkas, dideles tarsi bizonai Normandijos karves.
Hruškos labai džiaugiasi tuose plotuose liulančia negilia pelke, kurioje braido gandrai bei garniai, bet gyvena ir bebrai, užklysta net jūrų ereliai. Prie sodo tvoros Jaroslavas pastatė edukacinę lentą, kurioje gali ne tik pasiskaityti apie paukščius, bet ir telefonu klausytis jų balsų. Ką besakytum, netikėti, drąsiai galėję ir neįvykti susitikimai su nuostabiais žmonėmis vis dėlto šildo, kažkuo tave pripildo – lyg gerumu.
O mūsų kelyje – dar Michaela, geroji žirgyno Dvur Svržno fėja ir savininkė. Prieš 30 metų sovietmečiu irgi veikusį žirgyną privatizavo jos tėvas, nors pats, dirbęs tekstilės įmonėje Lenkijoje, žirgus mylėjo, sakytum, iš tolo. Užtat dukra apie juos, kurių čia net 78, gali visomis kalbomis čiauškėti valandas. Michaela noriai pasakoja ir apie šimtametę žirgų veisimo tradiciją, ir apie karo pabaigoje amerikiečių įvykdytą drastišką vokiečių slėptų šimtų žirgų gelbėjimo operaciją vardu Operace kovboj.
Dabar jie dosniai siūlo įvairias paslaugas jodinėjimo mėgėjams, rengia varžybas ir vaikų stovyklas, kurių metu būsimieji raiteliai išeina jodinėjimo bei žirgų priežiūros pradžiamokslį. Klausydamasis Michaelos, prisiminiau, kokį pradžiamokslį, būdamas gal penkerių, išėjau pats, kai tėvas juokais užkėlė ant arklio, o šis, staiga ne iš šio, nei iš to pasibaidęs, zovada pasileido per lauką. Man pasisekė, nenukritau, tik tėvas paskui pasakojo, kad ilgokai nenorėjo atsigniaužti arklio karčių įsitvėrę mano pirštai.
Į pietvakarius nuo Pilzeno, jau netoli Vokietijos, glūdi miestelis Chodove Plane, apie kurį nelabai kas ir žinotų, jeigu ne alaus darykla. Istorijos analuose alaus darykla minima nuo XVI amžiaus. Po trijų šimtmečių didelis gaisras daryklą sunaikino, bet 1862-aisiais virš natūralių po uolomis nusidriekusių tunelių iškilę pastatai stovi ir šiandien. Juose alų verda jau ketvirta ar net penkta Plevkų dinastijos karta.
Paskutinę viešnagės dieną, kai atrodė, jog programa išsemta, nepaprastai plačias gyvenimo erdves aprėpęs mūsų su kolega Gerimantu Statiniu palydovas Jaroslavas Pompas, žurnalistas, vertėjas, keliautojas, redaktorius, triatloną pamėgęs atletas, atvežė į didžiausią Pilzeno alaus daryklą. Vežiojamas po teritoriją autobusu, greitai suvoki, kad neseniai sužavėjusi ankstesnė yra tik graži aludarystės miniatiūra, palyginti su šia įmone.