Miestas suklestėjo V a., valdant vyskupui, dabar miesto globėjui šv. Petronijui. Bolonija per visą savo istoriją pasižymėjo politine ir ekonomine galia, svarbia susisiekimo sistema ir, žinoma, pagarba kultūrai, mokslui, menui, tradicijoms. Nors čia teko praleisti tik vieną dieną, Bolonija sužavėjo mane savo žavia ir turtinga istorija, kurios unikalią dvasią galima pajusti ir šiandien.
Bolonijos pavadinimas yra neatsiejamas nuo trijų šio miesto pravardžių – la dotta, la rossa, la grassa. Bolonija išsimokslinusioji, raudonoji ir riebioji.
Kodėl išsimokslinusioji? Būtent šiame mieste 1088 metais buvo įkurtas seniausias Vakarų pasaulyje Bolonijos universitetas. Pagrindiniuose, arba Archiginnasio rūmuose, kuriuose šiuo metu veikia senoji miesto biblioteka, italų ir kitų šalių kilmingi studentai įsiamžino čia ant sienos palikdami savo šeimos herbą. Taip, čia galite rasti ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didikų herbų! XVII amžiuje, universiteto klestėjimo ir lietuvių studentų gausa pasižymėjusiu laikotarpiu, Bolonijos universitete studijavo Pažaislio vienuolyno įkūrėjas Kristupas Zigmantas Pacas, Steponas Pacas, Lenkijos karaliaus J. Sobieskio svainis Mykolas Kazimieras Radvila ir kiti.
Kaip nuostabu yra vaikščioti koridoriais ir salėmis, kuriose kadaise susitikdavo ir diskutuodavo tiek daug įstabių protų! Per 1000 metų herbų prisikaupė tokia galybė, jog universiteto sienose beveik nėra tuščio plotelio. Čia taip pat studijavo Kartenburio arkivyskupas Thomas Becketas, italų renesanso filosofas Pico della Mirandola, Nyderlandų dvasininkas, filosofas humanistas Erazmas Roterdamietis, dailininkai Leonas Battista Albertis ir Albrechtas Diureris, lenkų astronomas ir matematikas Mikalojus Kopernikas ir daugybė kitų garsių mokslininkų, rašytojų, teisininkų, teologų.
Pagrindinių universiteto rūmų perlas – autentiškas Anatomijos teatras, atidarytas dar 1638 metais, o savo galutinį pavidalą įgavęs apie 1736-uosius. Tai – tikra mokslo šventovė. Visa salė dekoruota medžio skulptūromis, vaizduojančiomis alegorines būtybes, antikinius dievus, garsius senovės laikų medikus, tokius kaip Hipokratas ir kiti. Viename anatomijos teatro kampe galima išvysti skulptūrą žmogaus, savo rankoje laikančio nosį. Tai – Gasparo Tagliacozzi, 1545-1599 m. Bolonijoje gyvenęs ir dirbęs italų chirurgas, plastinės chirurgijos pradininkas.
Kaip ir visur, Bolonijos architektūros specifiką nulėmė aplinka. Emilijos-Romanijos regione yra labai daug geros kokybės molio, iš kurio paruošiama terakota – degtas, neglazūruotas molis, naudojamas pastatų statybai. Ilgai netruks suprasti, kodėl Bolonija vadinama la rossa. Žvelgiant iš aukštesnio taško miesto pastatų kontūrai susilieja į vientisą rausvą spalvinę dėmę – miestas susitapatina su žeme, ant kurios jis yra iškilęs. Tačiau ne vien dėl savo rausvo, akiai malonaus atspalvio Bolonija yra vadinama la rossa. Čia rinkimus visuomet laimi kairiosios politinės jėgos, mieste tebėra išlikusių komunizmui skirtų gatvių, pvz., Viale V. I. U. Lenin, Via Stalingrado, kurios dažnam lietuviui dėl istorinio konteksto kelia nuostabą ir pasipiktinimą. Be to, Antrojo pasaulinio karo metais Bolonija buvo svarbiausias Italijoje pasipriešinimo prieš fašistinę valdžią centras.
Emilia-Romanija regione, kuris dar vadinamas Italijos skrandžiu, esanti Bolonija visame pasaulyje garsėja savo virtuve. Turtinga patiekalų ir skonių įvairove, koloringa, kupina įvairiausių mėsinių valgių, Bolonijos virtuvė davė pradžią dar vienam miesto epitetui – la grassa, Bolonija riebioji.
Šiame krašte buvo sukurtas visiems gerai žinomo patiekalo lasagna receptas, dešra mortadella, padažas ragu Bolognese, valgomas su specialia pastos rūšimi tagliatelle, šiame regione taip pat brandinamas raudonasis Lambrusco vynas, Parmigiano Reggiano sūris, Parmos kumpis, gaminamas Modenos balzaminis actas ir daugybė kitų visame pasaulyje pamėgtų delikatesų.
Vienas iš miesto simbolių – rankų darbo šviežia pasta tortellini. Pasak viduramžių legendos, po XIV a. vykusio mūšio tarp Bolonijos ir Modenos vienoje miesto užeigoje viešėjo Jupiteris ir Venera. Visą vakarą praleidę prie prašmatnių valgių ir gėrimų stalo, Jupiteris ir Venera galiausiai nuėjo į savo bendrą miegamąjį.
Smalsumo pagautas užeigos šeimininkas nusprendė pasekti šią porelę ir pažvelgti į jų kambarį pro rakto skylutę, tačiau viskas, ką jis galėjo pamatyti, buvo Veneros bamba. Pakerėtas ir įkvėptas šio vaizdo, užeigos šeimininkas nuskubėjo į savo virtuvę, kur netrukus ir sukūrė garsiuosius tortellini, dar vadinamus Veneros bamba.
1835-1850 metais Bolonijoje lankėsi Pellegrino Artusi, Italijos verslininkas ir rašytojas. P. Artusi yra žinomas visoje Italijoje dėl 1891 metais išleistos knygos „Mokslas virtuvėje ir gero valgymo menas“ (La scienza in cucina e l’arte di mangier bene). Knyga iki šių dienų išlieka visų Italijos šefų biblija, kurioje yra surinkta ir užrašyta beveik 800 tradicinių visos šalies patiekalų. Kone ikoninis visos Italijos patiekalas pasta Bolognese, taip pat yra įrašytas į šią knygą ir vis dar gaminamas pagal originalų Pellegrino Artusi aprašytą receptą.
Maistu Bolonijoje galima mėgautis ir jo nevalgant. Centre, siaurose gatvelėse įsikūrę šviežių produktų turgeliai primena ryškiaspalvius impresionistų paveikslus. Jūros gėrybėmis, vaisiais ir daržovėmis, vytintais kumpiais, parmiggiano sūriais, pasta, dešromis nukrauti prekystaliai traukia akį savo spalvomis, formomis, tekstūra, o nosį – maloniu aromatu. Išties neįtikėtina, kad maistas čia susilaukia tokios pačios pagarbos, kaip ir visa kultūra. Maistas čia ir yra dar viena kultūros forma. Kruopščiai rankomis suformuota pasta reikalauja ne tik puikių įgūdžių, bet ir pasišventimo, meilės savo amatui. O maži, spalvingi turgeliai yra ne tik vieta apsipirkti ir skubėti namo – jie yra tikra miesto puošmena, gausybės, juslinių pojūčių ir malonumų kampelis. Čia galima ir pasišnekučiuoti, pamatyti savo draugus ar kaimynus. Bolonijoje ir visoje Italijoje maistas yra ne tik būtinas išgyvenimo šaltinis, tai žmones sujungiantis dalykas, dalinimosi, bendravimo ir būvimo kartu priežastis.
Bolonija visuomet buvo galia pasižymintis miestas. Kadaise jį juosė gynybinė siena, iš kurios iki šių dienų išliko 10 miesto vartų (Porte di Bologna). Dar vienas miesto simbolis – bokštai Due Torri. Kadaise Bolonijoje panašių bokštų buvę apie šimtą, juos statydavo turtingos šeimos. Bokštai atlikdavo ir gynybinę funkciją, bet pirmiausiai buvo turto ir galios įrodymas. Į aukščiausiąjį, 97 metrų Asinelli bokštą, galima užlipti ir šiomis dienos. Kokia nuostabi panorama turėtų atsiverti iš tokio aukščio! Tiesa, Bolonijoje ne visi skuba pasigrožėti vaizdu iš paukščio skrydžio – studentų tarpe yra gerai žinomas prietaras, kad čia užlipti nevalia, kol nesi baigęs universiteto, antraip rizikuoji negauti diplomo.
Miesto širdis – įspūdingų mastelių šv. Petronijaus bazilika Piazza Magiore aikštėje, kurioje stovi dar vienas šio miesto simbolis – Neptūno skulptūra ir fontanas. Pradėta statyti 1390 m. bazilika yra net 132 metrų ilgio, 66 metrų ir 47 metrų ilgio. Vienoje bažnyčios koplyčių yra freska, vaizduojanti pranašą Mahometą, kipšų ir demonų tąsomą pragare. Dėl pasaulyje padidėjusios terorizmo grėsmės, priešais baziliką išvysite budinčius ginkluotus kareivius.
Ypatinga architektūrinė miesto detalė ir dar vienas Bolonijos simblolis – visomis centro gatvėmis besidriekiantys portikai – dengtos kolonų arkados, „apraizgiusios“ kone visą miestą. Juokaujama, kad lyjant lietui galima pereiti miestą nesušlapus. Portikai suteikia ne tik užuovėją nuo lietaus ar pavėsį nuo karštos vasaros saulės. Žingsniuodamas po jais jautiesi tarsi įtrauktas į šio viduramžiais klestėjusio Italijos miesto gyvenimą, jautiesi jo dalimi. Įdomu, kokie žmonės yra čia vaikščioję, kokias istorijas yra regėjusios šios elegantiškos gatvės užuovėjos? Iš viso portikai Bolonijoje sudaro 38 kilometrus, o ilgiausias jų – net 4 kilometrų San Luca portikas, iš miesto vedantis aukštyn į kalvą, kurios viršuje pastatyta bažnyčia garsėja dėl Šv. Mergelės Marijos paveikslo, kurį, pasak legendos, nutapė pats evangelistas Šv. Lukas.
Dienos pabaigoje, leidžiantis šiltai oranžinei saulei, apsilankiau čia, Bolonijoje, gimusio ir dirbusio dailininko Giorgio Morandi muziejuje ir namuose. XX a. viduryje, kuomet pasaulyje kūrėsi nauji meno judėjimai, Morandi nesekė paskui tuometines meno madas ir tapė paprasčiausius namų aplinkos daiktus, įvairių formų indus ir butelius. Morandi atsigręžė į tai, ką matė kasdien, ką gerai pažinojo, prie ko buvo pripratęs. Tam tikra prasme jis atsigręžė į tradiciją ir ją tęsė. Jo paveikslai kupini subtilaus paprastumo ir, ko gero, to nesibaigiančio pozityvumo, pakilios ir tvirtos žmogiškos dvasios.
Norisi galvoti, kad Italijos gamta, žmonės, saulė tiesiog spinduliuoja optimizmu ir užkrečia visus aplinkinius energija ir neblėstančiu gyvenimo džiaugsmu. Tačiau gyvenimas Italijoje taip pat turi savo tamsiąsias puses, kaip ir visur. Per savo istoriją Bolonijos miestas taip pat ne kartą kentėjo nuo epidemijų, karo, buvo stipriai apgriautas. Išties neįtikėtina, kad Giorgio Morandi, žmogus, pergyvenęs du pasaulinius karus, savo kūryboje išliko toks susitelkęs, paprastas, žmogiškas, neparodydamas jokio kartėlio, jokio nusivylimu pasauliu ar žmonėmis. Gal tai ir yra ta ypatinga Italijos dvasia – sugebėjimas išsaugoti pozityvumą, pakilią ir skaidrią žmogišką dvasią net ir sunkiausiu metu?
Neįmanoma būtų per vieną dieną pamatyti ir patirti visa, ką siūlo šis nuostabus, daugiakultūrinis miestas. Jame reikėtų pagyventi ilgiau, įsilieti į vietinį gyvenimo ritmą, kuriam žavesio suteikia čia rengiami džiazo festivaliai, muzikos dienos, nesuskaičiuojamos mugės, saldžioji šokolado šventė, vasaromis – kinas po atviru dangumi pagrindinėje miesto aikštėje. Kasmet čia vyksta žymi Bolonijos vaikų knygų mugė, į kurią suguža leidėjų ir iliustratorių iš viso pasaulio, ir netgi veikia vienintelis pasaulyje ledų muziejus ir universitetas!
Trys Bolonijos pravardės, nusistovėjusios per amžius – la dotta, la grassa ir la rossa yra be galo susijusios tarpusavyje, tai yra tarsi jėgos, per amžius formavusios kultūrinį ir architektūrinį šio miesto peizažą. Unikalią miesto dvasią galima pajausti tik jame apsilankius. Kad ir vieną dieną.