Vis dėlto pastaruosius 93 metus sala stovi tuščia. Patekti ten sudėtinga: pirmiausia reikia pasiekti Hebridų salyną, o iš ten plaukti užsakomuoju laivu, kuriame vieta vienam asmeniui gali kainuoti kelis šimtus eurų. Vienintelė galimybė apsistoti nakvynei – stovyklavietė Hirtoje, didžiausioje saloje Sent Kildos archipelage. Ryžęsi nuotykiui turi būti pasirengę, nes artimiausia parduotuvė yra Luiso saloje, o Hirtoje nėra nei mobiliojo ryšio signalo, nei interneto.
Jei keliausite vienas, vienintelė draugija jums bus tik sulaukėjusios avys, gyvenančios vienos saloje nuo 1930 m. Kartais galima sutikti čia atvykstančius mokslininkus, kurie stebisi avių ištverme ir savarankiškumu.
Vaikščiodami po nedidelį kaimelį su griūvančiais statiniais, galite įsivaizduoti, kokie žmonės čia gyveno iki 1930 m. Pačioje kaimo gyvavimo pabaigoje liko tik 36 gyventojai – 13 vyrų, 10 moterų, 8 mergaitės ir 5 berniukai. Visiškai nedaug, todėl tada šeši nameliai iš 16 stovėjo tušti.
Iki nuošalios bendruomenės išnykimo Sent Kildoje žmonės turėjo savitą, įdomų gyvenimą. 75 dienas per metus čia siausdavo audros ir kildavo 16 m aukščio bangos, todėl mažai kas atplaukdavo laivais iš Hebridų salų ar iš žemyno, o salos gyventojai buvo atriboti nuo Škotijos bei likusios Jungtinės Karalystės įvykių.
Vietiniai vengė žvejoti audringoje jūroje, daugiausia maitinosi aviena ir avių pieno sūriais, nedaugeliu saloje užaugančių augalų, gandrais, šiauriniais audrapaukščiais, pufinais, gyvenusiais ant uolų. Vyrai kopdavo į aukščiausią JK pajūrio uolą gaudyti paukščių ir rinkti jų kiaušinių.
Kitas svarbus gyvenimo Sent Kildoje aspektas – kasdienis susirinkimas. Kiekvieną rytą vyrai susirinkdavo pasimelsti, tada aptardavo dienos darbus, įvykius ir pan. Nė vienas vyras neturėjo teisės vadovauti, visi turėjo teisę kalbėti. Moterys susirinkime nedalyvaudavo.
Kai salos gyventojams prireikdavo susisiekti su žemynu, jie išskaptuodavo iš medžio gabalo valtelę, pritvirtindavo avies pūslę, kad ši laikytų valtelę ant vandens ir įdėdavo žinutę į stiklo butelį. Kai vėjas pūsdavo iš šiaurės vakarų, du trečdaliai iš išplukdytų žinučių pasiekdavo Norvegiją arba Vakarų salas. Sent Kildos gyventojai buvo stipriai izoliuoti.
Nuošali, izoliuota bendruomenė iki Viktorijos epochos pradžios gyveno ramų gyvenimą. Tačiau patobulėjus laivams ir dėl kitokių technikos naujovių drąsiausi keliautojai ėmė domėtis Sent Kildos sala. Pirmųjų turistų nebuvo daug, o pirmas garlaivis atplaukęs prie salos sukėlė gyventojams nuostabą ir džiaugsmą. Po 30 metų folkloro rinkėjas Alexanderis Carmichaelas atplaukė į salą išmokti vietinių gyventojų dainų.
1870 m. garlaiviai ėmė vis dažniau plaukti pro Sent Kildos salą. Skambėdavo garlaivių švilpukai arba šaudydavo iš patrankų, kad išgąsdintų paukščius, o keleiviai galėtų jais pasigrožėti. Su salos gyventojais elgėsi ne ką geriau – jų egzistavimas tapo įdomiu atradimu, būriai žmonių atplaukdavo į salą ir stebėdavo, kaip jie gyvena, ką dirba.
Kartu su lankytojais atkeliavo ir ligos, kurios mažino populiaciją, bei žinios apie išorinį pasaulį. Anksčiau visiškoje atskirtyje gyvenę žmonės sužinojo apie gyvenimą žemyne, dalis ir išvyko, palaipsniui išvykstančiųjų daugėjo.
XX a. trečią dešimtmetį gyventi saloje pasidarė praktiškai nebeįmanoma, nes gyventojai nebeaugino avių, neverpė jų vilnos, neberinko paukščių kiaušinių, t. y. atitolo nuo ankstesnių pragyvenimo būdų. Pasidarė kur kas sunkiau pragyventi. Po atšiaurios 1929–1930 m. žiemos dauguma gyventojų suprato, kad nebegalės gyventi saloje. Peticijoje, kurią pasirašė 20 iš 36 gyventojų, buvo prašoma JK vyriausybės evakuoti visus iš salos.
Gyventojus evakavo – vyrams surado miškininkystės darbų Lochalino gyvenvietėje (Škotija), dalį šeimų apgyvendino Kalrose ir keliose kitose gyvenvietėse.
Praėjus 93 metams po gyventojų išvyko, beliko griūvantys jų namai. Nedidelė savanorių komanda retkarčiais atplaukia į Sent Kildą paremontuoti statinių, kad šie dar kažkiek ilgiau atlaikytų vėjus ir liūtis.
Sent Kildos sala yra įtraukta į Pasaulio paveldo sąrašą, kelios kompanijos siūlo keliones laivais į šią salą.