Jeigu jūsų kaimynystėje yra kalėjimas arba sąvartynas – žinokite, kad tai tikrai ne blogiausia, kas galėjo nutikti. Jeigu šalia namų yra stiprų kvapą skleidžiantis cukraus fabrikas arba vandens valymo įrenginiai – tai irgi nėra didžiausia bėda. Net jeigu gyvenate triukšmingoje naktinių klubų gatvėje, kur kiekvieną naktį vyksta šėlsmas – nesiskųskite, turėkite gėdos. „Būna ir blogiau“ – jums pasakytų prancūzai. Ši istorija apie jų apleistus namus.
Įsivaizduokite, kad kiekvieną dieną, tiesiai pro jūsų gyvenamas valdas, iš visų įmanomų pusių praskrenda 1303 lėktuvai. Kai kuriomis valandomis – kas minutę prazvimbia po vieną lėktuvą, kitomis – kas 5 minutes po didžiulį „Boeing“ ar „Airbus“ lainerį. Per metus tokių praskridimų daugiau nei 475 tūkstančiai. Tai ne iš oro paimti skaičiai, o tiksli statistika, kurią skelbia Šarlio de Golio (Charles de Gaulle) oro uostas.
Vien 2017 metais jis aptarnavo 69,471,442 keleivius. Tai – dešimtas pagal aptarnaujamų keleivių skaičių oro uostas pasaulyje ir antrasis Europoje, po Londono Hitrou (Heathrow). Jo plotas užima 32,38 kvadratinius kilometrus. Įspūdinga, ar ne?
Mums tokie skaičiai gal ir gerai skamba, tačiau jie labai nepatinka šio oro uosto kaimynystėje esančio Goussainville Vieux-Pays miestelio žmonėms. Nebevadinu jų gyventojais, nes jų ten beveik neliko. Tiems žmonėms tik priklauso ten likęs nekilnojamas turtas bei žemės sklypai.
Būtent dėka populiaraus oro uosto – Goussainville Vieux-Pays ištuštėjo ir galiausiai tapo vaiduoklių miestu. Ten nesigirdi vaikų juoko, kavinėse nėra flirtuojančių prancūziškų porelių, o bažnyčioje nevyksta mišios.
Pastaruoju metu į šį Paryžiaus priemiestį užsuka tik aštrių pojūčių ieškotojai bei aviacijos mylėtojai. Atvažiuoja pasidairyti po neįprastai tuščią, bet labai triukšmingą vietovę, pasidaro nuotraukų ir išvyksta savais keliais.
Tiesa, internete galima rasti istorijų, kad kai kuriems keliautojams vis tik pavyko sutikti keletą miestelio gyventojų. Deja, man tokia laimė nenusišypsojo. Net įžūliai beldžiausi į kelias užrakintas duris, bet niekas neatidarė.
Šio miestelio tuštėjimas prasidėjo dar 1973 metais, likus metams iki Šarlio de Golio oro uosto atidarymo. Tais metais įvyko skaudi katastrofa – per Paryžiaus orlaivių šou į miestelį nukrito viršgarsinis rusų lėktuvas. Incidento metu žuvo visi šeši orlaivyje buvę įgulos nariai ir aštuoni miestelio gyventojai. Buvo sugriauta 15 pastatų ir vietos mokykla.
Viena versija, kad dėl nelaimės kalti vieno Prancūzijos laikraščio žurnalistai. Esą jie be sovietų leidimo ėmę fotografuoti pilotus ir taip privertę juos daryti pavojingus manevrus, siekiant išvengti blyksčių (žurnalistai skrido kitame lėktuve ir mėgino užfiksuoti tais laikais ypatingą techniką rusų lėktuve). Kita versija – pilotai mėgino nustebinti žiūrovus manevru, kuriam nebuvo pasiruošę.
Gyventojus po katastrofos apėmė nuojauta, kad tai artėjančių nelaimių pranašystė. Buvo galvojančių, kad pradėjus veikti oro uostui – lėktuvai į miestelį kris vienas po kito.
Goussainville Vieux-Pays yra tiesiai po pagrindinio Prancūzijos oro uosto nusileidimo ir pakilimo dangaus keliais. Tad lėktuvai šioje vietoje dar būna itin arti žemės – vos spėję pakilti, arba jau beveik nutūpę. Tai reiškia, kad miestelyje pakėlus galvą ne tik iš labai arti galima pamatyti lėktuvų pilvus, bet ir labai aiškiai paklausyti jų variklių gausmo arba pauostyti jų kvapo.
Kai skrenda tie, pavadinkime „maži“, po Europą keliaujantys lėktuvai – dar nieko baisaus. Bet kai reisui išsiruošia milžinai, gigantai tūpsiantys, kur nors toli už Atlanto, arba Afrikoje, arba Azijoje... Va jie tai griausmingi. Jautresniems žmonėms galėtų net užgulti ausys. Nėra kalbos, kad tokioje vietoje galėtumėte auginti triukšmui neatsparų kūdikį. Tai tiesiog būtų neįmanoma – verktų ir verktų jūsų mažylis.
Kai dar buvo gyventojų, kurie augino ir gyvūnus. Prancūzijos spaudai, keli vietiniai interviu skundėsi, kad po kiekvieno lėktuvo visi miestelio šunys imdavo loti kaip pasiutę. Katėms kildavo panikos atakos, jos kažkodėl puldavo draskytis, o iš medžių ėmė kristi paukščiai. Matyt, nualpdavo iš pavydo, kad lėktuvai užima jų padangių kelius. Gyventojų teigimu – vykdavo tikra gyvūnų psichozė.
Sakyčiau šiek tiek perspausta su tokiais pareiškimais. Savo akimis regėjau kelias laukines miestelio kates, lėktuvai skrido, bet joms tai nerūpėjo. Mažylės, matyt, ieškojo maisto, todėl į kasdienį triukšmą visai nereagavo.
Į Goussainville Vieux-Pays atvykau traukiniu. Šalia yra miestelis panašiu pavadinimu Goussainville, į kurį važiuoja priemiestiniai RER traukiniai, tiesiai iš Paryžiaus centro. Kelionė trunka apie valandą. Į apleistą miestą nėra jokių nuorodų, todėl kur eiti pasiklausiau degalinėje dirbusių vyrų. Jie man, kažkodėl itališkai aiškino, kad tai vietovei jau „finito“– supraskite – pabaiga. Ir vis kartojo: Goussainville Vieux-Pays nou, nou, nou. Rankomis mosikavo, rekomendavo ten neiti. Nepaklausiau jų patarimo.
Ekskursiją po miestelį pradėjau nuo senos, apleistos renesanso stiliaus bažnyčios, užkaltomis durimis ir langais. Ji tikrai graži, įdomi architektūra. Bet kunigai išsilakstė, kartu su gyventojais, tad pasimelsti nepavyks. Liko tik šalia esančios senosios kapinės. Ten viskas tvarkingai pašluota, nukritę medžių lapai nurinkti, prie kelių antkapių net yra gėlių.
Šalia šventovės rasite apleistą parkelį, kuriame sprendžiant iš pilnų šiukšlių kibirų iki šiol kažkas rengia piknikus. Matyt, čia pasidairyti atvykę turistai.
Liūdniausiai atrodo vaiduoklių miesto pagrindinė gatvė. Daugelis joje esančių namų nerangiai apipaišyti dideliais ir mažais grafičiais. Nieko įspūdingo – tik jų autorių parašai arba kokios nors trumputės frazės. Namų langai išdaužyti, durys išlaužtos. Pažvelgus į vidų matosi, kad buvę gyventojai išsivežė viską, liko tik plikos sienos.
Pasukus į šonines miestelio gatves galima pamatyti ir prižiūrimus, gal net iki šiol gyvenamus namukus. O šalia jų stovi daug senų automobilių. Keisčiausia, kad beveik visi jie su lenkiškais registracijos numeriais.
Miestelio gale suradau uždarą kiemą, kuriame tų automobilių dar daugiau. Vieni visai prastos būklės, kiti atrodo dar važiuojantys. Matyt, viename iš namų apsigyveno lenkai užsiimantys mašinų prekyba. Arba, kita versija: jie tik naudojasi tuščiu miesteliu, kaip nemokama vieta automobilio stovėjimui.
Jeigu esate socialinių tinklų maniakai ir norite pasidaryti įspūdingą kadrą, jums reikėtų žinoti, kad iš visų apleistų pastatų pats gražiausias ir daugiausiai dėmesio sulaukiantis yra 1860 metais pastatytas prabangus dvaras, kuris, sakoma, iki šiol priklauso pirmojo jo savininko, garbaus pono Théodore Frapart palikuoniams.
Anksčiau po dvarą landžiojo smalsuoliai, bet prieš kelis metus, ėmus trupėti sienoms, buvo pastatyta apsauginė tvora.
Internete galima pamatyti daug nuotraukų, kur socialinių tinklų fotografai dvarą įamžina su pro šalį skrendančiais lėktuvais. Į kadrą papuola pastato stogas, ir dangaus lopinėlis.
Nors Goussainville Vieux-Pays ištuštėjo, čia iki šiol yra viena veikianti ir miesteliui gyvybės suteikianti įstaiga – 1997 metais atidaryta biblioteka (Libairie Goussainlivres). Joje galima rasti žmonių suskaitytų knygų ir šiek tiek užsimiršti, kad esi vaiduoklių mieste. Biblioteka dirba tris dienas per savaitę ir užsidaro visam vasariui ir rugpjūčiui. Tad savo skaitymo poreikius čia reikia planuoti iš anksto. Bibliotekos klientais dažniausiai tampa žmonės iš aplinkinių vietovių.
Beje, įdomu tai, kad prie bibliotekos yra įrengtos kelios lentynos pilnos knygų. Jas visas galima pasiimti su savimi nemokamai. Tai dovana, paskatinimas kuo daugiau skaityti.
Šios istorijos pabaigai – šiek tiek vilties. Rodos, šiam miesteliui dar ne viskas prarasta. Miestelio bažnyčia buvo įtraukta į istorinio paveldo sąrašą ir jau numatyta jos restauracija.
Po to, kai miestelį paliko didžioji dalis jo gyventojų, oro uostas buvo priverstas nupirkti didžiąją dalį miestelio namų ir juos prižiūrėti.
Kas bus toliau? Planų pasigirsta įvairių: renovuoti visą miestą ir sukviesti čia gyventi klausos negalią turinčius žmones. Kita versija: galbūt kažkada jis taps dar vienu Paryžiaus priemiesčių gausiai čia atvykstantiems imigrantams. Tie lenkiški automobiliai kažkuo panašiu ir kvepia.