Pirma diena: Kaunas–Lodzė–Vroclavas
Nuvažiuojame pirmuosius 550 km iki Lodzės ir sustojame pasivaikščioti. Tai buvęs kaimelis, vėliau tapęs pramoniniu miestu, o dabar virtęs kultūriniu, gastronominiu, šiuolaikišku miestu. Lodzei apžiūrėti buvo numatytos 2 valandos, bet kadangi atvažiavome anksčiau nei planavome, pabuvome čia 3 valandas.
Pagrindinė gatvė ir miesto širdis – Piotrkowska gatvė, besitęsianti daugiau nei 4 kilometrus. Ji gausi kavinių, parduotuvių, skulptūrų ir ant grindinio esančių daugiau nei 65 žvaigždžių lentelių (pasiskolinta Holivudo šlovės alėjos idėja). Pasivaikščiojimą šia gatve pradedame nuo OFF Piotrkowska skvero. Ryte čia dar tuščia, kavinukės tik ruošiasi atsidaryti, tačiau tai madinga, populiari, šiuolaikiška ir meniška vieta, atgimusi naujam gyvenimui buvusiose medvilnės fabriko patalpose.
Kitame Piotrkowska gatvės gale verta aplankyti vidinį kiemelį – „Pasaz Rozy“. Rožių pasaže yra ir rožių krūmų, tačiau mes čia atėjome pamatyti išskirtinių pastato sienų, dekoruotų smulkiomis veidrodžių šukėmis. Vaizdas gražus, viskas spindi saulės šviesoje.
Pasivaikščiojimą Piotrkowska gatve baigiame ties Laisvės (Wolnosci) aikšte ir Tadeušo Kosčiuškos paminklu. Nuo čia sukame link industrinio objekto, pramogų bei prekybos centro – „Manufaktura“. Tai didelis pastatų kompleksas, buvusi tekstilės gamykla, kurioje dabar ir kinas, ir muziejus, ir prekybos centras, patys įvairiausi restoranai, paplūdimio tinklinis, poilsio erdvės, fontanai.
Turint daugiau laiko, galima aplankyti „EC1 Lodz“ – buvusią elektrinę, dabar paverstą į mokslo ir menų centrą, arba „Museum of Art“ – vieną seniausių šiuolaikinio meno muziejų Europoje. Kitas lankytinas objektas mieste yra Ksiezy Mlyn – istorinė miesto dalis, kurioje restauruoti pastatai, įkurtos meno dirbtuvės, o šalia ir rūmai Palac Herbsta.
Mes grįžtame iki automobilio ta pačia Piotrkowska gatve. Čia, vienoje populiariausių kavinių, kurioje visa gausybė staliukų buvo užimti, prisėdome ramiai papietauti. O gal, tiksliau, papusryčiauti, nes Lenkijoje tuo metu buvo tik 11 valanda. Restoranas „Breadnia“ ruošė pusryčių patiekalus, nuo lengvesnių iki sunkesnių, ir visi jie atrodė skanūs, sotūs ir gausūs. Pusryčių meniu tikrai platus, o restoranas turi daugiau nei 5 tūkst. „Google“ vartotojų įvertinimų, kurių vidurkis 4,1 balo.
Beje, restoranas įsikūręs istoriniame pastate „House under Gutenberg“, 1896 metais pastatytame daugiabutyje, kuriame prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo „Singer“ kompanijos patalpos. Kadaise jis buvo laikomas gražiausių Lodzės daugiabučiu. Jo fasadas gausiai išpuoštas ornamentais, galima įžvelgti įvairių architektūros stilių elementų.
Laikas važiuoti toliau, nes šiandienos planuose dar vienas sustojimas už 220 kilometrų – Vroclavas, kuriame liksime nakvoti. Išsinuomojome apartamentus 3 km nuo centro, tad iki senamiesčio važiuojame naudodamiesi pavežėjais.
Pirmas žvilgsnis į miestą iš viršaus – užlipus apie 300 laiptelių į 90 metrų aukštyje esantį Šv. Elžbietos bažnyčios bokštą (St. Elizabeth’s Church). Kaina asmeniui – 15 zlotų. Įveikus siaurutę, besisukančią ratu laiptinę, atsiveria puikus vaizdas į senamiestį, rotušę, pagrindinę turgaus aikštę ir spalvotus ją supančius pastatus, kurių galima suskaičiuoti apie 60.
Pasivaikščiojus iš aikštės vedančiomis gatvelėmis, kurių yra 11, galima apžiūrėti Druskos aikštę (Salt Square) su visa parą veikiančiais gėlių prekystaliais. Norite pamatyti senamiestį dar kitu kampu? Užlipkite į Marijos Magdalietės bažnyčios bokštus jungiantį Atgailos tiltą, esantį 45 metrų aukštyje (Mary Magdalene Church).
Lankantis Vroclave, būtina pasivaikščioti krantinėmis palei Odros upę. Netoli Vroclavo universiteto, kuris taip pat yra lankytinas objektas, turintis muziejų, praeiname Smėlio tiltu (Sand Bridge). Labai jauki atmosfera, daug upėje plaukiojančių laivų, poilsiaujančių žmonių ir tiltelių, vedančių į saleles, pavyzdžiui, Salyklo salą (Malt Island) arba seniausią miesto dalį – Katedros salą (Ostrov Tumski). Šioje upės pusėje tempas, lyginant su senamiesčiu, sulėtėja.
Pasivaikščioję po senąjį miestą, pastebime, kad kitoje upės pusėje esančioje krantinėje vyksta daug veiksmo ir matosi įvairiose vietose susėdusių žmonių. Nueiname patikrinti bei atrandame gatvės maisto furgonėlių erdvę: įvairių virtuvių maistas, vietinis vynas, alus, sūris, daug vietų prisėsti, daug žmonių ir puikus vaizdas į upę.
Visgi čia neliekame, nes vakarieniauti nusprendėme senamiestyje, itališkoje kavinėje „Mollinari“, o grįžtant namo dar užsukti į Vroclavo skverelius. Viename iš jų – puiki vyninė „Charlotte“, kitame – neoninių iškabų ekspozicija („Galeria Neon Side“) ant čia esančių pastatų.
Antra diena: Vroclavas–„Errant Rocks“ labirintas–Praha
Keliamės anksti, nes iki šiandienos ryto tikslo – Stolowe regioninio parko (Stolowe Mountains Region Park) – 130 kilometrų kelionė truks apie 2,5 valandos. Šiame parke yra daugiau žygiams skirtų maršrutų, tačiau mes pasirinkome vieną konkretų akmenų labirintą – Bledne Skaly (Errant Rocks). Taigi, 9 ryto esame prie įvažiavimo, kur kasoje įsigyjame bilietą už 30 zlotų ir laukiame, kada leis važiuoti. Eismas reguliuojamas: įvažiavimas kas 30 minučių, išvažiavimas taip pat pagal grafiką.
Atėjus laikui važiuoti, kylame keliu iki automobilių stovėjimo aikštelės, kur sumokame už įėjimą į labirintą dar po 14 zlotų už asmenį. Šis pažintinis takas nėra ilgas, tęsiasi apie 1,5 kilometro, bet yra įspūdingas! Nors jį pasiekti užtruko nemažai laiko, bet verta pamatyti ir pasivaikščioti įvairiausiais siaurų takelių labirintais tarp įspūdingų didelių akmenų, kurių aukštis siekia 6–11 metrų.
Šiandien dar turime pasiekti Prahą, kurioje ir nakvosime. Prieš važiuodami per Čekiją, iš anksto sumokėjome už kelius įsigydami elektroninę 10-ies dienų vinjetę, kurios kaina 12 eurų. Tačiau kelias iki Prahos išėjo ilgas ir varginantis, važiavome per miestelius, greitis buvo nedidelis, tad užtrukome, kol pasiekėme. Pasikliovėme „Waze“ programėle, kuri vedė mus ne pagrindiniu keliu, o kiek įmanoma labiau nuošalėmis. Nors nustatymai patikrinti, mokami keliai patvirtinti, bet kažkodėl sugalvojo vesti priešingai.
Apsistojome Prahos centre esančiuose apartamentuose, kurie neturėjo laisvos vietos automobiliui. Geriausia būtų rinktis viešbutį su garantuota vieta, tačiau mes jau neturėjome pasirinkimo, nes nakvynes užsisakėme visai prieš kelionę. Nemokamų aikštelių, kaip supratome, Prahoje nėra, tad įvedus naršyklėje arba per programėlę „MR.Parkit“ užsisakėme vietą aikštelėje netoli namų. Programėlėje automobilių aikštelės sužymėtos žemėlapyje su kainomis ir laisvomis vietomis. Pigiausia arčiausiai apartamentų esanti vieta parai kainavo 23 eurus.
Kokia istoriška, meniška ir bohemiška yra Čekijos sostinė! Eidami iki senamiesčio, praeiname didingus Nacionalinio muziejaus, Operos, viešbučių pastatus bei daug apsipirkimo gatvių. Tačiau pasiekus senamiestį, atsiveria visai kitoks vaizdas ir atmosfera. Žavinga senamiesčio aikštė (Staromestske namesti) ir rotušės bokštas su astronominiu laikrodžiu (Orloj) bei netoliese stovinti Tyn bažnyčią. Dar daugiau žavesio Prahos senamiesčiui suteikia populiarusis, daugiausia turistų pritraukiantis, Karluv Most tiltas ir krantinės su įvairiausiais jaukiais kampeliais bei kavinėmis.
Pereiname tiltu, jungiančiu senamiestį su mažuoju miestu (Mala Strana), po kurį pasivaikščiojame. Jei turite daugiau laiko, užkopkite į ant kalvos esančią Prahos pilį bei vakare paplaukiokite Vlatavos upe – kaina apie 20 eurų. O mūsų viešnagė Prahoje trumpa – vienas vakaras, tad į pilį nelipame, o laiką leidžiame senamiestyje.
Esame Prahoje pirmadienį, o turistų mieste begalė. Sunku įsivaizduoti, kiek čia jų galėtų būti savaitgalį. Ypač daug žmonių saulėlydžio metu ant Karluv Most tilto. Vakarienei pasirenkame restoranėlį „Restaurace Blatnice“. Stebina kainos, nes Prahoje, regis, pigiau nei Lietuvoje. Vyno ir alaus kultūra čia labai gyva. Ką veikti vakare ilgai ieškoti nereikia: labai daug kavinių, siūlančių šių gėrimų, kurių kaina tik 2–3 eurai, gyvos muzikos, džiazo.
Prisėdame senamiestyje esančiame „Fat Cat“ bare, kuris turi alaus degustacinį rinkinį. Įvertinimas puikus – rekomenduoju. Kitos nužiūrėtos vietos buvo arčiau namų, bet jų nebeaplankėme, tačiau pasidalinu, gal bus aktualu: „Pivovarsky Dum“, „La Boheme“, „BeerGeek“, „Manifesto Market“.
Trečia diena: Praha–Brno–Poprad Aukštieji Tatrai
Išsimiegame ir vėl į kelią. Tikslas – Slovakijos Aukštieji Tatrai, o tarpinė stotelė poros valandų poilsiui – Brno miestas. Kol randame vietą pastatyti automobilį Brno senamiestyje, pasirodo, visus lankytinus objektus, kuriuos buvau pasižymėjusi, galima pamatyti važinėjant per automobilio langą. Tačiau pamatyti vaizdai sužavėjo, senamiestis pasirodė itin jaukus, tai būtinai norėjosi jame pabūti ir pasivaikščioti.
Brno senamiestis kompaktiškas, su jaukiomis gatvelėmis ir aikštėmis, kurių kiekvienoje sustatytos kėdutės poilsiui bei grožėjimuisi. Senamiestis gausus bažnyčių, iš kurių į Senosios rotušės (Old Town Hall) bei Šv. Petro ir Pauliaus katedros bokštus (Cathedral of St. Peter and Paul) galima įlipti. Pasirinkome žemesnį Senosios rotušės bokštą, kurį juosiantis balkonėlis labai patogus norint apžvelgti visą senamiestį.
Į Katedros bokštą įlipti neužteko jėgų, nes čia vidurdienį mus lydėjo 32 laipsnių karštis. Miestas turi nemažai istorijos, galima aplankyti kapučinų kriptas, mumijų katakombas, Špilbergo pilį su buvusiu požeminiu kalėjimu, kuriame dabar įrengtas muziejus, ar aplankyti už 35 km esančius Punkva Caves urvus. Tik į juos reikia užsirezervuoti vietas iš anksto.
Buvo minčių keisti planus ir apsistoti Brno mieste, nes čia jauku ir labai smalsu pažinti jį labiau, tačiau judame toliau. Liko dar apie 4 valandos kelio iki Velka Lomnica miestelio prie Aukštųjų Tatrų Slovakijoje.
Atvažiuojame jau sutemus ir per langus nematome, kad prieš akis atsiveria Aukštųjų Tatrų kalnai. Pamatysime juos ryte. Dabar skubame ilsėtis, nes rytoj laukia ilgas dienos žygis per kalnus.
Vinjetę Slovakijos keliams taip pat nusipirkome iš vakaro, kaina apie 12 eurų.
Aukštieji Tatrai
Aukštųjų Tatrų kalnai yra Karpatų kalnų dalis, priklausanti Lenkijai ir Slovakijai. Bendras Aukštųjų Tatrų masyvo ilgis yra 65 kilometrai. Lenkijoje kalnų papėdėje yra vienas pagrindinis miestelis su išvystytu turizmu – Zakopanė, o Slovakijoje jų daugiau. Tai gyvenvietės Poprad, Štrbske Pleso, Stary Smokovec ir Tatranska Lomnica.
Pastarosios trys yra arčiausiai kalnų, o Poprad yra šiek tiek toliau, kaip ir kitos mažesnės gyvenvietės, tokios kaip Velka Lomnica. Tarp kalnų miestelių Slovakijoje populiarus susisiekimas specialiais traukinukais arba autobusais „Tatra Express“.
Gyvenvietės:
Velka Lomnica gyvenvietė yra nuošaliau, nedidelė ir labiau tinkama pernakvoti. Joje yra kelios kavinės, parduotuvė, bažnyčia bei traukinių stotelė. Čia nakvojome vieną naktį. Gyvenvietė nutolusi 9 km nuo Tatranska Lomnica, kur prasideda dalis trasų ir yra keltuvas.
Poprad – modernus miestas, su daugiau veiklos, restoranų, prekybos centru, vandens parku. Tačiau jame trūksta autentikos ir kalnų atmosferos, kurią radome už pusantro kilometro esančiame senoviniame bei labai jaukiame kaimelyje Spišska Sobota, kur buvome apsistoję dvi naktis.
Štrbske Pleso – kurortas labai tinkamas apsistoti su vaikais, daug veiklos, kavinėse yra vaikų aikštelės bei pramogos. Kurorte juntama kalnų miestelio atmosfera ir truputį Palangos vaibo. Galima pasivaikščioti taku aplink ežerą tokiu pačiu pavadinimu, kur įrengtos įvairios vietos poilsiui bei grožėjimuisi. Miestelyje daug viešbučių, iš kurių dalis yra pakankamai aukštai su atsiveriančiu vaizdu į kalnus ar ežerą. Pats miestelis yra apie 1346 metrų aukštyje. Nuo jo veda įvairios trasos į kalnus, pvz., Skok krioklį, keltuvas i Chata pod Soliskom, kopimas į Predne Solisco viršūnę (2117 m).
Tatranska Lomnica – nedidelis kurortas, kuriame kelios kavinukės, viešbučiai ir keltuvais į Lomnicos viršūnę, bei pėsčiųjų trasos.
Stary Smokovec – vienintelis kurortas, kurio šįkart nelankėme, tačiau jis yra gana populiarus ir čia taip pat laukia keltuvai bei trasos, kuriomis galima žygiuoti.
Turėjome tik tris dienas, tad jas leidome būtent Aukštuosiuose Tatruose, nors veiklų aplink yra labai daug. Galima žygiuoti Žemuosiuose Tatruose, Slovakiškame rojuje (Slovensky Raj), lankyti panoraminius bokštus, terminius baseinus ir SPA arba dalyvauti ekskursijose po stalagmitų-stalaktitų urvus, kurių Slovakijoje yra daugybė.
Ketvirta diena: Tatranska Lomnica–Tery Cottage
Keliaujame traukinuku iš Velka Lomnica iki kurorto Tatranska Lomnica. Dėl blogų oro sąlygų, kalnuose susikaupusių pilkų debesų ir sustabdytų keltuvų nusprendžiame kopti pėsčiomis, todėl visiškai sušlampame kojas, nes dalį laiko lyja. Žvėriškai pavargstame nužygiavę 30 kilometrų miškais, kalnais, akmenimis. Dėl to kitą dieną nusprendėme daryti poilsio dieną.
Taigi, viskas prasideda nuo to, kad pamatėme vienintelę trasą netoli keltuvų, pažymėtą mėlynu ženklu, kuri veda laukiniu mišku. Taip einame pirmus 10 kilometrų lengvai, po truputį sukylant, pakeliui praeinant krioklius ir slėnius. Vėliau labai stačia įkalne pasiekiame kalnų namelį Tery Cottage (2015 m), kuris šiandien beveik debesyse.
Ši vieta žygeiviams yra tik tarpinė stotelė, kad pernakvoję užkariautų kitas Aukštųjų Tatrų viršūnes. Čia esančioje kavinėje pailsime, kas suvalgo sriubos, kas išgeria alaus. Kalnų ir debesų fone pasidarome nuotraukų ir, kadangi spaudžia laikas, leidžiamės atgal bei žygiuojame likusius 15 kilometrų iki namų.
Šiemet kalną įveikėme sunkiau, gal dėl intensyvaus kelionės tempo iki šios dienos, nes lankėme daug miestų. Kaip pasirinkome šį maršrutą? Ėjome, kur akys vedė, nes Tatranska Lomnica kurorte buvo nedaug nuorodų, nebuvome pasiruošę aiškaus maršruto ir nesupratome, kurią viršūnę galima pasiekti kuriais takais. Bet žygiu nenusivylėme, kalnuose atsiveria nuostabūs vaizdai, o paslaptingumo suteikė kalnų viršūnėse pakibę debesys.
Penkta diena: Poprad, Belianska Cave
Keičiame gyvenamąją vietą ir persikeliame į kaimelį Spišska Sobota, esantį Poprade. Šiandien nusprendžiame padaryti poilsio dieną ir pailsinti kojas, tačiau vis tiek nueiname virš 20 tūkst. žingsnių.
Ryte važiuojame apžiūrėti Belianska stalagmitų urvų – pirmųjų mano lankomų urvų. Turistams čia puikiai įrengta 1300 metrų trasa. Bilieto kaina 12 eurų asmeniui, o už papildomą 10 eurų mokestį galima įsigyti leidimą fotografuoti. Kiekvienas kampas čia fotogeniškas, tad tikrai verta mokėti už galimybę užfiksuoti vaizdus. Jei fotografuoti nenorite oficialiai, turo pabaigoje yra atkarpa be lydinčių gidžių, kur galima pabandyti padaryti keletą nuotraukų, nors gražiausiose vietose to padaryti nepavyks. P.s. urvuose vasarą tik 5 laipsniai, tad pasiimkite drabužių apsirengti šilčiau.
Po pietų einame susipažinti ir pasivaikščioti po Poprad miestelį. Prisėdame „Minipivovar Tatras“ alaus degustacijai, o grįžę į savo kaimelį Spišska Sobota – vakarieniaujame. Kaimelyje yra keletas restoranų, kuriuos per porą dienų beveik visus išbandome. Jaučiamės čia kaip namie ir, jei būtume pasilikę dar kelias dienas, tikrai būtume susipažinę su visu kaimelio įstaigų aptarnaujančiu personalu.
Šešta diena: Štrbske Pleso–Predne Solisko
Paskutinę dieną važiuojame į Štrbske Pleso kurortą. Paliekame automobilį vienoje iš stovėjimo aikštelių, esančių arčiau keltuvų, kur kaina už dieną yra 10–15 eurų. Kadangi kojų skausmai nepraėjo, dalį kelio keliamės keltuvu iki Chata pod Soliskom (1840 m). Keltuvo kaina pirmyn ir atgal – 21 euras asmeniui. Viršuje dalis turistų taip ir lieka čia esančioje kavinėje gerti bei valgyti. Ant kalno jaukiai sustatytos kėdutės prisėsti ir pasigrožėti vaizdais.
Tačiau čia labai trūksta kalnų vaizdų, kurie atsiveria kylant aukščiau, į Predne Solisko viršūnę (2117 m). Tikrai verta! Užsikėlę keltuvu, ne sėdėkite, o lipkite! Sukilimas labai status, bet pirmyn–atgal išeina tik 1,5 kilometro ir tikrai nesunkiai įveikiama bet kokio amžiaus žmonėms. Sutikome labai smagių žmonių, viena iš jų – lietuvaitė, kuri be galo ryžtingai, palikusi šeimą apačioje prie keltuvo, kopė į viršūnę pamatyti ten stovinčio kryžiaus! Tikras įkvėpimas.
Apskritai, daugybė šeimų su vaikais taip pat kopė į viršūnę, kai kuriems vaikučiams buvo gal tik pusantrų metukų.
Leidžiamės žemyn ir dar einame pasivaikščioti aplink Strbske Pleso ežerą bei nupirkti lauktuvių, nes rytoj jau keliaujame namo. Trumpa, bet labai intensyvi ir turininga kelionė eina į pabaigą. Vakarojame savo kaimelyje Spišska Sobota ir džiaugiamės sklandžiai pavykusia kelione.
Septinta diena: Poprad–Kaunas
Daugiau kelionių istorijų ir pasakojimų galite rasti mano instagramo paskyroje arba tinklaraštyje „Aplink pasaulį“.
