Ir vis tik nuo senų laikų egzistuojanti kultūra tebėra gyva. Taip, jai gresia išnykimas, kita vertus, ji niekur nedingo, tik sunkiau pastebima neįgudusia akimi.
Kerinti miesto architektūra alsuoja didybe, prabanga – pakanka prisiminti Šv. Morkaus baziliką, Giorgio Franchetti alla Ca' d'Oro galerijos nėrinius iš akmens ar bažnyčios Santa Maria dei Miracoli prašmatnų gelsvą marmurą.
O patys venecijiečiai rengiasi taip, kad susilietų su minia, neatrodytų išsipustę lyg povai, teigia Venecijoje gimęs Sebastianas Fagarazzis, įkūręs socialinę iniciatyvą „Venezia Autentica“, kurios tikslas – saugoti tradicinę venecijietišką kultūrą.
„Jie renkasi neutralius tonus, vengia visko, kas ryšku“, – teigia S. Fagarazzis. Priešingai nei visi kiti italai, venecijiečiai įtariai žvelgia į prestižinius dizainerių gaminius.
Toks požiūris turi senas šaknis. Miestą įkūrė neramiais laikais – kai V ir VI a. gotai ir hunai plėšė žlugusią Romos imperiją.
Pasak legendų ir skurdžių išlikusių istorinių liudijimų, pirmi Venecijos gyventojai buvo turtingi pirkliai, įsikūrę su savo lobiais ant Venecijos lagūnos Adrijos jūroje krantų.
Tų pirklių vaikai, paveldėtojai dėl savo verslo paslapčių sukaupė didžiulius turtus – jie žinojo, kur pigiau įsigyti prekių ir kur paskui jas brangiau parduoti.
Amato paslaptys (taip pat ir garsiųjų Murano stiklapūčių) buvo tokios svarbios, kad Venecijoje įsteigė Slaptąją kanceliariją, į kurią įeiti be palydos buvo draudžiama netgi Venecijos respublikos dodžui.
Per tūkstantį metų venecijiečiai pavertė niekam nereikalingas žemes į keistą, vaizduotę žadinančią didžiosios prekybos imperijos sostinę.
Nuolatinis gyvenimas prie vandens su potvyniais ir atoslūgiais skatino venecijiečius išsaugoti jiems būdingą atsargumą ir nuovokumą.
„Filmuose Veneciją vaizduoja kaip tamsų labirintą – idealią vietą nusikaltimams, – teigia S. Fagarazzis. – Bet patys venecijiečiai žino – realybėje yra priešingai.“
Venecijos gatvėse nėra automobilių, sunkvežimių, todėl gali išgirsti kiekvieną neatsargų, lengvabūdišką pokalbį. Čia nėra miškų, tankmių, kuriose būtų galima pasislėpti. Net pats siauriausias skersgatvis gali turėti akis ir ausis.
„Mes augome žinodami – kad ir kur eisi, iš po nėriniuotų užuolaidų tave stebi kieno nors senelė“, – pasakojo S. Fagarazzis.
Viena iš „Venezia Autentica“ įkūrėjų, S. Fagarazzio mergina prancūzė Valerie Duflo pačioje santykių su venecijiečiu pradžioje išmoko šią pamoką.
Kartą ji sutiko gatvėje savo vaikino tėvą. Jie šiek tiek pasikalbėjo, paskui ji nuėjo su savais reikalais.
Grįžusi namo ji pamatė, kad S. Fagarazzis kikena, žiūrėdamas į savo išmanųjį telefoną. Jam atsiuntė žinutę, kad matė Valerie besišnekučiuojančią su vyru – „gal su Sebastiano tėvu, o gal ir ne“.
„Pamaniau, kad reikia tau pasakyti“, – parašė bičiulis.
„Sakyčiau taip – gandai ir naujienos čia greitai pasklinda“, – teigia V. Duflo.
Tad visiškai suprantama, kodėl dar prieš 100 metų iki COVID-19 pandemijos venecijiečiai užsidėdavo kaukes, išeidami iš namų su reikalais. Tai buvo vienintelis būdas laimėti sau bent šiek tiek laisvės mieste, kuriame praktiškai neįmanoma turėti asmeninės erdvės.
Venecijietiškos kaukės pirmą kartą minimos 13 a., o 17–18 a. Venecijos aukštuomenė taip dažnai jas dėvėdavo, kad valdžia buvo priversta išleisti įsaką, kuriuo leidžiama kaukes dėvėti tik tris mėnesius – nuo Kalėdų iki Didžiojo pasninko pradžios.
Viena iš tradicinių venecijietiškų kaukių – bauta, kuri ne tik dengia ją dėvinčiojo veidą, bet ir iškreipia balsą. Prie šios kaukės dažnai dėvėdavo trikampę skrybėlę (garsiojo grafo garbei ją vadino Kazanovos skrybėle) ir apsiaustą, kuris slėpė tiek žmogaus figūrą, tiek jo socialinį statusą.
Kaukės bautos gaminamos iki šiol. Užsidėjus šią kaukę ir stebint save veidrodyje, darosi keista ir netgi nejauku – matai, kaip akyse pranyksta asmenybės bruožai.
Šiais laikais kaukės dėvimos tik per garsųjį karnavalą. Tiesa, venecijietis gali užsidėti įsivaizduojamą bautą, kai nori kitiems parodyti, kad dabar geriau palikti jį ramybėje.
Tarkime, diena nuo pat ryto buvo ne itin sėkminga ir jūs norite nepastebėti pereiti miesto gatvėmis. Užduotis – ne iš lengvųjų nedidelėje Venecijoje, kur visi vaikšto pėsčiomis, kur nuolat sutinki šnekių draugų ir kaimynų. Nekreipti į juos dėmesio – baisiai nemandagu.
Ką daryti? Reikia eiti sparčiai, nuleidus galvą, o kai kas nors užkalbins, nelėtinti žingsnio. Eidami pasukite galvą, tarstelėkite „ciao“ („labas“), vos šyptelėkite ir toliau eikite.
Jūsų pažįstamas, net ir supratęs, kad diena jums nenusisekė, gali apsimesti manantis, kad jūs kažkur skubate, taigi kiekvienas iš jūsų išsaugos gerą vardą.
Vengdami nepageidaujamo dėmesio, venecijiečiai tarpusavyje kalbasi savu dialektu, už kurio, tarsi už užuolaidos, slepia privatų gyvenimą.
Venecijiečių dialektą dažnai vadina italų kalbos dialektu, bet nemažai kalbininkų laiko jį atskira kalba.
1909 m. amerikiečių rašytojas Henry Jamesas, kuris nuo 30 m. gyveno Europoje, rašė apie venecijiečių dialektą, kad jis prilygsta saldžiam čiurlenimui, kuris paverčia gyvenimą Venecijoje ilgu conversazione (pokalbiu).
„Šioje kalboje yra kažkas ypatingai žmogiško ir geranoriško“, – pabrėžė jis. Rašytojo žodžiai ir praėjus šimtmečiui pasitvirtina.
Pasivaikščiokite rajonų Cannaregio ir Castello gatvelėmis, kur gyvena darbininkų šeimos, ir išgirsite dainingą šneką kaimynų, stabtelėjusių paplepėti ar susišūkaujančių per kanalą. Net jei nė žodžio nesuprasite, išgirsite išskirtinę intonaciją, unikaliai pažemintą balsą, kokiu kalbame su mylimu žmogumi ar su mažais vaikais.
Į Veneciją plūsta vis didesni turistų būriai, tad venecijiečių dialektas tampa savo rato kalba, teigia italų kalbos dėstytojas Sent Andruso universitete, knygos „Venecijos kalbų istorija“ autorius Ronnie Fergusonas.
„Jis tapo savotišku tapatybės patvirtinimu ir būdu atsijoti pašalinius“, – pabrėžia jis.
Suprantama, kodėl venecijiečiai nori išsaugoti savo dialektą nepasiekiamą svetimiems – istorinėje Venecijoje gyvena mažiau nei 60 tūkst. gyventojų, o kasmet (iki pandemijos) atvyksta apie 30 ml. turistų.
Venecijos gyventojas gali įeiti į sausakimšą barą ar parduotuvėlę, vos viena fraze parodyti, kad yra savas, gauti tik vietiniams taikomą nuolaidą ir dėmesingesnį aptarnavimą.
Taip su venecijietišku dialektu kuriamas dar vienas – virtualus miestas, į kurį gali patekti tik gimusieji Venecijoje.