Sala kadaise buvo valdoma venecijiečių, kurie paliko pėdsakus salos architektūroje, vėliau buvo okupuota turkų, o galiausiai tapo atstumtųjų raupsuotųjų kolonija. Iš Plaka kaimelio 1903- aisiais metais atplaukusio laivelio Spinalongoje išsilaipino pirmieji raupsais sergantys atstumtieji ir sala tapo paskutiniąja raupsuotųjų kolonija Europoje.
Dabar Plaka guvus ir jaukus pakrantės miestukas, su žaviomis tavernomis, prieš saule džiovinamais ką tik ištrauktais aštuonkojais, grojančia graikiška muzika ir gatvėse tvyrančiu sumišusiu kavos bei kepamos žuvies kvapu. Keista vakarieniaujant žvelgti į netoli iškilusią salą, žinant skaudžią ir liūdną jos praeitį, ir suvokti, kad nuo įvykių prabėgo vos 60 metų.
Raupsai nepagydoma, žmogaus kūną subjaurojanti liga, kurios buvo paniškai bijoma. Bet ligos nepasirinksi, prieš ją nėra išrinktųjų, jai nesvarbu žmogaus statusas, amžius, lytis, ar būdo savybės. Taip ir 1903 m. žmonės gyveno savo ramų gyvenimą, kūrė šeimas, svajojo, dirbo, kol vieną dieną pamatė ant kūno keistų dėmelių ir buvo išplukdyti kurti naujo gyvenimo nuošalioje saloje.
Ligai pasireiškus, vaikai buvo atskiriami nuo motinų, išskiriamos šeimos. Į raupsuotųjų koloniją saloje galėjo atvykti tik ten dirbantys asmenys ir sergančiųjų artimieji, o jie patys negalėjo iš salos iškelti nė kojos. Šie nelaimingieji gyveno nedidelėje bendruomenėje ir kūrė savo naujus gyvenimus: mylėjo, tuokėsi, gimdė vaikus, užsiminėjo amatais, prekyba ir laukė stebuklingo išgijimo, arba mirties.
Į salą patekome praėję neilgu tamsiu koridoriumi, kuriuo kadaise aplankyti sergančiųjų atvykdavo artimieji. Praėjus, išvydome nedidelę akmenimis grįstą gatvelę su vienoje pusėje atkurtomis krautuvėlėmis bei tavernomis, o kitoje pusėje – apgriuvusiais, žole apžėlusiais gyvenamaisiais namais, kuriuose dienas leido tragiško likimo sulaukę gyventojai. Kai kuriuose languose išlikusios užuolaidų skiautės, sudaužyti langai, praviros langinės.
Taip ir įsivaizduoji, kaip jas rytais atverdavo sergantieji, trokšdami saulės šviesos. Saloje pilna gėlių, prie namų daug kur veši rožių krūmai, kuriuos sodino sergantys, stengdamiesi susikurti naujus jaukius namus.
Kelionė iki salos truko apie valandą laiko, su vienu pasiplaukiojimo sustojimu. Laivas nemažas, yra vietų tiek ant denio, norintiems pasideginti, tiek laivo viduje, kur veikia ir nedidelis užkandžių ir gėrimų baras. Visus pradedančius kelionę vaišino sultimis ir vynu. Taip pat kartu plaukė trys gidai, kalbantys rusų, anglų, vokiečių kalbomis. Laivas saloje sustoja vienai valandai.
Spinalonga mažytė sala, kurią galima lengvai apeiti per 45 minutes. Prie prieplaukos veikia nedidelė taverna, kurioje galite užkąsti prieš plaukiant atgal. Visos išvykos bendra trukmė apie 5 val. Rekomenduojama prieš vykstant į Spinalongą paskaityti Victorios Hislop romaną „Sala“ arba pažiūrėti pagal knygą sukurtą serialą, – bus kur kas įdomiau vaikščioti po išlikusius salos pastatus bei gatves.