Atsimenate, kaip jautėtės per pandemiją? Aš taip jaučiuosi praktiškai visą laiką, kai nekeliauju arba nesikraustau į kitą šalį. Kiek esu jų pakeitusi? Septynias, jei gerai pamenu.
Matote, mane jau nuo bilietų užsakinėjimo išmuša maloni šiluma, per kūną nuvilnija dopamino ir serotinino – tokių malonumo hormonų, kuriuos prodiusuoja mūsų smegenys – banga. Tokį patį, beje, efektą, gaunu užsakinėdama skrydį ir ne sau. Velnias, gal man tiesiog reikia nueiti dirbti į turizmo agentūrą? Ir kaip aš anksčiau nepagalvojau.
Gerai jau, baigiu bambėti. Esu išmaišiusi Švediją skersai išilgai ir dar truputį. Kodėl aš ten taip pliekiausi? Dirbau su vienu savo tarptautiniu klientu, kuris prašydavo dengti plačias geografines platumas. Tokiu būdu spėjau pažinti nemažą dalį Švedijos miestų – vertus dėmesio jums šiandien trumpai pristatysiu.
Pirmiausia būtina įsisąmoninti, kad Švedija fizine prasme yra labai didelio ploto. Atsidarykite „Google“ žemėlapius – matote? Švedijos teritorijoje tilptų aštuonios Lietuvos. Norint, pavyzdžiui, automobiliu nuvykti nuo Stokholmo iki Liuleo, praktiškai šiauriausio Švedijos miesto, reikėtų devynių valandų.
Švedijoje, toje klonataveidžių nuobodų šalyje, yra visa krūva beveidžių miestelių ir kaimukų, kurie yra kone identiški, nes toks yra švediškas mentalitetas – jie jaučiasi vienodume saugūs. Tie miestukai neturi unikalumo, jie yra vienas kito kopijos ir juose galima rasti panašiai atrodančias bažnyčias, prekybos centrus, mokyklas, parkus bei gatves. Centrinėje aikštėje bus Rotušė ir kur nors netoliese – parduotuvė ir geltonas kioskas; po aikštę vaikščios bei šūkčios moksleiviai ir bobutės, vedžiojančios šuniukus.
Netoliese išsirikiavę stovės geltoni taksi automobiliai. Kažkur fone ūš pravažiuojantys traukiniai ir į kavines valgyti pietų trauks vienas į kitą panašūs biurų darbuotojai su kortelėmis ant kaklo (visai kaip centriniame Vilniuje).
Nesu turistinio sukirpimo – nežinau, kaip jums, bet man mieliau turint laiko šlaistytis po miestą ir atrasti dalykus pačiai arba sustojus prie objekto jį gūglinti bei apie jį skaityti. Tikrai rekomenduočiau taip ir jums daryti.
Geteborge lankiausi, ko gero, daugiausia. Joteborkė (tokia žargoniška sulietuvinta miesto pavadinimo opcija, kurią man patinka švelniai paerzinant švedų tautą naudoti) yra švarus miestas visomis prasmėmis – jis toks nugludintas, užgrūdintas buvusių vikingų uostas, žvejojimo centras ir meka, dabar apspiestas (normalus lietuviškas žodis) turistų ir vietinių.
Šiame mieste labai daug lyja ir beveik visą laiką it kokioje Klaipėdoje pučia didelis vėjas, todėl šukuosenos išlaikyti ten neverta ar net neįmanoma. Man ypač smagu prasieiti pro miesto centrą – Kungsportsavenyen, Götgatan ir gretutines gatves.
„Landvetter“ oro uostas yra tarptautinis, jame vyksta intensyvus veiksmas (žinoma, ne kaip Stokholme, bet tikrai intensyviau negu mūsų pergrūstame postsovietiniame VNO), tik jei skrisite iš Lietuvos, gali būti baisiai nepatogu – kažkada teko, ir skridau per Rygą. Iš Vilniaus tiesioginių skrydžių nėra (vis tas mūsų nelemtas mažos šalies sindromas). Taip pat galima skristi per Kopenhagą.
Jei būsite Joteborkėj, pasivažinėkite vietiniu tramvajumi (labai smagūs mėlyni), prasieikite centru, užeikite į muziejus, paslampinėkite miesto gatvelėmis stebėdami praeivius ir kur nors sustodami kavos. Dar būtinai užlėkite į vietinį „Mr Cake“ – čia tokia prabangi kavinė, atvežta iš Stokholmo vieno žymaus švedų kepinių šefo Roy Fareso. Kad jau prakalbome apie maitinimo įstaigas, rekomenduočiau taip pat italų „Signore“.
Dar čia stovi „Liseberg“ pramogų parkas, kurių karuselės matosi neprivažiavus miesto (esu kartą vairavusi iš Stokholmo, tai į vieną pusę trunka grubiai penkias valandas), ir žymioji „Volvo“ gamykla. Jeigu klausiate, ar dauguma švedų vairuoja „Volvo“, tai tikrai taip – labai didelė dauguma vietinių gyventojų renkasi nacionalinį gamintoją. Švedai apskritai yra nacionalistai.
Geteborgas yra antras pagal dydį Švedijos miestas, didelis traukos centras, o taip pat uostas ir žvejojimo meka. Miestą gūdžiais 1621 m. įkūrė karalius Gustavas II Adolfas.
Helsingborgas. Man jis labiausiai įsiminė dėl viešbučio, kuris savo koridoriuose turi užrašęs „Normal is boring“ („Normalu yra nuobodu“ - gerai atspindi mane), o taip pat dėl miesto centre plevėsuojančių Europos Sąjungos šalių vėliavų, įskaitant ir Lietuvos, kurią, būdama dora lietuvaitė, ėjau fotografuoti, o gal net ir švelniai padūsavau iš tuometinio tėvynės ilgesio (kuris dabar pilnai dingęs, prašau, kas nors išvežkite mane praktiškai bet kur, ačiū labai).
Helsingborgo centras yra smagus ir mažas – čia galima ir apsipirkinėti, ir šiaip pasivaikščioti. Man tokiuose miesteliuose tempas yra per lėtas, tačiau būnant čia galima pasinaudoti proga ir nulėkti iki Malmės arba Kopenhagos. Miestelyje gausu gotikinės architektūros, kuri gerai žiūrisi net ir tokiems architektūros analfabetams, kaip kukli šių eilučių autorė. Dar ten stovi tvirtovė ir gana įspūdingas senamiestis. Helsingborge įdomu pamatyti „Fredriksdal“ muziejų ir sodus; Kärnan, Helsingborgo pilį.
Malmė yra it švediškoji Kauno versija. Trečias pagal dydį miestas nesenai garsėjo savo nusikalstamumu, tačiau dabar vietinės Stokholmo gaujos jį visapusiškai nurungė. Malmė prieš keletą amžių garsėjo kaip didingas uostas, taip pat kaip miestas-kosmopolitas. Jeigu jus vargina nenustojantis didmiesčių šurmulys, čia yra tinkama vieta atvykti.
Malmėje stovi labai graži bažnyčia, jie čia taip pat turi išskirtinę architektūrą ir jame yra beveik visos naudos, kurias galima gauti Stokholme (didmiesčio pojūtis, kultūrinis gyvenimas), išskyrus metro, kuris, mano galva, yra neatsiejama kiekvieno didmiesčio dalis. Mano širdis amžinai gedės metro neegzistavimo tragedijos Vilniuje.
Öresund tiltas veda tiesiai į Kopenhagą. Gyvenantys Malmėje net nesivargina iki Danijos skraidyti – iš čia lengvai galima patekti į Kopenhagą traukiniu. Tiesa, reikėtų įspėti, kad Švedijoje traukiniai veikia prastai; vietiniai yra linkę skųstis dažnomis techninėmis problemomis ir personalo trūkumu, dėl ko traukiniai vėluoja atvykti arba apskritai atšaukiami.
Kalbant apie švedų traukinių eismą, didžiausia investicija ir pastangos yra aplink metro Stokholme (nes kai stoja metro šiaurietiškame Niujorke, kyla chaosas), o visa kita yra palikta antrame plane – užmiestiniai traukiniai, vežantys į priemiesčius (pendeltåg), ir tarpmiestiniai traukiniai (SJ), tarp jų yra X2000. Kiek esu važiavusi, vyko pagal tvarkaraštį, bet švedų žiniasklaida mėgsta nuplakinėti ir reguliariai skųstis apie traukinių eismą.
Jei Malmėje norėsite apsipirkti, yra labai neblogas prekybos centras „Emporia“, o už miesto – „Svågertorp“, bet geriausia tą daryti vis dėlto sostinėje, be diskusijų. Aš Stokholmą būčiau linkusi pavadinti viena iš Europos didžiųjų mados centrų, fašionistų rojumi, nes jame galima rasti visus įmanomus pažįstamus prekės ženklus; taip pat išpardavimai Stokholme širdį glosto – jūs Lietuvoje neturite išpardavimų, tik jų parodijas, lygiai kaip asortimentas Lietuvoje itin kuklus (viena iš priežasčių yra menka lietuvių perkamoji galia ir paklausos nebuvimas).
Malmė priklauso Skonės regionui, todėl gyventojai čia kalba skånska – (tariasi skonska) dialektas, kuris išmokusiam normalią norminę švedų kalbą Stokholme (sveiki, čia būčiau aš) yra sudėtingas reikalas, nes reikia ištempti ausis kaip lokatorius ir įdėmiai klausyti. Ypač miela tai būdavo daryti sėdint medicininio žargono kupinuose susitikimuose su gydytojais. Esate girdėję danų kalbą? Žinoma, kad esate. Skånska yra labai netoli to.
Kas dar įdomaus Malmėje? Eikite užkąsti nuostabių sumuštinukų į danų kilmės kavinę „Smorebrod“. Puikūs.
Liuleo. Man asmeniškai įdomiausias reiškinys Liuleo buvo stogą raunanti šiaurietiška aplinka ir faktas, kad kai mūsų lėktuvas apie 10 valandą ryto leidosi, saulė vos dar tik kilo – švito, o kai ruošiausi po susitikimų išskristi, apie 13:30 val., ji jau leidosi. Kas atsitinka gyvenant visą žiemą tamsoje? Čia reikėtų klausti vietinių, bet iš savo patirties gyvenimo Stokholme, kuriame žiemą dienos trukmė yra šešios valandos ir saulė leidžiasi 15 val., galiu patvirtinti, jog nuotaiką ir bendrą būklę tai tikrai veikia, ir, deja, neigiamai.
Žiemą yra didelė rizika susirgti klinikine depresija ir turėti didelį vitamino D trūkumą. Grynai fiziškai saulės šviesos trūkumas daro įtaką imunitetui bei psichikai ir yra didesnė rizika susirgti diabetu, tuberkulioze ar turėti aukštą spaudimą.
Lietuvoje panašiai, sakote? Ne visai. Vilniuje dienos šviesos gruodžio mėnesį yra 7,4 valandos – tai yra valanda su puse ilgiau, dėl ko susidaro 10,5 valandų per savaitę ilgiau nei Stokholme.
Liuleo miestas, beje, techniškai yra Laplandijoje, Kalėdų Senelio krašte, ir čia, sako, Kalėdų Senelis turi savo dirbtuves, kupinas raudonkelnių nykštukų mini kepurytėmis; o taip pat pasikinkęs laiko būrį elnių.
Liuleo bene garsiausias savo archipelagu, kurį, beje, turi ir Stokholmas. Liuleo archipelagas turi virš tūkstančio salų.
Gerai jau, man apsilankymas Liuleo labiausiai į atmintį įsirėžė dėl to, kad mažutėliame oro uoste prieš kelerius metus praktiškai kaktomuša susidūriau su Ulfu Kristerssonu, dabar – Švedijos ministru pirmininku. Jis pro mane pralėkė be apsaugos, lieknas, nedidukas ir greitas vyriškis, švytėdamas charizma bei sudarydamas itin užimto žmogaus įspūdį. Labai tąsyk pakėlė nuotaiką.
Estešundas - panašus į Liuleo, tik ne taip toli šiaurėje. Man labai patiko itin mielas miesto centras ir jaukios kavinaitės bei parduotuvės. Miestas taip pat garsėja savo slidinėjimo centru „Åre“, į kurį būriais skrenda švedai per moksleivių atostogas žiemą; taip pat čia konferencijas mėgsta rengti įvairios kompanijos su savo darbuotojų komandos kūrimo ar motyvacinėmis programomis.
Miestas stovi ant penkto pagal dydį Švedijos ežero Storsjön ir be to, kad žiemą ten galima sustirti iš šalčio (nereikia nė žiemos, jie jau dabar šiaurėje sniegą nusikasinėja, kol mes dar tik pradedame bambėti dėl atšalusių orų Vilniuje), ten yra nuostabiai gražu net man, šitam asfalto vaikui, ir labai arti gamtos. Žmonės Švedijos šiaurėje kiek šiltesni nei sostinėje.
Toks paradoksas yra todėl, kad jie dar nėra sugadinti nenugalimos imigrantų bangos (koks sveiko proto individas migruoja į Švedijos šiaurę, leiskite paklausti. Būtent dėl to didžiausias krūvis ir spaudimas yra susidaręs sostinėje, o taip pat mano jau aprašytame Geteborge ir Malmėje). Tiesą sakant, jei ne imigrantai, šita šalis dar būtų visai pakenčiama gyventi.
Dabar dar apie kas skraidina (jei nenorite trenktis traukiniais).
Po Švedijos teritoriją skraidina pamažu bankrutuojantis ir iš krizės neišbrendantis „SAS“, taip pat keista rinkodaros strategija užsiimantis „Norwegian“. Kita nuostabi linija, besiorientuojanti į verslo klasės vartotoją yra „Braathens airlines“, kurie yra brangesnė bet itin patogi alternatyva, skraidanti iš „Bromma“ oro uosto (šis oro uostas įsikūręs praktiškai miesto centre).
Jie buvo visiškai sustabdę skrydžius per pandemiją, bet dabar, regis, šmikiai keliasi iš mirties patalo. Be verslo klasės vartotojų ten skraido aukštos socialinės klasės keliautojai, nešini prabangiomis rankinėmis ir dėvintys akvalango dydžio akinius nuo saulės kolageno injekcijomis pūstomis lūpomis – vietinės įžymybės, nuomonės formuotojai su miniatiūriniais šunimis su savo šuniškomis aprangos kolekcijomis, už kurių vietą lėktuve jie noriai susimoka papildomai.