Nekontroliuojamas ir nuolatos rekordiškai augantis nusikalstamumas
Atsimenate Kauną aplink 90-uosius?
Stokholmas dabar primena mano gimtą miestą, kai jame vykdavo reketininkų gaujų santykių aiškinimasis bei vyravo vietinė mafija.
Padėtis Stokholme labai rimta ir blogėja, nes nėra tam tinkamos įstatymų bazės, todėl švedai pažaboti nusikalstamumo nesugeba. Itin opi yra šaudymo problema – vietinės gaujos ir klanai mėgsta save reguliariai pasipleškinti kovodami dėl rajonų bei erdvės pasidalijimo, dažnai dėl prekybos narkotikais. Didžiulio sujudimo sulaukė žymaus vietinio reperio, vos 19-mečio Einaro mirtis 2021-ųjų vasarą, kuris, spėjama, pateko į su kriminalinėmis gaujomis susijusį konfliktą.
Praeitais metais vien Stokholme šaudyta 90 kartų (mirusių – 61), šalyje – 400. Šiais metais sostinėje iki šiol turime „tik“ 33 šaudymus, iš kurių penki buvo mirtini (sužeista 12). Mieste yra daug rajonų, kuriuose geriau nesirodyti ne tik sutemus, bet ir dienos metu, nes rizikuoji gauti kulką į kaktą.
Pastaruoju metu pasitelkiami alternatyvūs gąsdinimo būdai: detonuojami sprogmenys namo laiptinėse norint įbauginti jame gyvenančius gaujų atstovus, tačiau kenčia ir niekuo dėti gyventojai: sprogdinimų šiais metais būta 14, bandymų palikti sprogmenis – 20 (sustabdė policija). Kaip tai atrodo realybėje? Labai paprastai. Įsivaizduokite pas save kur nors Šnipiškėse penktą ryto ar dvyliktą nakties nugriaudint sprogimą, kuris išsprogdina pirmo aukšto langus ir laiptinę.
Ar policija ką nors apie tai daro? Žinote, sako, kad daro, bet mums, gyventojams, to nelabai matyti, išskyrus sustiprintą patruliavimą tam tikrose miesto zonose. Kalbama apie įstatymo keitimą, kai policija galėtų pasiklausyti įtariamų asmenų pokalbių dar prieš jiems įvykdant nusikaltimus, tačiau įstatymas tik diskutuojamas.
Būstų trūkumo problema
Šita problema sostinėje vožia stipriausiai – kas iš to, kad turi darbą ir pajamas, jei neturi, kur gyventi. Būstų radimas Stokholme nėra apie pajamų problemą – butų nuomai tiesiog nėra fiziškai.
Būstą Stokholme galima įsigyti trimis būdais: pirkti – tokiu atveju buvimas buto savininku toks labiau teoriškas, nei praktinis, nes buto savininkais realiai tampa ne žmogus, nusipirkęs būstą, o namo bendrija, švediškai šitas reiškinys vadinamas bostadsrätt (išvertus pažodžiui – teisė į būstą). Įsigijus bostadsrätt yra mokamas mokestis namo valdybai ir banko paskola. Namo valdyba yra tikrieji buto savininkai, todėl gali ginčyti kiekvieną teorinio savininko žingsnį, jį skųsti, priversti išsikraustyti ir taip toliau. Galutinė bostadsrätt kaina per mėnesį išeina tokia pati, kaip būstą nuomojantis.
Antras būstų radimo variantas yra nuomotis iš vadinamų pirmų rankų – tai yra butai, kurių savininkai yra privačios namų bendrijos, ir jos išnuomoja būstą ganėtinai adekvačiomis kainomis. Norint tokį būstą gauti, reikia stovėti oficialioje komunalinėje eilėje, vadinamoje bostadskö (taip, analogiškoje, kokioje mūsų tėvai stovėdavo sovietmečiu norėdami gauti butus). Stokholme eilės dėl nuolat didėjančio gyventojų skaičiaus ir būstų trūkumo siekia nuo keliolikos iki 20 metų. Kai tiek atstovite, tada jau yra dideli šansai gauti.
Trečias – labiausiai paplitęs – variantas yra nuomotis butą iš vadinamų antrų rankų. Tai yra komerciniai privatūs nuomotojai, kurie patys turi įsigiję butus iš pirmų rankų, pernuomojantys būstą kitiems ir užsidėdami sodrią marginalę – šiuo atveju lubų nėra, kas kaip nori, tas taip šoka, todėl butų kainos sostinėje prasideda nuo tūkstančio eurų ir gali siekti penkis, šešis, aštuonis tūkstančius, jų niekas nereglamentuoja.
Tam, kad buto savininkas turėtų teisę išnuomoti savo būstą, jis privalo gauti leidimą iš mano jau minėtos namo valdybos, tačiau valdyba dažnai išnuomojimui nepritaria arba svarsto tą klausimą iki begalybės. Savininkai, tuo tarpu, visiškai natūraliai nenorėdami patirti nuostolių dėl tuščio buto labai dažnai rizikuoja ir išnuomoja būstą nelegaliai, be leidimo, dėl ko, turbūt nereikia aiškinti, anksčiau ar vėliau kyla problemų abiem, tiek nuomininkui, tiek buto šeimininkui.
Dėl tos pačios priežasties Stokholme vyrauja milžiniška juodoji butų rinka, kurioje butai nuomojami nelegaliai, be leidimų, arba apskritai yra pasiimami pinigai bei užstatai ir iš karto po sutarties pasirašymo dingstama nuo žemės paviršiaus – apgavysčių vyksta šimtais, tūkstančiais, nuolatos.
Milžiniški skirtumai tarp socialinių klasių šalyje, kuri desperatiškai klykauja pasauliui, kad pas juos egzistuoja vienintelė – vidurinioji – klasė
Liar liar, pants on fire. Östermalme (toks baisiai prašmatnus Stokholmo turčių rajonas) vaikšto tetutės su kailiniais bei miniatiūriniais šuniukais, kurių kirpėjai per mėnesį kainuoja po tūkstantį eurų, gal ir daugiau, o už miesto glaudžiasi prasčiausia klasė, imigrantai ir kitataučiai, kurie, jeigu jiems pasiseka kada nuvažiuoti į Stokholmo centrą, pasijunta kaip nuvykę į kitą šalį, nes nebūna matę tiek parduotuvių, kavinių, iškabų bei spalvų.
Užmiestinių rajonų biudžetas skiriasi nuo centro dešimtimis, jeigu ne šimtais kartų, ir dažniausiai tie rajonai būna baisiai nutrypti, nudėvėti, be blizgesių, estetikos, kultūros ar elementarios priežiūros. Iš savo getų neišlendantiems gyventojams Stokholmo miestas yra nepasiekiama turčių ir snobų zona, į kurią galbūt kartais nuvykstama paspoksoti, kaip kad anksčiau Lietuvoje iš kaimų važiuodavo žiūrėti septinto pasaulio stebuklo prekybos centro, bet dažniausiai jų gimtas rajonas nebūna paliekamas visą gyvenimą, nes šita klasė neturi pinigų keliauti.
Jie praleidžia visą gyvenimą besiknisdami savo nykioje buityje, svetimoje jiems šalyje, taip ir neišmokę kalbos, nepriėmę kultūros, o dažnai net ir darbo neradę – šitie nebūtinai būna pašalpiniai, bet dažnai besiverčiantys kokiomis nors nelegaliomis veiklomis.
Bankų krizė, rekordinė infliacija ir nuolatos augančios kainos
Švedai vaikšto susigriebę už galvos, nes mes tokių kainų dar nematėme – nueini į prekybos centrą obuolių penktadienį, kur kilogramo kaina trys eurai. Ateini pirmadienį, žiūri – penki. Dar gruodį rašiau, kad vien maistui mano išlaidos siekia 600–700 Eur per mėnesį, tai dabar tiek nebeužtenka ir kovą vien už maistą aš paklojau apie 1000 Eur.
Ekonomistai nuogąstauja, kad dėl bankų krizės Amerikoje, stipriai kritusios švediškosios kronos vertės (SEK) ir didelės infliacijos problema gali pasiekti švedų bankus. Numatoma, kad centrinis Švedijos bankas turės kurį laiką didinti palūkanas, nors šiuo metu infliacija yra jau pasiekusi aukštumas ir yra didžiausia per paskutinius 30 metų. Buvęs finansų ministras Andersas Borgas sako, jog bankų krizė dabar būtų paskutinis smūgis silpnėjančiai Švedijos ekonomikai, kuri šalį dar labiau išalintų.
Čigonai ir benamiai
Man šitas yra vienas baisesnių aspektų apie mano mylimą miestą: eini gėlėse paskendusiu miestu, aplink spindinčios vitrinos, nė šiukšlelės ant žemės, išpucinti šaligatviai, viskas blizga ir malonu, o po to bam prie metro stotelės pamatai iš tolo dvokiantį, srutų pluta apaugusį, absoliučiai nuo narkotikų apsvaigusį čigoną. Šitie dažniausiai būna įkyrūs, garsiai rėkia, lenda sveikintis su praeiviais ir mojuoja arba bando sugauti akių kontaktą, kad sumanipuliuotų jūsų gailesčio emocijomis.
Aš su jais turiu labai paprastą visiško ignoravimo politiką – apeiti lankstu, nelįsti į kontaktą, nežiūrėti į akis, ignoruoti. Išmaldos prašymas Švedijoje nėra draudžiamas įstatymiškai, kuo naudojasi daugybė suvažiavėlių. Jie kolonijomis gyvena už miesto galutinių metro stotelių prieigose, miškuose arba apleistuose soduose ir kas rytą važiuoja metro į „darbą“, dažniausiai šeimomis – vyrai prižiūri moteris, moterys klauso vyrų, visi narkomanai.
Viena Švedijos televizija yra susukusi dokumentinį filmą, kuriame aiškinosi suvažiavusių čigonų veikimo mechanizmą, ir padarė išvadą, kad už visko stovi organizuotas nusikalstamumas – čigonai čia masiškai vežami, jog rinktų rinkliavą savo išvežėjams kitose šalyse, kuri iš juos reguliariai surenkama – tai panašiai kaip prostitucija, tik be kūno pardavinėjimo.
Bet vaikštantys po metro vagonus čigonai yra bjauresni. Šitie įkyriai skimbčioja popierinius puodukus su monetomis ir naudoja psichologines strategijas, dažniausiai gretindamiesi prie moterų, vadindami jas gražuolėmis ir princesėmis, kad atkreiptų dėmesį, o po to laužyta švedų kalba aiškina apie savo dalią, guodžiasi bei peša išmaldos įkyriai, atkakliai, nemaloniai.
Kartą į mano mėgstamo baseino dušą sugužėjo visa gauja čigonių su drabužiais, kaip stovi, iš gatvės – iki šiol nesuprantu, kaip jas ten kažkas įleido. Nereikia būti švaros ekspertu, kad iš tolo matytum jų higienos stoką – greičiausiai ne viena jų serga odos infekcijomis ir turi parazitų. Laimei, buvau jau nusimaudžiusi, todėl mikliai pasičiupau savo daiktus ir iš ten labai greitai dingau – turbūt nereikia nė aiškinti, kad dušas tapo tuščias kone momentaliai.
Čigonės su ilgais sijonais liko vienos savo solo prausimuisi. Labai tikiuosi, kad po jų apsilankymo darbuotojai dezinfekavo patalpas. Kurį laiką to baseino privengiau. Į prekybos centrus čigonams neleidžia pakliūti apsaugos darbuotojai, tačiau jų gausu maisto parduotuvėse, gatvėse, kur jie iš šiukšlių dėžių renka tarą, nuorūkas ar maisto likučius.
Jų labai daug – kiekvienas mikrorajonas turi po savo keletą etatinių dirbančiųjų. Jie nepasirodo tik esant labai prastam orui ar užėjus didžiuliams šalčiams.
Yra ir ne čigonų, o paprastesnės rūšies pavienių išmaldos prašytojų, kurie, kaip ir Niujorko metro, tyliai paguldo šalia tavęs nuotrauką su kažkokiais kūdikiais, kurioje būna parašyta kas nors tokio, kaip „čia yra mano vėžiu sergantys vaikai“, nors ten neaišku kas, jo pusbroliai, o gal iš laikraščio iškirptos nuotraukos – tos kortelės būna apdairiai su tekstu laminuotos, vadinasi, laminavimui iš kažkur pinigų visgi sukrapštė.
Prasta medicinos kokybė ir amžinas darbuotojų trūkumas visose įmanomose srityse
Vėluoja traukiniai? Personalo trūkumas (švediškai personalbrist). Policija prastai dirba ir nesugaudo kriminalų? Personalbrist. Kas darosi kalėjimuose? Padėtis prasta – personalbrist. Trūksta gaisrininkų, mokytojų, darželio auklėtojų, pardavėjų, valytojų ir kasininkų? Personalbrist. Paradoksaliai, samdymo procesai Švedijoje yra užtempti iki begalybės.
Jeigu čia ieškote darbo, reikėtų pasiplanuoti bent metus jo radimui. Turiu pažįstamą, kuri darbo ieško jau metus ir kartą netekusi kantrybės išsiuntė anketą į greito maisto restoraną, tačiau nesulaukė net skambučio. Kai iš smalsumo pasiskambino pasiteirauti, kas darosi, gavo atsakymą, kad jie gavo du tūkstančius anketų į vieną vietą. Ką jūs, velniai griebtų, turite omenyje, jog jums trūksta darbuotojų?
Tas pats ir labai blogai medicinos srityje: „mums trūksta darbuotojų“, gūžčioja pečiais ligoninių, priimamųjų vadovai eilinį kartą nutrūčiję nekaltą pacientą, kai pas juos atvažiuoja žurnalistai aiškintis, kas nutiko. Su diagnostika čia irgi prastai, nes dėl darbuotojų trūkumo priimami prastos kvalifikacijos specialistai be tinkamų žinių ir patirties – turiu labai daug atvejų tarp pažįstamų, kada yra pražiopsomi ausų uždegimai, plaučių uždegimai, nediagnozuojami elementarūs susirigimai, alergijos – dėl to lietuvaičiai masiškai skrenda tirtis į Lietuvą.
Gimdymų priėmimas irgi problema – masiškai uždaromi gimdymo namai rajonuose, dėl ko nėščiosios būna priverstos važiuoti kelis šimtus kilometrų iki artimiausio gimdymo skyriaus (jei nepagimdo automobilyje, jeigu tokį turi); mokyklose trūksta mokytojų arba popamokinių grupių personalo, dėl ko nukenčia vaikų mokymo kokybė, labai dažnas naudojimasis vikariat - laikino pavaduojančio mokytojo – paslaugomis, dėl ko nukenčia vaikų psichologinė būklė, nes nėra stabilumo, tik nuolatinis darbuotojų kitimas.
Personalbrist – atkakliai unisonu šaukia tarnautojai bei už tai gauna malkų iš valdžios ir vis tiek nemoka spręsti problemos greitai, efektyviai. Dar vienas pavyzdys – po pandemijos atsinaujinus skrydžiams, Arlandoje per patį vasaros kelionių įkarštį formavosi trijų, keturių, penkių valandų eilės prie saugumo patikros. Taip atsitiko todėl, kad didelę dalį darbuotojų atleidus, švedai nemokėjo greitai jų atsamdyti atgal arba nusamdyti naujus ir juos apmokyti, nes iš esmės švedai nemoka daryti greitai nieko.
Jie yra tokie lėti, kad tas tinginys iš animacinio filmo „Zootopia“ atrodo kaip greičiausiais pasaulio bėgikas Usainas Boltas. Jie yra tokie lėti, kad jeigu prasidėtų karas ir mieste pradėtų cypti įspėjančiosios sirenos, jog eikite į slėptuves, jie eitų susiplanuoti pasitarimo ir apvaliojo stalo diskusijos, ar vykti į slėptuves dabar iš karto, ar vėliau, ir jeigu vis dėlto vykti, tai kada, bei, svarbiausia, ką į tas slėptuves vežtis.
Bet prieš tai jie sudarytų darbo grupę ir rinktų galvą, kas valdys tą krizinę darbo grupę, atliktų visą privalomąjį sutariamąjį tikrinimą, apklausą bei perklausimą, todėl bus pasitarę tik maždaug po pusmečio, kada miestas stovės subombarduotas. Kadangi jie bus per lėti suvokti, jog yra mirę, jų sielos dar apie porą šimtmečių plaksis ir blaškysis tarp šito bei ano pasaulio bevaikščiodami po pasitarimus.
Tai jau supratote – turime reikalų su konsusine, biurokratine, atidėliojimo, svarstymo, laiko tempimo ir priverstinio mykimo kultūra, kad juos kur.