Neišsenkančio svetingumo sostinė
Italijos ir Lietuvos prekybos rūmai neseniai organizavo pažintinę kelionę po Kampaniją būtent tam, jog geriau supažindintų Lietuvos keliautojus su šio regiono kultūra, gastronomija bei gamta, rašoma pranešime spaudai.
„Kampanijos regioną poilsiautojai dažniausiai sieja su Neapoliu, Kaprio sala arba Pompėja. Tačiau ne mažiau įspūdinga ir ten, kur turistai užklysta rečiau, pavyzdžiui, Giungano, Agropolio ar Paestum miestuose. Kampanija išsiskiria unikalia gamta – kelių kilometrų spinduliu kraštovaizdis keičiasi nuo žydro vandens paplūdimių iki priekalnių. O karštas klimatas šiam regionui suteikia galimybę išauginti kelis derlius per metus, todėl vaisiai bei daržovės yra ne tik labai natūralūs, bet ir juokingai pigūs“, – pranašumus vardijo Italijos ir Lietuvos prekybos rūmų generalinis sekretorius Ugo Meucci.
Nepažintus maršrutus po Kampaniją savo kailiu ką tik išbandžiusi kelionių ekspertų „Baltic Tours“ atstovė Rasa Levickaitė pastebi, jog mažesnių atostogautojų srautų sulaukiančiuose miesteliuose iki šiol gyvas tradicinės Italijos reliktas – iš kartos į kartą keliaujantys viešbučiai, restoranai bei kavos barai.
„Regione iki šiol vyrauja smulkusis šeimyninis verslas, kur keliautojai pasitinkami kaip asmeniniai svečiai. Viešbučiuose, vilose ir restoranėliuose – visur galioja tas pats, esi sutinkamas taip svetingai tarsi būtumei tos šeimos giminaitis. Štai pavyzdžiui, lankytoje Giungano priekalnėse įsikūrusioje viloje „Giardino Dionysos“ šeimininkas Franco Russomando svečius prie stalo kviečia terasoje su kvapą gniaužiančiais vaizdais. Pats visada sėdasi nugara į gamtos grožį ir sako, kad kol svečiai gaudo kvapą žavėdamiesi gamta, jis apžiūrinėja dar dėdės pradėtą puoselėti rožyną“, – pasakojo R. Levickaitė.
Net ir sukinėdamiesi Kampanijos keliukais pasijusite it seni vietinių bičiuliai. Nenustebkite, jei gatvelėje prie jūsų prieis, pavyzdžiui, šimtametis senolis su cigarete rankoje – tiesiog draugiškai pasidalins keliomis istorijomis apie šio krašto kasdienybę ir pakvies šlakeliui aperityvo.
Gastronominiai šedevrai ir dainos iki išnaktų
Kampanijoje įspūdį palieka ir tai, jog atsiduriate tiesiog tradicinio maisto ir vietos gėrybių apsuptyje. Visur aplink auga figmedžiai, o kone kiekviename posūkyje galima sustoti atsigaivinti čia pat spaustu limonadu ar buivolų pieno ledais. Perskaitėte teisingai – vietos ūkininkai iš buivolų pieno gamina sūrius, jogurtą ar net ledus, ir tai yra vienas didžiausių Kampanijos pasididžiavimų.
„Pavyzdžiui, Granato ūkyje auginama 400 buivolų, ūkio šeimininkė Giusy Cerratto teigia, kad jų ūkio tikslas – kasdien krautuvėlėje patiekti tik šios dienos gamybos produktus. Ji pripažįsta, kad pati antros dienos buivolų pieno mocarelos nėra net ragavusi. Giungano, Agropolio, Paestum miestai – tobulos vietos pirmąkart išbandyti šią sūrių rūšį ir ieškoti skirtingų skonių, kuriuos karta iš kartos perduodamais metodais sugeba sukurti vietiniai“, – rekomendavo R. Levickaitė.
Tuo tarpu Vezuvijaus priekalnių vynuogynai garsėja retomis vynuogių veislėmis, juose puoselėjami eksperimentiniai ūkiai, visuose vynuogynuose veikia degustavimo paskaitos. „Pavyzdžiui, man besilankant Cannito vynuogyno „San Salvatore“ rūsiuose, enologas Alessandro Leoni didžiuodamasis pristatė kampanietišką popietės gaivą – Fiano vynuogių baltuosius vynus. Kiekviename ūkyje – savos tradicijos ir unikali patirtis“, – tikino R. Levickaitė.
Skirtumai tarp geriau turistams pažįstamų didžiųjų miestų ir mažesnių gyvenviečių apima ne vien maistą. Ilgainiui tarp šių vietovių jau spėjo susidaryti ir skirtingas požiūris į gyvenimą, o sukdami tik turistų pamėgtais keliais to galite ir nepastebėti.
„Mažesniuose miesteliuose šeimininkai vienareikšmiškai vaišingesni, labiau linkę bendrauti, pasakoti, dalintis. Vakarienės dažniausiai trunka po 2–3 valandas, per kurias jus būtinai nuolat kalbins bei visko klausinės ir tai, žinoma, vyks išskirtinai italų kalba. O vakaras, labai tikėtina, baigsis dainomis ir be galo ilgais atsisveikinimais. Būtent taip ir įvyko viešint pas picerijos-restorano šefą Pietro Manganelli, kurio miltuotose rankose atsirado gitara ir iki paryčių skambėjo neapolietiškos melodijos, – įspūdžiais dalijosi R. Levickaitė. – Didesniuose miestuose tempas didesnis, žmonės taip pat draugiški, tačiau kiek šaltesni. Nors bendraujant vis vien lieka jausmas, kad tai tavo seniai matytas pusbrolis.“
Į pažintinį su Pompėja, arba kelionė 2000 metų atgal
Vis tik kai kurių nemalonių itališkų tradicijų išvengti nepavyks turbūt niekur – Kampanijoje važinėja tie patys taksistai, apie kuriuos girdime anekdotuose. Mat būtent šios profesijos atstovai draugiškumu atvykėliams nespinduliuoja, o apsigauti gali net ir profesionalūs keliautojai.
„20 kilometrų kelionė Neapolio apylinkėse taksi gali atsieiti ir 93 eurus. O policija nepagąsdinsi, nes šie atvažiavę tik pasijuoks ir atkirs – „kam tada važinėji taksi, jei neturi už ką susimokėti?“, – patirtimi dalijosi R. Levickaitė.
Tačiau tai – turbūt vienintelė išimtis iš taisyklės. Daugelis Kampanijos vietinių džiaugiasi matydami kitų šalių turistus ir mielai pristato tūkstantmečius menančią regiono istoriją. Štai legendinį Vezuvijaus ugnikalnį pamatyti rekomenduojama net tiems, kurie nori atostogauti privengdami turistų pilnų vietų.
„Teko susipažinti su Pompėjos archeologinio muziejaus mozaikų restauratoriaus sūnumi Mattia Buondonno, praleidusiu muziejuje visą gyvenimą nuo pat vaikystės. Jis – tikra naujosios Pompėjos ikona ir geriausias bei labiausiai pašėlęs gidas visame regione. Mattia geba dienos vizitą sutraukti į užburiantį trijų valandų pasakojimą ir akcentuoti svarbiausius momentus: senosios Pompėjos kasdienį gyvenimą, senovės romėnų kultūrą ir 79 mūsų eros metais ištikusią katastrofą, kurią „padovanojo“ žemės drebėjimo sukeltas staigus Vezuvijaus išsiveržimas.
Kampanija ir joje gyvenantys žmonės – nuostabūs, o pasinerti į itališką sūkurį bei Kampanijos poskonių jūrą būtina kiekvienam, išsiilgusiam naujų, unikalių potyrių. Itin patogu ir tai, jog Neapolis iš Kauno oro uosto tiesioginiu skrydžiu pasiekiamas vos per tris valandas, tad pirmyn į kelionę!“ – ragino R. Levickaitė.