Pima kelionės diena prabėgo važiuojant per Lenkiją ir jau vakarop pasiekėme Tatranska Kotlina kaimelį Slovakijoje. Apsistojome Koliba pensionate, kur vos spėję atvykti buvome susodinti prie vakarienės stalo (pasirodo vos nepavėlavome, po 10 min. būtų užsidariusi virtuvė). Valgėme guliašą su bruknių padažu, įvairias sriubas, ant grilio keptus šonkauliukius – viskas buvo labai skanu. Apsigyvenome kambariuose ir nutarėme pailsėti. Ryt anksti prasidės žygis po kalnus.
Antrą kelionės dieną atsikėlėme gana anksti, saulė jau senokai patekėjusi, dangus be debesėlio, reikia susidėti daiktus 4-ių dienų žygiui, papusryčiauti ir nedelsti išeiti – oras atrodo bus puikus, nors niekada negali būti tikras, čia juk kalnai. Su nakvynės vieta atsisveikinome apie 8.30 val. Pagal žemėlapį, mūsų laukia 3.30 val. žygis, bet iš patirties galima sakyti, kad eisim mažiausiai 5 val. (pirma diena ėjimo, skirtingo amžiaus ir patirties keliautojai, kai kas pirmą kartą kalnuose). Taigi, žygis prasidėjo 760 metrų virš jūros lygio, pirmas sustojimas Plesnivec kalnų namelis (1290 m virš jūros lygio), kurį pasiekėme po gerų 2.5 valandų ėjimo.
Papietavome, suvalgėme sūrio kepsnius ir toliau žygiuojame žaliai pažymėta kalnų trąsa iki Didžiojo Baltojo ežero. Oras tikrai pasitaikė puikus, einant kalnų slėniais net per karšta – tenka dažnai stoti atsigerti, nusišluostyti prakaitą. Kuprinės irgi ne iš lengvųjų, juk atrodo, kad visko reikės, tai prisidėjome nemažai: ir rūbų, ir maisto užkąsti, vandens. Kadangi pirma nakvynė suteikia tik čiužinius, pasiėmėme ir miegmaišius.
Dar po 2.5 valandų pasiekiame Didyjį Baltąjį ežerą (1615 metrai virš jūros lygio) ir su malonumu braidome po jį kalbėdamiesi su vietinėmis antimis. Užkandame kas ką turime, pagulime saulės šildomoje pievelėje ir vėl kuprinės ant pečių – pagal mūsų tempą, dar gera valanda kelio iki nakvynės vietos – namo prie Žaliojo ežero (chata pri Zelenom plese).
Miškingos vietos po truputį retėja, vis dažniau ir arčiau išlenda kalnų uolynai su viena ar kita didesne viršūne. Kai jau mūsų grupės keliautojų veiduose matėsi nuovargis ir nuo saulės, ir nuo ėjimo, bei kuprinių spaudžiamų pečių, maršruto šlaito apačioje pamatėme nakvynės vietą – Žaliojo ežero namelį, kuris atrodė toks ramus, įsikūręs and ežero kranto ir apsuptas kalnų viršūnių. Nors einant šios dienos maršrutu sutikome tik vieną kitą žmogų, tačiau nakvynės vieta buvo pilna žmonių. Pasirodo, čia ne tik turistai nakvoja, bet ir alpinizmo bei techninio lipimo stovyklautojai, kurie gyvena savaitę, o kai kas ir ilgiau – su profesionalais instruktoriais atlieka techninius kopimus naudodami specialią įrangą.
Po beveik 7 valandų dienos pasivaikščiojimo, kuprines dedame į šalį, užsisakome vakarienę, apžiūrime nakvynės vietą, kur klosime miegmaišius. Nakvosime šalia pagrindinio namo esančio pastato palėpėje, kur suklota apie 30 minkštų čiužinių. Taip pat dar sužinome, kad pagrindiniame name yra įrengti dušai. Tikra prabanga. Grožėdamiesi vaizdais ir besileidžiančia saule pavakarieniaujame, be jokių skatinimų greitai nusiprausiame ir susisukame į lovytėmis tapusius miegmaišius.
Ankstyvas trečios dienos rytas. Bruzdėjimas prasidėjo prieš 6 valandą. Kadangi nakvojančių buvo pilnut pilnutėlė palėpė, prabudusių mūsiškių akys sakė, kad poilsio buvo ne per daugiausia. Tačiau išėjus į lauką, ir pamačius rytinės saulės nušviestas kalnų viršūnes, spinduliuojantį ežerą, nuotaikos pagerėjo, visi atsigavo. Papusryčiaujame, vyniojamės miegmaišius, kuprinės ant pečių ir vėl į kelią toliau per kalnus. Šiandieną laukia pirma aukštensė perėja – Svištovkou perėja, kuri yra 2037 m virš jūros lygio. Taigi turėsime pasikelti gerus 500 metrų. Ir tai visai netrukus palikus nakvynės vietą. Sunkoka.
Keliantis aukštyn debesų vis daugėjo, vėjas stiprėjo, teko išsitraukti ir lietpalčius pradėjus krapnoti lašams iš mus pasivijusių debesų. Bet trumpam. Kuo aukštis didėjo, tuo mūsų sustojimai darėsi dažnesni – fotosesijos užėmė vis daugiau laiko. Vis mažiau medžių, daugiau uolų, įspūdingesni vaizdai į mums po kojomis likusius slėnius. Ir pagaliau – perėja pasiekta. Verčiamės į kitą kalno pusę, o ten – tamsoki debesys, tolumoje slėnyje matosi kaip lyja lietus su purslais, vėjas stiprėja.
Išsitraukiame megztukus, striukes nuo vėjo ir leidžiamės. Mūsų nakvynės vieta už 3.5 val. kelio. Eidami žemėlapyje raudonai pažymėtu maršrutu esame užklupti trumpalaikio lietaus su vėju, bandome slėptis po lietpalčiais, bet čia pat išlenda saulė. Taip, kalnuose oras permainingas. Štai matosi mūsų sustojimo vieta, kur pietausime – Skalnata kalnų namelis.
Šio namelio savininkas yra šerpas rekordininkas. Į vieną kalnų namelį yra užnešęs krovinį, kuris svėrė virš 200 kg. Ir tai buvo prieš gerų 20 jei ne 30 metų, kai dar kuprinės buvo tokios, kokios buvo... Buvę kalnuose ir nešę kuprines ant pečių gali įsivaizduoti kas tai per skaičiai. O šis vyras, dabar jau senukas, iki šiol sukasi kalnų namelyje – apsivilkęs vilnonį megztuką apžiūri ar viskas gerai lauke, įeina į vidų, padeda kavinėje pavalyti stalus, vėl kažkur dingsta ir atsiranda kitoje namelio pusėje. Įdomu stebėti žmogų gyvenantį savo gyvenimą.
Užkandę, sušilę, nusprendžiame, kad sėdėti daugiau negalime, nes reiks nakvoti neplanuotoje vietoje. Jauniausia keliautoja sako: stojamės ir einam. Kaip neklausysi... Stojamės, „pasunkėjusias“ kuprines dedamės ant sujautrėjusių pečių ir į kelią. Mūsų laukia geras 1.5 val. kelias iki nakvynės vietos – Zamkovskeho kalnų namelio (vieno didžiausių kalnų namelio Aukštuosiuose Tatruose).
Eidami Kalnų slėniu sutinkame vietinę gyventoją – lapę. Tai padarė įspūdį ne tik jauniausiai mūsų grupės keliautojai, bet ir suaugusiems, kurie ima minutės pertraukėlę susipažinimui, fotosesijai. Kaip ir planavome, nakvynės vietą pasiekiame laiku. Šiandien dušai vėsūs. Kai kurie komandos nariai sugeba išsimaudyti po šiltu vandeniu, bet daugumai tenka gan vėsi vandens temperatūra. Nieko blogo – bus ramus miegas. Kaip ir praeitą vakarą, taip ir šį, po vakarienės gulame nesulaukę 22.00 valandos.
Prabundame prieš 7.00 val. Pasirodo mes atsikėlėme vieni pirmųjų. Bet po truputį išjudiname ir kitus. Vaizdas pro langą saulės nežada. Kol papusryčiaujame, lietus įsismarkuoja. Tenka po pusryčių luktelėti, kad „dušas“ lauke aprimtų. Išsitraukiame striukes, lietaus ploščius ir ruošiamės, laikas senka, turėsime eiti. Lietus aprimo, liko tik krapnojimas – startuojame!
Ketvirta kelionės diena ir trečia diena kalnuose žada būti sudėtingiausia visais atžvilgiais. Tiek maršruto, tiek oro sąlygomis. Klausimas „Ar įveiksime maršrutą?“ neiškyla, iškyla klausimas – „kaip mes šį maršrutą įveiksime?“ Su protarpiais jau krapnoja kokią valandą. Iki pirmo rimtesnio sustojimo – Teryho kalnų namelio (kuris yra vienas iš aukščiausiai įsikūrusių kalnų namelių Tatruose – 2015 m virš jūros lygio) likus geram pusvalandžiui, sužinome kas yra ir lietus, ir atšiaurus vėjas, debesys aplink mus. Suaugę išsako mintis, kad ne koks oras, o jauniausia mūsų grupės keliautoja (pirmą kartą nuo kelionės pradžios) pasiskundžia, kad „tas lietus galėtų ir dingti, ir jis man visai nepatinka“. Gal ir būsime išklausyti... bet pirmiausia turim pasiekti Teryho kalnų namelį.
Viršijus 2 kilometrų aukštį drėgnos pirštinės sušilti rankoms nebepadeda, todėl nusiimame ir rankas šildome sausais rankogaliais prieš save jau matydami kalnų namelį. Įeiname, nusimauname batus, į antrą aukštą lipame tik su kojinėmis. Čia šilta, kvepia maistu, patogu susėsti ant suolų. Suvalgius šiltos sriubos, išgėrus kakavos, išsitraukus savo sumuštinius, pradžiuvus ir pailsėjus, šypsenos grįžta į veidus. Lauke rimsta vėjas, beveik nebelyja – buvome išklausyti, nes mūsų laukia sudėtingiausia šio viso žygio atkarpa.
Palikę už savęs Teryho kalnų namelį ir tris jį supančius ežeriukus artėjame prie Priečne perėjos (Priečne sedlo – 2352 metrai virš jūros lygio). Prieiname, apžiūrime – prieš mus kalnų siena kokių 40-50 metrų aukščio, į pagalbą kopimui pritvirtintomis grandinėmis. Traukiame apraišus, karabinus, kad galėtume prisirišti saugai mūsų jauniausią keliautoją. Iš suaugusių pasigirsta kalbos, kad jei būčiau žinojęs, kažin ar būčiau „pasirašęs“ šiam žygiui. Viens, du, penkiolika, šimtas penkiolika...ir visi ant perėjos. Aukštis 2352 m pasiektas. Visi laimingi, o svarbiausia saugūs.
Nuo perėjos parodome kur mūsų laukia nakvynė – Zbojnichka kalnų namelis jau matosi, bet iki jo dar kelio galas kokioms 1.5-2.00 valandoms. „Verčiamės“ į kitą kalnų pusę, nusileidimas lengvesnis, oras gerėja, pasirodo saulės spinduliai. Mes ir vėl dar vienoje nakvynės vietoje. Kadangi Zbojnichka kalnų namelis stovi beveik 2 km aukštyje, apie dušus čia niekas negalvoja. Jei nori, gali nesiprausti, o jei nori nusprausti – vandenukas teka iš ežero per vamzdžius į kriauklę. Nusiprausiam. Šiandien miegosime lovose.
Penktas kelionės rytas – saulėtas, gražus, bus vėl geras oras. Pusryčiaujame, kuprinės jau lengvesnės, nuotaikos puikios, jokio sunkumo einant, nes nemažai įveikta prieš tai. 3 valandos kelio ir mes jau nusileidę prie gražiųjų kalnų upės krioklių. Atsisėdę, atsigulę, atsitūpę klausomės vandens šniokštimo. Apsižvalgius aplink ir pamatę kiek žmonių, galime drąsiai pasakyti – sveiki sugrįžę į civilizaciją. Dar 20 minučių kelio ir Bilikovo kalnų namelyje valgome keptą sūrį, geriame Koffola.
Užkandę sėdame į funikulierių ir leidžiamės į Stary Smokovec kaimelį. Pasivaikštome po miestelį, ir žinoma, kaip be atsipalaidavimo terminiuose baseinuose? Pailsėję terminiuose baseinuose grįžome į Tatranska Kotlina kaimelį, pirmos nakvynės vietą. Čia nakvosime ir paskutinę mūsų kelionęs naktį. Prie vakarienės stalo buvo pakeltas tostas – „už super kelionę, susipažinimą su kalnais ir visus keliautojus – nuo jauniausio iki vyriausio“. Rytoj ryte į Lietuvą. Bet kaip ir kiekvienais metais mes čia sugrįšime kitąmet, į kalnus, kurie yra visokie – ir žemi ir aukšti; šalti ir šilti; saulėti ir debesuoti; ir labai gražūs ir atšiaurūs. Mes čia sugrįšime kartu ir kiekvienas atskirai.