Kasmet kelis kartus per metus į Azorus keliaujanti Asta atsisakė visų kitų keliavimo krypčių, išmoko portugalų kalbą ir savo tinlaraštyje „Asta Azoruose“ dalija patarimus norintiems šias salas pamatyti savo akimis. Pasak jos, net pandemija, regis, aplenkė šį Dievo kampelį – vasarą kurį laiką nebuvo nė vieno koronaviruso atvejo, o ir dabar sergamumas itin mažas. Tiesa, pandemijos laikotarpiu stipriai sumažėjo skrydžių, nuvykti vis tiek įmanoma, o COVID-19 testas oro uoste atliekamas nemokamai.
– Intensyviai keliavote po įvairias šalis, bet jūsų širdį pavergė būtent Azorai. Kuo jus taip sužavėjo šis Europos salynas?
– Prieš atrasdama Azorus daug keliavau ir rinkdavausi vis naujas kryptis. Bet visuomet išskirtinai patiko Portugalija, ir tai buvo reta išimtis, kai grįždavau į tą pačią šalį ir ne vieną kartą. Ieškodama, ką dar pamatyti Portugalijoje, atsitiktinai atradau įspūdingą nuotrauką su vulkaniniais ežerais, paskendusiais žalių šlaitų apsuptyje. Išsiaiškinus, kad tai yra Azoruose, iškart degiau noru ten apsilankyti. Kai tik 2015 m. „Ryanair“ pradėjo pigius skrydžius, aš vienu pirmųjų reisų nuvykau į Azorus. Archipelagas mane taip apžavėjo, kad net nustojau sudarinėti norimų aplankyti vietų sąrašus ir apsistojau ties šiomis salomis. Kasmet čia grįžtu po kelis kartus dėl kelių priežasčių: nėra masinio turizmo, itin egzotiška, žmogaus beveik nepaliesta gamta, didelė peizažų įvairovė, švelnus klimatas, vulkaninio aktyvumo įdomybės, nėra pavojingų gyvių ir itin gardus, kokybiškas, vietoje užaugintas ar vandenyne pagautas maistas.
– Azorų salų yra išties nemažai, bet turbūt nedaug kas žino, kuo jos skiriasi. Papasakokite, ką kiekvienoje galima rasti.
– Azorų archipelagas susideda iš 9 salų, pati seniausia – Santa Marija, o jauniausia – Pikas. Galima rasti daug bendrų vardiklių tarp salų, tokių kaip itin žalia egzotiška augmenija, vulkaninės kilmės įvairiaformės uolienos, kalnai, tarpekliai, ugnikalnių krateriai, bet kiekviena sala turi ką nors savito.
Florešas – didžiausių ir įspūdingiausių krioklių savininkė, Korvas – nors mažiausia, bet joje galima rasti bene gražiausią kraterį visuose Azoruose, San Žoržas – pailgos siauros formos ir itin stačių šlaitų sala, kurioje žmonės gyvena palei tas stačias sienas susidariusiose nuošliaužose, vadinamose faja, Grasioza – atsinaujinančios energijos lyderė, Terseira – azorietiškos kultūros ir architektūrinio paveldo sostinė, taip pat unikalaus urvo, kuris leidžia patekti į pačią vulkano šerdį, savininkė, Fajalas – vieno šviežiausių ugnikalnio išsiveržimo liudininkė, po kurio susiformavo nauja žemė, panaši į mėnulį, Pikas – aukščiausias Portugalijos taškas (2351 m), taip pat tai yra pats didžiausias pasaulyje povandeninis kalnas, dar garsus savo vynuogynais, įtrauktais į UNESCO paveldo sąrašą, Santa Marija – seniausia sala, kurioje vulkaninis aktyvumas jau užgesęs, todėl peizažai šiek tiek skiriasi nuo kitų, joje galima rasti geltono smėlio paplūdimių, taip pat ji garsi savo raudonąja dykuma. Na, ir San Migelis – didžiausia ir pati įvairiausia sala, čia rasite bene viską, ką turi kitos salos, ir dar daugiau – ji išskirtinė vulkaniniu aktyvumu, karštosiomis versmėmis ir kraterinių spalvotų ežerų įvairove. Tad planuojantiems lankytis tik vienoje saloje visuomet rekomenduoju San Migelį.
– Kurios salos geriausiai pritaikytos turistams, o kurios patiks ieškantiems ramybės nuo žmonių šurmulio?
– Labiausiai turistams pritaikytos San Migelis ir Terseira, nes tik jose vyksta tarptautiniai skrydžiai ir atvyksta daugiausia keliautojų. Visose kitose salose turistų būna itin mažai, tad idealu tylos bei nepaliestos gamtos mėgėjams. Nors tokio žmonių šurmulio, kokį randame populiariuose Europos kurortuose, Azoruose niekada nebūna. Net populiariausia sala San Migelis vasaros sezono metu niekada nebūna perpildyta.
– Kiekviena jūsų išvardyta sala skamba unikaliai. Ar patogu tarp jų keliauti, jei norisi visas pamatyti savo akimis?
– Tarp kai kurių salų atstumai yra nemaži. Tarp ryčiausios ir vakariausios salos yra maždaug 600 km, tad patogiausia tokį atstumą įveikti lėktuvu. Tarp salų skraido tik vietinės Azorų avialinijos SATA ir norint aplankyti kelias salas rekomenduotina bilietus pirkti iš anksto, nes lėktuvai maži ir dažnai būna pilni, tad paskutinę minutę sugalvojus skristi į kitą salą bilietų galima ir negauti. Keltais keliauti patogu tik tarp salų, priklausančių toms pačioms salų grupėms ir esančių viena šalia kitos. Tarkim, tarp centrinių salų yra gerai išvystytas keltų tinklas. Bet keltai kartais gali būti atšaukti dėl pasišiaušusio vandenyno, todėl lėktuvai visuomet patikimiau ir patogiau.
– Minėjote, kad salose nėra daug turistų, o kokia turizmo sektoriaus situacija Azoruose? Ar salose jis pakankamai išvystytas?
– Sunku patikėti, bet Azorai, iki atsirandant pigių avialinijų skrydžiams, buvo salos, faktiškai nepaliestos turizmo. Apie jas beveik niekas žinojo, o dėl ribotų ir brangių skrydžių čia patekdavo nedaugelis. Plaukti tiek nuo Europos, tiek nuo Amerikos buvo per toli, tad kruiziniai laivai ten irgi retai užsukdavo.
Apie neegzistavusį turizmą liudija 1989 metais atidarytas vienintelis 5 žvaigždučių viešbutis visuose Azoruose, kuris dėl klientų trūkumo po 1,5 metų bankrutavo. Turizmas pradėjo vystytis tik nuo 2015 m., kai „Ryanair“ ėmė vykdyti skrydžius į šį salyną. Pradžioje vietiniams tai buvo didelis netikėtumas, salos tam nebuvo pasiruošusios, trūko lovų, nebuvo pakankamai viešbučių, o jų statyti nespėjo, tad atsirado „Palangos močiučių“ sindromas, kai vietiniai atlaisvindavo savo name kambarį ir jį nuomodavo turistams. Šiuo metu vis atsiranda naujų viešbučių, apartamentų, bet valdžia jų statymą riboja, siekia tvaraus turizmo, saugo savo gamtą, tad iki šiol Azorai vis dar nėra paliesti masinio turizmo ir labai natūralu, kad kokiame pažintiniame take nesutiksi nė vieno kito keliautojo, ir visas grožis bus skirtas tik tau.
– Kadangi jūs į Azorus keliaujate kelis kartus per metus, galbūt galite patarti, kuriuo metų laiku geriausia ten vykti?
– Oras Azoruose geras visus metus – vasarą bei žiemą mažai skiriasi. Vasarą niekada nebūna per karšta, o žiemos labai švelnios dėl pro salas tekančios Golfo srovės. Žiemą į salas atvyksta mažiau turistų ne dėl blogo oro, o dėl to, kad stipriai sumažėja skrydžių. Bet žiemos metu salos netgi tampa žalesnės ir jose atgyja kriokliai, jie po lietaus būna daug įspūdingesni nei sausuoju vasaros periodu. Taip pat žiemą maloniau įlįsti į karštąsias versmes, nes vasarą apie 40 laipsnių karščio vanduo – menkas malonumas, tuomet labiau norisi šaltų ledų. Žiema man asmeniškai – pats mėgstamiausias laikas Azoruose, nes gamta žaliausia, sodriausia ir faktiškai visai nebūna turistų – nepaliestas rojus.
Tiesa, vasara yra puikus metas mėlynųjų hortenzijų mėgėjams, nes būtent tada visos pakelės pasipuošia hortenzijų žiedais. Be to, vasarą Azoruose vyksta labai daug švenčių. Stebėti banginius geriausia pavasarį. Kiekvienas sezonas turi savų pliusų ir minusų, bet oras visus metus labai malonus. Žinoma, azorietiškas klimatas drėgnas ir čia dažnai pasitaiko kritulių, dėl ko viskas ir yra taip stebinamai žalia. Bet lietaus nereikia bijoti: lyja neištisai ir gana dažnai, kai lyja vienoje salos pusėje, tai kitoje – saulė šviečia. Per internetines kameras galima stebėti orus ir norint saulės greitai pervažiuoti į saulėtą salos pusę. O kur dar nuostabios vaivorykštės, kurių be lietaus nebūtų.
– Ar brangu keliauti po šias salas? Maždaug kokį biudžetą reikėtų numatyti norint nukeliauti į Azorus iš Lietuvos?
– Azorai nėra brangi kryptis. Tai yra vienas labiausiai nepasiturinčių portugališkų regionų, tad kainos neaukštos, kaip būtų galima tikėtis iš tokios egzotiškos vietos. Sakyčiau, kad Azoruose maisto ir nakvynės kainos mažesnės nei Ispanijoje ar Italijoje. Skrydžio bilietai gali šiek tiek pabrangti vasarą, kai salose apsilanko daugiausia turistų. Bet jei norite keliauti tik į pagrindinę San Migelio salą, tai neatsieis brangiai. Kelionės biudžetas gali išaugti, jei sugalvotumėte keliauti po kelias salas, nes skrydžiai tarp salų nėra pigūs ir mašinų nuoma mažesnėse salose paprastai brangesnė.
– Papasakokite apie vietinių žmonių kultūrą, papročius. Kokio sutikimo tikėtis atvykstantiems poilsiauti?
– Vietiniai yra labai svetingi atvykėliams ir vis dar nepavargę nuo turizmo, tad šypsenos nuoširdžios ir tikros. Azoriečiai vertina savo gamtą, didžiuojasi ja ir labai saugo. Gyvenimo būdą salose natūraliai lėmė vulkaninis aktyvumas. San Migelio saloje yra unikalus ir analogų pasaulyje neturintis pavyzdys, kai gyventojai yra įsikūrę vis dar veikiančio ugnikalnio krateryje. Žavi, kaip harmoningai su vulkanu vietiniai sugeba gyventi: gamina maistą ugnikalnio karštyje, maudosi karštose versmėse, pliko kavą ar arbatą karštame ugnikalnio vandenyje ir pan. Atvykėlius stebina azoriečių nepailstamas būdas švęsti. Vasarą vos ne kasdien vienoje ar kitoje salos vietoje vyksta kokia šventė ar festivalis.
– Savo tinklaraštyje azoriečius lyginate su japonais. Kuo panašios šios tautos?
– Lankantis Japonijoje daugumą turistų iškart apstulbina ten tvyranti tvarka, bet ir Azoruose gali pajausti kažką panašaus – viskas idealiai sutvarkyta, žolė nupjauta (įsivaizduokite, kaip greitai ji ten auga dėl nuolatinės šilumos ir drėgmės), šiukšlės surinktos, peržydėję gėlių žiedeliai apkarpyti, parkai sutvarkyti ir t. t. Be to, azoriečiai, kaip ir japonai, labai mėgsta gamtą, gražiausiose salos vietose įrengiamos koplytėlės ar poilsio bei apžvalgos aikštelės. Azoruose labai gerai prigijo ir po visas salas išplito iš Japonijos atvežtos mėlynosios hortenzijos, o kalnai apaugo japoniškais kedrais, tad eidamas arorietišku mišku gali pasijusti taip, tarsi žygiuotum piligriminiu Kumano Kodo keliu. Azoriečiai, kaip ir japonai, labai laikosi taisyklių – jei valdžia taip pasakė, tai taip ir daro. Nėra įpročio išsisukti, apeiti įstatymą kaip kad mes, lietuviai, esame įpratę.
– Kokios pramogos čia populiariausios?
– Azorai – gamtos mėgėjų rojus, bet tai nereiškia, jog į salas atvažiuoja tik pėsčiųjų takų gerbėjai. Čia galima rasti pačių įvairiausių veiklų dėl įvairaus reljefo, klimato, vulkaninių savybių ir vandenyno. Azorai – kanjoningo mėgėjų meka, nes čia vieni gražiausių krioklių ir žaliausių kanjonų pasaulyje. Tad būtent Azoruose rekomenduoju išbandyti šią veiklą ir patekti į užslėptus tarpeklius bei nusileisti per įspūdingus krioklius.
Beje, Azorai (ypač vandenys prie Piko bei Fajalo salų) yra viena didžiausių banginių buveinių visame pasaulyje, tad čia labai populiaru stebėti banginius bei delfinus, netgi yra galimybė paplaukioti su laukiniais delfinais. Dar galima nardyti vandenyne, šokinėti nuo pakrantės uolų (coasteering), plaukioti irklente ar baidarėmis, banglentėmis arba maudytis karštosiose versmėse. Sausumoje populiarūs pėsčiųjų takai, važiavimas dviračiu, džipų turai, laipiojimas uolomis, speleologija (Azoruose labai didelė lavos urvų įvairovė). Pramogų galima rasti net ore – populiarūs skrydžiai parasparniu. Tad net išrankiausias keliautojas ras sau tinkamą pramogą.
– Šią vasarą ir pati dirbote kanjoningo gide. Kaip tapote šios gana pavojingos pramogos vedle ir su kokiais iššūkiais dažniausiai susiduriate?
– Kanjoningas mane sužavėjo galimybe patekti į itin užslėptas, žmogaus nepaliestas vietas, į kurias be specialios įrangos nenusigautum. Tarpeklyje atsiveria kitas pasaulis – aukštos žalios sienos, įdomios uolos, pro siaurus plyšius besiskverbiantys šviesos raštai, įspūdingi kriokliai ir galimybė būti taip arti jų, juos paliesti, gauti natūralų gamtos „dušą“ ir pasipildyti išskirtinės gamtos energijos. Norėdama ištyrinėti kuo daugiau tokių vietų pradėjau mokytis kanjoningo, o netrukus išsilaikiau licenciją dirbti su turistais. Didžiausias iššūkis yra padėti žmonėms nugalėti jų baimes, nes daugeliui kanjoningas – savo ribų išbandymas, komforto zonos peržengimas. Yra specialių technikų, kaip gidai gali žmones nuo krioklio tiesiog nuleisti, bet mano tikslas – neiti šiuo lengviausiu keliu, o įkalbėti žmones pabandyti nusileisti savarankiškai. Daugelį po tokios patirties apima euforija ir didžiavimasis savimi, kad jie tai padarė. Ypač daug emocijų sukelia šuoliai į vandenį, daugumai šuolis nuo 5–10 m uolos būna viena įspūdingiausių patirčių jų gyvenime.
– O koks maistas salose populiariausias? Ar salų virtuvėje vyrauja portugališki skoniai?
– Azoriečiai naudoja daug portugališkų receptų, tik yra pritaikę savo vietovei, renkasi vietinius ingredientus. Tarkim, garsusis Furno troškinys cozido – tai realiai portugališko tradicinio patiekalo kopija, tik unikali tuo, kad ruošiama troškinant ugnikalnio karštuose garuose.
Azorietišką virtuvę paįvairina žuvų ir jūrų gėrybių patiekalai, taip pat vietoje užauginti vaisiai, pavyzdžiui, ananasai. Kadangi salose auginama daug karvių, populiarūs pieno produktai, įvairiausi sūriai, jautienos patiekalai. O tradicinis azorietiškas kepsnys laikomas vienu geriausių pasaulyje.