Ispanija. Madridas, Kastilija, Kanarų salos. Autorius: Enza Fontana
Prado muziejus, Karališkieji rūmai, medžiais apsodintos plačios alėjos ir nuostabūs XVIII amžiaus fontanai – tik dalis grožybių, kurias pamatyti siūlo Madridas – nei dieną, nei naktį nenurimstantis miestas. Ispanijos sostinė – labai patogi vieta, iš kurios galima vykti susipažinti su centrine šalies dalimi: įdomiomis, kontrastais stebinančiomis sritimis. Meno kūrinių pilni miestai ir laukinė gamta draustiniuose, Don Kichoto Kastilija-La Manča ir konkistadorų Estremadūra, viduramžių miesteliai, menantys rekonkistos kovas, ir žvilgsniu neaprėpiami plynaukščių peizažai... Gerokai toliau esančios Kanarų salos – žemės rojus Atlanto vandenyne, kur tarp ugnikalnių noksta bananai, o paplūdimiuose knibždėte knibžda banglentininkų, pasiryžusių įveikti galingas bangas.
Susipažinkite su Estremadūra, paribio žeme:
„Kai kas Estremadūros vardą kildina nuo fakto, kad rekonkistos laikais ši sritis buvo tolimiausia – extrematura – krikščionių žemių ir musulmonų valdų riba. Kiti su tuo nesutinka ir tvirtina, kad tai – žodžių extrema ir dura („kietas, sunkus, vargingas“) samplaika. Labiau tikėtina pirmoji prielaida, bet antroji – įtaigesnė ir gal net tikslesnė. Estremadūra – labiausiai į vakarus nutolusios ispanų teritorijos, pasienis su Portugalija – išties šykšti ir negailestinga žemė. Dyki plotai, ilgą laiką nedirbti laukai, nes valstiečiai masiškai traukė į Lotynų Ameriką, užleistos ganyklos, mažai vandens, didelis skurdas.
Neatsitiktinai iš čia ieškoti laimės ir aukso iškeliavo visi ar beveik visi XVI amžiaus konkistadorai, kurie išsilaipino Naujajame Pasaulyje ir Ispanijos karūnos vardu vykdė žudynes. Iš Estremadūros kilę tokie konkistadorai, kaip Hérnanas Cortésas, Gonzalas de Sandovalis, Franciscas Pizarras, Pedras de Alvaradas, Diegas de Alvaradas, taip pat keliautojai, naujų žemių atradėjai, pavyzdžiui, Vascas Núñezas de Balboa, pirmasis išvydęs Ramųjį vandenyną. Estremadūra ir šiandien yra vienas neturtingiausių Ispanijos regionų. Užtat jis gali pasigirti tikrai turtingu istoriniu paveldu, meno ir gamtos grožybėmis: nuo Meridos, Ispanijos Roma tituluojamo miesto, iki jeronimitų ordinui priklausančio Yustės šv. Jeronimo vienuolyno, kuriame 1558 m. rugsėjo 21 d. mirė Karolis V; nuo žavingų, šen bei ten pabirusių miestelių iki įstabių laukinės gamtos peizažų, virš kurių sklando didžiuliai plėšrieji paukščiai; nuo upių slėnių iki ąžuolynų – turbūt embleminių Estremadūros vaizdų. Nepamirškime ir juodųjų gandrų: čia – viena mėgstamiausių šių paukščių buveinių visoje Europoje“ (p. 64).
Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis.
Graikija. Atėnai, antikos vietos, Jonijos salos. Autorius: Paola Hazon
Kelionės po žemyninę Graikiją jaudina iki sielos gelmių, nukelia į tolimą praeitį, prie vakarietiškosios tapatybės ištakų, ten, kur gimė meilė grožiui, laisvei ir demokratijai. Jos panardina mus į mitus ir į Homero apdainuotus didvyriškus žygius, kurie amžiams įsispaudę į Atėnų Akropolio akmenis, Agamemnono kapą Mikėnuose, Šventąjį kelią, vedantį prie Delfų orakulo.
Nors vilioja netoliese plytinčios Jonijos ir Sarono salos, nors traukia nuostabios laukinės Manio pakrantės, mūsų laukia ir kitoniška Graikija: ne vien jūra, bet ir kalnai, kuriuose glūdi visiškai su gamta susilieję bizantiniai vienuolynai.
Viduržemio jūra Graikijoje dar vadinama Poseidono viešpatyste:
„Graikija neatskiriama nuo savo jūros. Nuo seniausių laikų jūra darė įtaką istorijai ir žmonių likimams – visai graikų civilizacijai. Jūrų dievas – daugybės pasakojimų veikėjas. Graikai jį šlovino Sunijo kyšulyje, rytais laukdami iš Egėjo jūros iškylančios saulės.
Pasak Homero ir poeto Apolonijo Rodiečio (III a. pr. Kr.), spręsdami, kuris bus dangaus, kuris jūrų, o kuris požemių viešpats, Dzeusas su broliais Poseidonu ir Hadu traukė burtus. Dzeusui teko dangus, Hadui požemiai, o Poseidonui – jūra. Pastarasis vaizduotas kaip aukštas, tvirtas vyras su ilga barzda, nepaleidžiantis iš rankos trišakio, niūraus būdo ginčininkas. Poseidono povandeniniai rūmai buvę Egėjo platybėse, Eubojoje. Balti auksakarčiai žirgai bronzos kanopomis laukdavę arklidėse, kol nurims audra, tada išveždavę dievą pasivažinėti karieta, kurią lydėdavusios jūrų būtybės. Nors buvo vedęs Amfitritę, Poseidonas daugybę sykių ją išdavė su deivėmis, nimfomis ir mirtingomis moterimis. Buvo godus žemių, varžėsi su Atėne dėl Atėnų, su Dzeusu dėl Eginos, su Dionisu dėl Nakso, su Hera dėl Argolidės ir visada pralaimėdavo. Nepaisant visko, jam skirta šventykla Sunijo kyšulyje – viena įspūdingiausių visoje Graikijoje.
Patartina čia atvykti auštant, kai baigia gesti žvaigždės, keistai švilpia tarp kolonų besisukiojantis vėjas, o saulė viską nudažo rausvai. Sunijo kyšulį nuo Atėnų skiria mažiau nei 70 km. Tai piečiausias Atikos taškas. Pasak legendos, nuo šio gūbrio Atėnų karalius Egėjas šokęs į jūrą (todėl ji taip ir vadinasi), klaidingai pamanęs, kad jo sūnų Tesėją užmušė Minotauras.
Po šią jūrą, Poseidono viešpatystę, pasklidusios nuostabios salos. Vienos arčiau žemyninės Graikijos (Šiaurės Sporados, Sarono įlankos salos: Poras, Salaminas, Egina, Angistris, Spetsės, Idra), kitos toliau nuo pakrantės (Kreta, Rodas, Kiklados, Dodekaneso salos)“ (p. 92–93).
Iš italų kalbos vertė Audrius Musteikis.
Graikijos salos. Viduržemio širdyje. Autorius: Paola Hazon
Ryškiai mėlyna ir su dangumi susiliejanti jūra, ties paplūdimiu išsirikiavusios tavernos ir nepakartojami saulėlydžiai. Visa tai siūlo Graikijos salos, kurios niekada nenuvilia, atvirkščiai – suteikia vis ką nors nauja, kas neišdildomai išlieka atmintyje. Tačiau toks didis grožis negali neturėti ištakų. Galima rinktis, ar ieškoti jų Homero ir kitų senovės Graikijos poetų užrašytuose mituose, ar architektūroje, tvirtovių akmenyse, Bizantijos šventyklose, ar mažučiuose uostuose, kurie būdingi kiekvienos salos peizažui.
XIII a. Egėjo žemėse įsitvirtino Archipelago kunigaikštystė:
„Kilmingas venecijietis Marcas Sanudas (1153–1227), dožo Enrico Dandolo anūkas, 1207 m. Nakso salos pietvakariuose, didžiausioje Kikladų saloje priešais Potamidžių (dab. Pyrgaki) paplūdimį, išrikiavo savo galeras. Su kariais jis siekė užimti salą, bet užduotis buvo ne iš lengvųjų, nes graikai į pagalbą pasitelkė Genujos piratus, kuriems vadovavo Enricas Pescatorė. Įsibrovėliai apsupo Apaliros pilį, kurioje slėpėsi gynybai pasiruošę gyventojai, ir po penkių savaičių pilis krito. Taip venecijiečiai išplėtė savo valdžią ne tik visame Nakse, bet ir artimiausiose salose, tarp kurių buvo Paras, Antiparas, Milas, Sifnas, Kitnas, Ijas, Amorgas, Kimolas, Sikinas, Siras ir Folegandras. Tuomet ir atsirado Archipelago kunigaikštystė. Ji buvo teisinga ir tolerantiška graikams, pavyzdžiui, jie galėjo išpažinti savo tikėjimą.
Nakso sostinės Choros centre šalia žavingų miesto pastatų venecijiečiai pastatė įtvirtintą citadelę. Sanudai valdė iki 1383 m., vėliau juos pakeitė venecijiečių Crispų šeima. Iš jos buvo kilęs paskutinis Nakso kunigaikštis Džakomas IV. Nuo 1566 m. jis buvo turkų vasalas. Kitos Egėjo jūros salos į Venecijos respublikos įtaką pateko ketvirtojo kryžiaus žygio pabaigoje: pavyzdžiui, Andro valdovas buvo Sanudo vasalas Marinas Dandolas. Visgi kai kurios salos nepripažino Sanudų valdymo: Tinas, Mikonas ir šiaurinės Sporadų salos (Skiatas, Skiras, Skopelas), kurias valdė Ghisiai“ (p. 48).
Iš italų kalbos vertė Ignas Žala.
