Įsivaizduojat, kažkas išnešiojo, pagimdė ir greičiausiai jau pakrikštijo kūdikį, kol aš nepakeldama akių nuo ekrano uoliai be poilsio dienų ariau, kalkuliacijas vykdžiau, strateginius verslo planus kurpiau, ir po Lietuvą skraidžiau, ir jums, uolūs mano skaitytojai, tekstus klaviatūra barškinau (normalus žodis, prašau nesikabinkite).
Bet ne apie tai, velniai griebtų, čia ne mergaitiškas viena kitos gailėjimosi klubas, kur moterys sėdi ratu, mergaitiškai plepa, gurkšnoja arbatą iš tokių senamadiškų arbatinukų ir viena kitai ašaras šluosto.
Atsikėliau penktadienio rytą prieš Kūčias ir pagalvojau, nagi, tai į kurią čia man Stokholmo pusę patraukus, ir ar man vertėtų apsvarstyti neperšaunamos liemenės įsigijimą ir dėvėjimą.
Stokholmas negerų vietovių gausus, ir man patinka dalykus apibūdinti vizualiai: jeigu atsidarytumėte Stokholmo žemėlapį „Google maps“ ir apibrėžtumėte miestą rutuliu – atseikėkite dorai – tai realiai visas jūsų atseikėtas rutulys bus gerieji, saugūs, švediškieji rajonai (Södermalm, Norrmalm, Vasastan, Östermalm, Liljeholmen, Gamla Stan), o visi už rutulio likę – negeri reikalai. Tai yra imigrantų gausios vietovės, kuriuose švedų mažai, arba jų nėra visai; tai yra rajonai su savo atskira, stipriai modifikuota švedų kalba (su-ghetto‘inta), tai vietovės pasižyminčios dideliu nusikalstamumu, ką jau ten kalbėt apie atvirą vietinių aktyvų gaujų pasišaudymą. Apie šitą dalyką aš jau baigiu visiems Lietuvoje galvas išūžti, ir jie tada sako: „gerai jau raminkis“, bet man sunku ramintis, kai kiekvieną rytą atsidariusi žinias skaitau naują statistiką ir matau, kad gaujos jau visai pasiutę, o švedų policija nedaro nieko, visiškai nieko (dabar nesigilinsime kodėl, trumpoji versija – nemoka ir nežino, kaip tvarkytis).
Statistikos maniakams patiks SVT subraižytas miesto žemėlapis, kuriame sužymėtas kiekvienas šūvis, o taip pat nurodyta, ar mirtinas jis buvo, ar „tik“ kažkas sužeistas, ir ar sunkiai, ČIA.
Šiandienos statistika, šiais metais Stokholme šaudyta 131 kartą (tai beveik kas antrą dieną), 62 žmonės per šaudymus žuvo, apie 30 sužeista.
Tie blogieji rajonai yra Södertälje, Tensta, Rinkeby, Botkyrka, Huddinge, Haninge, Järva. Praktiškai dar būtų galima matuoti taip: jeigu rajonas labai stipriai nutolęs nuo miesto širdies, didelė tikimybė, kad jis ne pats puikiausias ir saugiausias.
Skaičiuojama, kad Stokholme gyvena 27 proc. imigrantų – tad kas trečias miesto gyventojas yra atvykėlis. Stokholme taip pat gyvena net 22 proc. šalies gyventojų – apie šitą esu jau rašiusi, kad tai yra Skandinavijos šalių Niujorkas, į kurį veržiasi karjeristai, klajotojai, avantiūristai, keliautojai, vagabondai, svajotojai ir apskaičiuotojai, sėkmingieji ir lūzeriai. Ir visi nori kažko įsidėt sau iš to verdančio katilo, bet ne visiems tai pavyksta ir šimtais žmonių it iš kokio Los Andželo Holivudo spūdina atgal į savo kaimus paspaudę uodegas it šunyčiai tarp kojų.
2022 metų duomenimis Stokholme yra 1679000 legalių registruotų gyventojų, ir skaičius nuolatos auga: sakoma, kad kasdien čia atsikrausto kupinas autobusas žmonių.
Stokholme yra kalbama 200 kalbų, tarp kurių, žinoma, švedų, suomių, bosnių, arabų, sirų, kurdų, persų, olandų, turkų, ispanų, kroatų, serbų, lietuvių, lenkų, rusų. Skaičiuojama taip pat, kad didžiausia imigrantų grupę sudaro suomiai (18000), irakiečiai (16400), iraniečiai (11600).
Skaičiuojama, kad 2045 Stokholmo gyventojų skaičius pasieks tris milijonus, kurių pagrindą sudarys atvykėliai iš Afganistano ir Sirijos, baiminamasi taip pat, kad trūks mokyklų ir būstų. Jėzau šventas, Švedijos valdžia tik dabar pastebėjo – Stockholme jau dabar būstas yra viena didžiausių problemų.
Rinkeby
Mėlyną metro liniją link Hjulsta kratausi ilgais tuneliais iki pat Rinkeby stotelės. Kalėdų rytas – traukinio kontingentas maišytas, bet kažkuo ypatingai nestebina. Po gal dvidešimties minučių atvykstam į apdainuotą Rinkeby – mėlynos metro linijos tuneliai giliausi (virš jų nutiesta žalia linija), ir kartu su gana afrikietiškai atrodančia minia penkias minutes kylu eskalatoriais iki žemės paviršiaus. Išlipusi įkvepiu tyro Stokholmo oro – vos 15 kilometrų nuo centro, bet čia aš patenku į visiškai kitą pasaulį, regis net oras čia kitoks.
Jaučiuosi taip, kaip daugmaž nutuokiau kad jausiuosi: esu vienintelė baltoji gausybės tamsių džentelmenų apsupty – jie nuotaikingai ir išraiškingai bendrauja tarpusavyje, geria kavą, daug mostaguoja rankomis, šypsosi, atrodo nepiktai nusiteikę. Apsidairau – aplink daugiausia vyrai, moterų vos viena kita praskuba nedrąsiai, visos dėvi hidžabus, vengia akių kontakto ir stumia tokius bobučių mėgstamus krepšius ant ratukų.
Mane pasitinka Rinkeby torg (Rinkeby aikštė), nedidelis centriukas su parduotuvėmis, kavine, metro stotimi. Maisto prekių parduotuvė šviečia iš tolo klykiančiais milžiniškais kainų užrašais, tikrų švedų parduotuvėse taip nedaroma: „basmati ryžiai, 5kg – 134,95 kr“, „mėsos faršas – 64,95 kr“.
Pakalbinu prie parduotuvės durų pririštą miniatiūrinį šuniuką – vargšiukas net tirta iš šalčio ir baimės, paliktas vienas, ir žvelgia į mane akimis, kokiomis žvelgia tik šunys – noriu prieiti ir jį paglostyti, bet nesu tikra, ar jo šeimininkui patiktų toks mano žingsnis, todėl vikriai maunu į parduotuvės vidų. Joje pilna arabiškų, turkiškų, lenkiškų, rusiškų ir net lietuviškų prekių – čia labai aiškiai orientuojamasi į atvykėlių kontingentą. Rinkeby jų – devynios galybės, nes iš maždaug 20 000 gyventojų – net 90 proc. – imigrantai, o 39 proc. jų atvykę iš Somalio, todėl Rinkeby dar vadinamas Mažuoju Mogadišu (Somalio sostinė). Parduotuvėje švedų kalbos negirdžiu visai, tik arabų, turkų, afrikiečių kalbų nuotrupas. Tarp turkiškos duonos, chalvos, baklavos ir visokiausių plastmasinių gėrimų, lietuviško majonezo, lietuviško pomidorų padažo ir net giros bei švediško tualetinio popieriaus stūkso toks man kraupulį sukeliantis mėsos skyrius: panašaus pobūdžio parduotuvės įsirengia tokią nedidelę savo mėsinę-krautuvę, kur prie pirkėjų pjausto mėsas ir kaulus, ir ten tvyro baisus dvėselienos kvapas. Vien tą elektrinio pjūkliuko garsą išgirdus išmuša saugiklius, todėl praeinu užgniaužus kvapą, stengdamasi nežiūrėti į kone krauju pasruvusią mėsą vitrinoje. Ponai ir ponios, ar kas nors esate girdėję apie vegetarizmą?
Bet grįžkime prie Rinkeby. Iš rajono palaipsniui labai stipriai nesiaiškindamos pasitraukė visos įmanomos švediškos institucijos Försäkringskassan (Švediškasis Sodros atitikmuo), Arbetsförmedlingen (vietinė darbo birža) ir net policijos stotis. Ką tai sako vietiniams gyventojams? Ogi, kad jie nepakankamai svarbūs, ypatingi, ar švediški, kad juos saugotų Švedijos policija.
„Stockholms stad“ – graudžiai atrodantys užrašai ant vietinės mokyklos ir poliklinikos. Suprask, čia vis dar miesto zona. Tai lyg desperatiškas šūksnis – teoriškai čia dar miesto zona, bet praktiškai ir realiai ji pasibaigė kažkur ties Sundbyberg centrum.
Kalėdų čia nesijaučia; čia – eilinis sekmadienis; prie liūdnojo šuniuko prieina afrikietis tėvas su dviem mažamečiais vaikais, dėvinčiais spalvingus kombinezonus, jie trise jį pakalbina; tądien kaip tik vaiskiai šviečia saulė, nutvieksdama gausybę įšalusių tolumoj stūksančių miegamųjų Rinkeby rajonų. Neriu gilyn nuo centro, nes negi atvažiavau tik po tą jų mažą centriuką pabimbinėti, manęs velnias neims, galvoju patyliukais, bet kūnas ir protas įtampoje, įdėmiai stebiu aplinką, praeivius ir jų kūno kalbą, nors išorėje elgiuosi ramiai – kaip atsipalaidavusi naivoka švedė, atvažiavusi pas savo giminaičius ar gal draugą iš Somalio Kalėdų proga jų pasveikinti. Neįsipaišau į kontekstą su savo rožine Fjällräven kuprine ir gremėzdiškomis melomano ausinėmis, be kurių niekur nevaikštau – norėjau viską palikt namie, ką, šiaip jau, reiktų daryti, bet patogumas šiuo atveju paėmė viršų.
Čia ką tik, dar tą patį rytą, mirtinai pašovė vienos kriminalinės gaujos narį, ir policija buvo kaip tik ten kur einu aptvėrusi gatves, sustabdžiusi metro, o gyventojams nebuvo galima kišti nosies į lauką, kol policija neapklaus liudininkų.
Bet aš einamuoju momentu kol kas šito nežinau, todėl godžiai į save geriu visą tą kitonišką pasaulį; nardau po parduotuvėles ir stebiu prekių asortimentą, nors man realiai nieko nereikia, aš tik noriu pajausti tą vietinį vaibą, pauostyti prieskonių iš Irano ir pasigrožėti klodais sudėliota baklava – žodžiu, visais atžvilgiais elgiuosi kaip visiška į šviežią įvykio vietą iš smalsumo atvykusi idiotė. Jeigu būčiau į Rinkeby atvykusi valanda anksčiau, galėjau patekti į visą to smagumo epicentrą. Nebūtų nušovę sakot? O iš kur jums žinot? Va, prieš metus, apsišaudant vietinėms gaujoms, kulka nudrėskė taip nekaltai po kiemą žaidžiantį vaiką. Laimei, vaikas turėjo galingus angelus sargus ir liko ne tik kad gyvas, bet ir dorai nesužeistas – kulka jį tik pradrėskė (čia nenoriu leistis į analizavimą, ką tai padarė vaiko ir jo tėvų psichikai – tai bus trauma visam gyvenimui, be abejonių).
Tai kokio velnio aš ten veržiuosi? Ar gali mane kas nors papurtyti ir pasakyti man, Vlada negalima, nevažiuok ten, nustok jau tampyti tą liūtą už ūsų, pabaik jau vienąkart krėst nesąmones, pasiutėle tu.
Informaciją apie patį šviežiausią pasišaudymą mane pasiekia tik post factum pakeliui namo: atsiverčiu SVT žinių programelę ir paskaičius momentaliai kūnu nuvilnija karštis – antinksčiai į mano sistemą paleidžią gerą dozę adrenalino ir pasidaro kiek silpna suvokus, kuo ką tik rizikavau. Bet dabar aš jau saugi, pakeliui namo, ir nė kiek nesigailiu dėl tokio savo nuotykio.
Rajonas Rinkeby stovi dar nuo 1949-ųjų, nors metro iki čia nutiestas tik 1975-aisias metais. Kai pagalvoji tai Vilniuje ir 2022-aisiais vis dar nestovi.
Rinkeby yra no-go zona. Čia nerekomenduoju lankytis, nebent esate tokie patys nutrūktgalviai kaip ir aš, bet tokiu atveju prisiimkite visą atsakomybę už save patys, nes policijos ten nerasite, jos nėra, ji nepatruliuoja; aš nemačiau nė vieno ordningsvakt (viena pakopa žemesnė apsauga, raportuojanti policijai, dažniausiai patruliuojanti metro stotyse ir centruose) arba policininko, praėjus valandai po šaudymo Kalėdų rytą Švedijoje Stokholme. Ir tai rodo baisų aplaidumą, neįtikėtiną nusispjovimą, tarsi švedų valdžia byliai ir nebyliai signalizuoja – mes esam dėję ant jūsų skersą, jei norite galite visi išsišaudyti, tiesą sakant, mums lengviau net būtų, jeigu taip ir padarytumėte, snälla.
Kartais – labai retai – man būna gėda būti Švedijos piliete, ir čia yra tas retas atvejis, kai man yra gėda prieš visus tuos nekaltus gyventojus, kurie augina savo ikimokyklinio amžiaus pyplius, dėvinčius spalvotus kombinezonus, o švedų valdžia yra ant jų absoliučiai nusispjovusi. Visas tas šou, kurį švedai demonstruoja – kokie mes tolerantiški, kokie mes puikūs, kokie mes priimantys, yra tik spektaklis, melas, teatras pasauliui. Yra ryškiai išreikšta gyventojų segregacija, ir nė vienas jų jokiomis aplinkybėmis nepalieka savo rato, tokiu būdu jie išlieka saugūs ir nepažeisti. Aš nežinau, ar galima kalbėti apie demokratiją, laisvę ar pavyzdinę kultūrą, nes tai yra šalis, kur imigrantai yra priversti jaustis antrarūšiais, ir jie turi su tuo susitaikyti, o jeigu jie su tuo susitaikyti nenori, gali nešdintis velniop į savo Somalį ir Iraką.
Jau visai susinervinau.
Gal pakalbėkime apie kažką pozityvaus – pereikime prie kito mano rajono. Teisingai, aplankiau du. Mane galėjo du kartus nušauti, bet nenušovė.
Södertälje
Į šitą važiavau dieną prieš šventes. Žinokite, juokinga: kratausi gal pusę valandos nuo centrinės stoties su užmiestiniu traukiniu, vežančiu už miesto pendeltåg (vairuotojas, beje, pasveikina visus su Kalėdomis – ak, kaip miela), kurių šiaip jau nelabai mėgstu, neklauskit kodėl.
Galiausiai išlipu stotelėje Södertälje centrum ir žiūriu – ganėtinai normalu, švediška visai, man primena eilinį mažą švedišką miestuką, kurių su darbiniais projektais esu dešimtimis aplankiusi, ir jie visi panašūs, vienodai ramūs, net praktiškai vienodi. Nedidelė traukinių stotis, šalia – kavinukė arba geltonai mėlynas Pressbyrån kioskas, prie stoties stoviniuoja daug taksi automobilių su ant langų prilipintais lipdukais su kainomis, pro šalį sulėtintu judesiu važiuoja autobusai, ir eina praeiviai, į mane subestos pačių paprasčiausių švediškų praeivių akys – nuėjo už rankų susikibusi porelė; moksleivis skrolidamas telefoną kalbasi su mama.
Tai kur velniai rautų tie imigrantai? Paklausė imigrantė. Einu gilyn – nesu visiškai tikra kur, bet kartais tiesiog faina pasileist pasroviui ir pažiūrėti kur tave gyvenimas šitoje vagoje nuneš. Mane nunešė iki prekybcentrio, kuris dieną prieš Kūčias (pas mus vadinama Julafton, ir švedams tai svarbiau negu Kalėdų diena. Jie tą dieną suvanoja visą savo kalėdinį kumpį ir pyragus, o taip pat išsivynioja visas dovanas – ką jie veikia dar dvi Kalėdų dienas, man iki šiol nėra aišku) ošia, ūžia, šūkauja, plyšauja, rėkauja, stena nuo lankytojų gausos. Mūsų mielaširdingi skandinavai lekia visiems dovanų ir velka pundais, plyštančiais maišais, vietoj to, kad pavyzdžiui, nežinau, paaukotų eurą kitą mūsų kariaujantiems broliams Ukrainoje (Slava Ukraini!), bet šitos vertybės yra ganėtinai tolimos tūlo skandinavo smegeninėje ir jie skuba kaip nutrūkę nuo grandinių, lyg rytoj prasivers smegduobė, susiurbs ir nušluos visas stovinčias parduotuves ir prekybcentrius nuo žemės paviršiaus. Nei gėdos, nei sarmatos, aš jums sakau, bet kas aš tokia, kad skandinavų sielas gėdinčiau, ne kokia sieloganė, tai kas man darbo, bet va nenusivaldžiau eilinįkart nepatraukus per dantį, nes kam tada rašyt, jei negalėčiau nieko traukti per dantį ir visaip kitaip maloniai linksmintis.
Churros pardavėjas ruošia karščiu garuojančias churros, atsiduodančias kiek padegusiu aliejumi, šalimais eina bliaunančių pyplių šutvė, užtraukę tokią pasiutpolkę, kad net skardžiabalsė Mariah Carey lūpą prikąstų. Kelią praskrodžia keletas linksmų šuniukų, kuriuos visus iki vieno pastebiu ir momentaliai pamilstu. Vis dar desperatiškai dairausi ne baltųjų ir net vienu metu erzina, kad taip visiškai neiškrentu iš konteksto.
Södertälje yra už Stokholmo apie 40 km nutolęs miestelis, liūdnai pagarsėjęs savo nusikalstamumo statistika. Miestelyje gyvena virš 70 000 gyventojų, Södertälje taip pat yra žinomas kaip farmacinio giganto „Astra Zeneca“ būstinė, o taip pat švedų gamintojo „Scania“ sostinė.
Dar Södertälje yra nemaža ligoninė, taip pat čia yra gimęs rašytojas Jan Guillou, krūvos žymių profesionalių sportininkų, čia prabėgo Björn Borg jaunystė. Södertälje stovi KTH Royal Institute of Technology campus‘as.
Čia imigrantų, pasirodo, beveik dvigubai mažiau nei Rinkeby, tik 50 proc., užtat mane taip pribloškia švediškas kontingentas.
Pff, tai tada man nelabai įdomu – dar kiek pasivaikštau ir netrukus šiaušiu namo, į Stokholmą.
Savo pageidavimus siųskite drąsiai, pasiutėlė nutrūktgalvė jūsų paslaugoms ir nuvažiuos visur, kur mane siųsite (beveik). O kol kas, mieli mano, savo Instagrame aš kraunu visus savo nuotykius ir keliones į savo storius (šiandien paleisiu Södertälje ir Rinkeby).