Kai kas nors man pasakydavo, kad po Europą keliaus su automobiliu, dažniausiai iš manęs neišgirsdavo nė vieno gero žodžio, o tik pamatydavo specifinę veido išraišką. Paprastai ji nieko gero nereikšdavo. Nesu nusistatęs prieš keliones automobiliu, tačiau manau, kad šiais laikais kur kas patogiau visur keliauti lėktuvais. O dažnu atveju – ir gerokai ekonomiškiau.
Vis dėlto, nuvykti į Berlyną automobiliu (kuriame jau buvo 37 kartus – taip, tiek kartų buvau ir dar vyksiu toliau) buvo slapta mano svajonė. Ją įgyvendinti paskatino keli aspektai: noras gerai apsipirkti ir neturėti diskomforto talpinti visko į vieną ar kelis lagaminus. Be to, reikėjo apipirkti ne tik save, bet ir krikšto vaikus, būsimus ir esamus sūnėnus. Žodžiu, prieš išvykdamas nusiteikiau, kad mašina bus pilnut pilnutėlė. Taip ir nutiko.
Į kelionę pasikviečiau pusseserės vyrą Vygandą, vyriškoje kompanijoje kelionės laikas ėjo itin sparčiai. Kelionę pradėjome 6 ryto Kaune, GPS programėlė rodė, kad iki viešbučio Berlyne turėtume nuvažiuoti per kiek greičiau nei 10 valandų. Vis dėlto, kelionė užtruko keliomis valandomis ilgiau. Buvome Berlyne 17 valandą. Nepamirškite, kad tarp Lietuvos ir Lenkijos bei Vokietijos yra vienos valandos laiko skirtumas.
Vykome į Berlyną pašonėje palikdami Marijampolę, Kalvariją. Įvažiavę į Lenkiją nepatyrėme jokių nepatogumų, pasienyje nėra jokių papildomų patikrų, tad belieka tik sulėtinti greitį.
Vykti iki Berlyno per Lenkiją galima keliais keliais, mes rinkomės variantą per Suvalkus ir Augustavą (neužvažiuojant į pačius miestus), vėliau per Varšuvą, Lodzę ir Poznanę (taip pat aplenkiat pačius miestus), o įvažiuojant į Vokietiją, pašonėje palikome Frankfurtą prie Oderio.
Grįžkime prie Lenkijos, o jei konkrečiau – prie jos kelių. Noriu viešai atsiprašyti lenkų už tai, ką kada nors blogo sakiau apie jų kelius, koneveikiau baisiausiais žodžiais, šaudžiau žaibais iš burnos, jei kas nors bandydavo sakyti, kad Lenkija tvarkosi ir netrukus bus viskas labai gerai. Tai, panašu, kad ta diena atėjo. Oficialiai pareiškiu: keliai Lenkijoje jau puikūs, gal net geresni nei mūsiškiai. Daug galimybių važiuoti automagistralėmis, eismas vyksta sklandžiai, o vairuotojai vieni kitiems pagarbūs.
Verta paminėti, kad dalis kelių Lenkijoje, kaip ir kitur Europoje, yra mokami. Kad pasirinktu maršrutu pasiektume Vokietijos sostinę, Lenkijoje kelių mokesčius mokėjome 4 kartus. Pirmojoje stotelėje tereikėjo sumokėti 9,9 zlotus (2,28 eur), antrojoje ir trečiojoje stotelėje – po 20 zlotų ( 4,59 eur), o brangiausias mokestis buvo jau netoli Vokietijos sienos, kur teko sumokėti 38 zlotus (8,72 eur). Taigi, iš viso už kelionę į priekį kelių mokesčiams išleidome kiek daugiau nei 20 eurų ir tiek pat vykdami atgal. Mokėti galima tiek grynais (zlotais) arba vietoje pasikeisti eurus į zlotus, tiek bankine kortele. Mes rinkomės pastarąjį būdą, o bekontaktė kortelė dar paspartino visą procesą.
Kad pasiektume Berlyną, kelių mokesčių Vokietijos teritorijoje mokėti neteko, tad piniginę paploninsite tik jei analogišku maršrutu kaip mes vyksite į Vokietiją.
Iš viso nuo Kauno iki mūsų viešbučio Berlyne buvo 980 kilometrų. Pakeliui 3 kartus stojome pavalgyti, pasinaudoti tualetu ir atsikvėpti. Stotelėse, kurių keliaujant apstu, praleidome papildomas 2 valandas, tad bendrai kelionė į vieną pusę truko 12 valandų.
Kai kurios maitinimo vietos Lenkijoje primena tarybines valgyklas. Jei nekalbate lenkiškai, angliškai taip pat daug kur nesusikalbėsite, tačiau daugelyje vietų aptarnaujantis personalas kalba rusiškai.
Patarimas: maitinimo vietas Lenkijoje rinkitės itin atidžiai ir geriau jau nusukite į kokį gretimą didesnį miestą ir apsilankykite restorane, nei valgykite prastose užeigose.
Maisto ir gėrimų kainos Lenkijoje žymiai mažesnės nei Lietuvoje. Pusryčius suvalgysite už kelis eurus, pietums ar vakarienei – pilnai užteks ir mažiau nei 10 eurų.
Pagrindiniai šios eksperimentinės kelionės tikslai buvo keli: apsipirkti patiems, prekėmis aprūpinti mylimus savo vaikus ir tuo pačiu pasimėgauti naktiniu Berlyno gyvenimu.
Į pagrindinius prekybos centrus Berlyne visur vykome automobiliu. Stebėtina, kad 4 milijonus gyventojų turinčiame mieste eismas nebuvo didelis. Net piko valandomis nuvažiuoti nuo vienos vietos iki kitos pakakdavo pusvalandžio. Jei Berlyne ar bet kur kitur Vokietijoje vyksta kelių remontai, galite būti tikri, kad eismas bus sureguliuotas taip, kad nepatirsite jokių nesklandumų.
Kitas privalumas – parkingo kainos Berlyne. Jos tokios geros, kad Niujorko (kur valanda automobilio stovėjimo kainuoja 40 dolerių plius mokesčiai) gyventojai gali tik pavydėti. Net pagrindinėse zonose Berlyne už valandą nemokėjome daugiau nei 2 eurų. Visur lengvai rasdavome kur pastatyti automobilį, o dažniausiai transporto priemonę statydavome prekybos centrų aikštelėse. Maksimali kaina parai – vos 5 eurai.
Kalbant apie šopingą, jau daug metų drabužius, avalynę ir kosmetiką perku tik Vokietijoje. Tam yra keli logiški paaiškinimai: geresnis pasirinkimas ir kokybė, gerokai mažesnė kaina. Iš labiausiai šokiruojančių palyginimų – balinanti pasta: 125 mililitrai už 0,65 eurus Vokietijoje, ir 6 eurai Lietuvoje. Visiškai analogiška. Tiesa, dažnai Lietuvoje parduodama būna gaminama Lenkijoje, o Vokietijos rinkoje realizuojama Vokietijoje pagaminta produkcija.
Kadangi šios kelionės metu su pusseserės vyru norėjome apipirkti jau gimusius vaikus ir dar gimsiančius kūdikius, daug laiko praleidome parduotuvių vaikų skyriuje. Viskas nuo paprastų drabužėlių iki sauskelnių Berlyne už gerokai mažesnes kainas. Jos skiriasi 2, 3, o kartais ir net 4 kartais. Jau nekalbame apie kokybę. Vien dėl jos verta vykti taip toli. Tad drąsiai galima teigti, kad vaikus apipirkti gerokai labiau apsimoka Vokietijoje, o ne Lietuvoje.
Analogiška situacija ir su suaugusiųjų drabužiais ir avalyne. Šįkart mano drabužių bei batų laimikis tiesiog puikus. Kad geriau suprastumėte apie ką aš, pavardinsiu kainomis ir prekiniais ženklais: FILA sportbačiai arba žieminiai batai – 30 eurų Vokietijoje, kai analogiški Lietuvoje – nuo 80 iki 130 eurų, „Calvin Klein Jeans“ sportbačiai – 40 eurų Vokietijoje, o mūsų šalyje bent dvigubai, o kartais trigubai daugiau.
Geros kokybės itališki odiniai batai: nuo 30 iki 60 eurų Vokietijoje, o pas mus reikėtų bent 100 eurų. „Emporio Armani“ švarkas – Vokietijoje 94 eurai, o Lietuvoje – 680 eurų. Šveicarijoje modeliuotas kostiumas – 99 eurai, pas mus analogiško be 300 eurų negausi.
Vokietijoje kone bet kokiu sezonu galima rasti nuolaidų prekėms. Lietuviai, kurie itin dažnai masinami akcijomis, turėtų Berlyne jaustis kaip rojuje.
Ir nebūtina į Berlyną vykti tik kokybiškų, pigių drabužių ar avalynės. Miestas, kur prasidėjo ADIDAS istorija, garsėja savo stileivomis ir išskirtinėmis drabužių parduotuvėmis. Labiausiai man patinka tokios kaip ZEBRA CLUB bei VOO STORE. Jose dažnai galima rasti vienetinių drabužių už geras kainas.
Jei kartosite mano siūloma kelionę į Berlyną (visai nesvarbu, ar vyksite automobiliu, ar skrisite lėktuvu), būtinai aplankykite ir kultūrinius Vokietijos sostinės pasididžiavimus – Muziejų salą, Berlyno filharmoniją. Verta apsilankyti Reichstage, kur dirba visa vietos politika (tik iš anksto užsiregistruokite internetu, įėjimas į objektą nemokamas).
Keliaujantys su vaikais turėtų nuvykti į garsųjį Berlyno zoologijos sodą. Na, o vakarėlių liūtai ir liūtės turėtų nepraleisti siautulingų vakarėlių garsiuosiuose klubuose „Berghain“, „Watergate“ ar linksmybių Mauer parke.
Šiek tiek statistikos:
Nuvažiuoti kilometrai iš Lietuvos į Vokietiją ir atgal: 2000 km
Išlaidos kurui: pylėmės du pilnus bakus kuro (beje, jis panašiai kainuoja tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje, tiek Vokietijoje), sumokėjome apie 110 eurų.
Vidutinės kuro sąnaudos su mano automobiliu: 4,1 litras/100 km
Išlaidos kelių mokesčiams: apie 40 eurų. P.S. Žymiai savo išlaidomis pagerinome Vokietijos ekonomiką. Tą mielai darytume ir Lietuvoje, bet vietos verslininkai turi liautis išsidirbinėti ir keisti savo kainodarą bei požiūrį į klientus.
Žygio kelionių nuotykius ir eksperimentus galite stebėti jo feisbuko ir INSTAGRAM paskyrose.