Prisimindamas tokių kelionių organizavimo pradžią, Saulius sako, kad į šį kelią jį pastūmėjo paties turimi verslai, kurie tarsi savaime sudėliojo visas kortas.
„Buvau direktorius įmonės, kuri verčiasi žūklės reikmenimis, didmenine ir mažmenine prekyba. Kitoje įmonėje siūlėme katerius, valtis, vandens pramogas. Pats mėgau keliones, žvejybą. Vis paskambindavo žmonės, klausdavo, kur žvejoti, kaip nuvažiuoti. Taip ir kilo tokia idėja, – pasakoja S. Vigraitis. – Įmonėje dirbu 13 metų – tiek laiko dar neužsiimame išvykų į įvairias šalis organizavimu, bet vis padedame pasirengti tokioms kelionėms.
Mes arba jas visiškai suorganizuojame, arba pagelbėjame žmonėms patiems tą padaryti.“
Pastaruoju metu atrodo, kad žmonių noras žvejoti auga – jie aktyviai tuo užsiima tiek Lietuvoje, tiek keliauja į užsienį. Visgi pats žvejybą itin mėgstantis Saulius tikina, jog aplinkinių pomėgis žvejoti niekada nebuvo per daug dingęs.
„Kai dar nieko bendro neturėjau su šia sritimi, pats važiuodavau į Skandinaviją žvejoti. Ten visada susidurdavau su problemomis, kai reikėdavo rasti, kur būtų galima smagiai apsistoti, gauti valtelę, elektroniką – tai būdavo kone neįmanoma arba labai daug kainuodavo, o ir, pavyzdžiui, katerio vienam žmogui neduodavo.
Keliaudamas pamačiau tam tikras spragas, ko ten trūksta. Tarkime, galima apsistoti viešbutyje su maitinimu, bet, kad siūlytų paslaugą vietoje, kai ateina šefas ir tau gamina – nebūdavo niekur. Su bičiuliais apsitarėme bei ėmėme siūlyti žmonėms išvykas su visa reikiama nauja aparatūra, kateriais, virtuvės šefu. Padarome ir apmokymus, kaip viskuo naudotis“, – aiškina S. Vigraitis.
Renkantis tokią kelionę, galima pasirinkti įvairius paketus, tarp kurių yra ir toks, kai komanda pasirūpina absoliučiai viskuo.
„Su mumis gali važiuoti nuo dviejų iki 30 žmonių. Kelionės vyksta reguliariai – skaičiuojant grubiai, 7 iš 12 mėnesių. Galima žvejoti net žiemą ant ledo“, – kalba S. Vigraitis.
Anot Sauliaus, populiariausias maršrutas yra Skandinavijos šalys, tačiau pasitaiko žvejojimų ir Lietuvoje, kitose valstybėse.
„Išvyka trunka maždaug savaitę, – sako S. Vigraitis. – Dienos atrodo įvairiai. Skandinavijoje galima ne tik žvejoti, bet ir pasivažinėti po apylinkes, užsiimti vandens pramogomis. Fokusas yra į žvejybą, tačiau galima pamiksuoti – pavyzdžiui, jei esi žiemą, netoli yra slidinėjimo trasos, sniego motociklai.
Nėra taip, kad maniakiškai nuo ryto iki vakaro be sustojimo gaudome žuvį. Žmonės nueina ir uogauti, ir grybauti. Visko galima patirti.“
Sauliaus teigimu, tokios kelionės žmogui kainuoja individualiai, tačiau gali atsieiti maždaug nuo tūkstančio iki pustrečio tūkstančio eurų.
„Jeigu važiuojama į Skandinavijos pietus, visi labai nori pagauti didelių starkių, lydekų, ešerių. Kaip sakant, būna trofėjinių žuvų gaudymas. Jei keliaujame šiauriau, žvejojame labiau lašišines žuvis, vaivorykštinius upėtakius. Norvegijoje yra menkės, atlantiniai paltusai, jūros ešeriai“, – vardija S. Vigraitis.
Kaip vieną didžiausių laimikių Saulius išskiria Norvegijoje pagautą 195 kg atlantinį paltusą, kuris buvo padovanotas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui.
„Šio dar nesibaigusio sezono rekordas – pagautas 9 kg starkis. Tikrai yra tų trofėjinių žuvų, – kalba S. Vigraitis. – Žvejodami laikomės taisyklių – prašome žmonių paleisti trofėjines žuvis. Nors būna visko, kai kurios žuvys neatsigauna, tada pasiimame jas, suvalgome.
Kiti nori parsivežti namo – jei nenusižengia taisyklėms, nedraudžiame. Priklausomai nuo ežero, būna ribojimai, kokį kiekį žuvų galima pasiimti – to nepažeisdami, žmonės parveža žuvų giminėms, žmonoms, vaikams.“
Anot Sauliaus, nėra vieno žmonių tipažo, kuris labiau rinktųsi tokias keliones – žvejoti važiuoja itin skirtingi asmenys.
„Visi galvoja, kad mes organizuojame labiau profesionalams, bet yra atvirkščiai. Daugiausia kaip tik būna mėgėjai, kurie nori išmokti, pamatyti ką nors naujo, pagauti laimikių. Kai kurie būna net meškerės gyvenime nelaikę. Ir moterys, ir vaikai važiuoja – visi ką nors pagauna.
Prisitaikome prie žmogaus. Žuvų yra, patirties užtenka ir visi būna plius minus patenkinti“, – šypteli S. Vigraitis.
Sauliaus teigimu, kiekvienas žmogus tokioje kelionėje išsikelia individualias užduotis. Pavyzdžiui, vienas gali būti niekada nepagavęs starkio, tad būtinai nori tai įgyvendinti, kitas nori pramokti žvejoti, trečias – gerai praleisti laiką, nueiti į pirtį, skaniai pavalgyti.
„Labai įvairu. Būna ir tokių, kurie nusiperka reikiamą įrangą ir nori, kad pamokytume ja naudotis. Rekomenduojama mokytis ten, kur yra daug žuvies – taip paprasčiau bei greičiau. Galima išmokti per savaitę – dar geriau, jei kas nors padeda, rodo, kaip daryti. Jeigu savamokslis Lietuvoje, gali užtrukti ne vienus metus, kad suprastų, kaip kas vyksta“, – aiškina S. Vigraitis.