Dėl to nereikia per daug stebėtis, juk Lietuva ir Lenkija buvo viena šalimi daugiau nei du šimtus metų. Tiek metų santuokos net ir valstybėms yra užtektinai, kad supanašėtų. O kur dar beveik tiek pat metų bendro gyvenimo nesusituokus nuo tada, kai tūlas Jogaila mainais į Lenkijos karūną pažadėjo mūsų valstybę lenkams. Nors mūsų garsiausias karvedys neklaužada Vytautas spyriojosi, vedė nuosavą politiką siaubdamas rytus ir pietus, gąsdino lenkus ir savo tiesioginį viršininką Jogailą, bet rankos prieš jį nepakėlė ir santykių nenutraukė. Ko tik nebūna šeimoje.
Gal ir nebūčiau tiek daug skraidęs, jei lėktuvo bilietai nebūtų kainavę po 10 eurų. Kai tokios kainos, nuodėmė neišnaudoti galimybės pasiskraidyti po kaimynus. Mažiau nei valanda ir tu jau ten.
Kur tas ten? Varšuva arba Gdanskas, nes tik ten skraido pigios avialinijos. O jau iš ten puikiais ir greitais lenkiškais traukiniais galima nukakti bet kur.
Po apsilankymo Gdanske, Varšuvoje ir Krokuvoje atėjo eilė nepopuliariam, visiškai turistų apleistam Lodzės miestui. Kodėl būtent jam? Nes jau buvo atsibodusios vietos, kuriose turistai nepailsdami šlifuoja šaligatvius. Norėjosi kažko tikro lenkiško, nenutrypto atvykėlių. Be to, Lodzė ne koks kaimas, jis yra trečias pagal dydį Lenkijos miestas, didesnis už Vilnių.
Prieš renkantis kur vykti, savo pažįstamam lenkui vardijau įvairius Lenkijos miestus ir prašiau pasakyti, kuris iš išvardintų yra baisesnis. Baisumu išsiskyrė Lodzė. Ji gana įtikinamai įveikė visus konkurentus. Nusprendžiau, kad dėl to reikia vykti būtent į ją. Čia kaip tas vaikiškas užsiožiavimas, kuo labiau tėvai neleidžia – tuo labiau norisi.
Lodzės privalumas buvo ir tai, kad ją nuo Varšuvos skiria tik pusantros valandos kelionė greitu ir be sustojimų važiuojančiu traukiniu. Ryte atskridus į Varšuvą, jau apie pietus gali būti Lodzėje.
Ir kaip ta Lodzė? Gal pradėsiu nuo pradžių. XIX amžiuje, prasidėjus pramoninei revoliucijai, Lodzė buvo pasirinkta kaip tekstilės pramonės miestas. Fabrikai ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Į Lodzę plūdo darbininkai, o fabrikų savininkai turtėjo kaip ant mielių.
Lodzėje tuo laiku gyveno turtingiausi Lenkijos žmonės. Ir kaip manote, kas jie tokie buvo? Atspėjote – žydų kilmės asmenys. Jie valdė gamyklas ir turėjo didelę įtaką miesto gyvenimui. Lodzė buvo klestintis miestas su nesustojamai gaudžiančia pramone. Mieste buvo susipynę žydų, lenkų, vokiečių ir rusų kultūros. Prieš II pasaulinį karą trečdalį Lodzės gyventojų sudarė žydai. Jų čia buvo apie ketvirtis milijono.
Turbūt nujaučiate link ko viskas pasisuko vėliau? Teisingai, reikalus ėmėsi tvarkyti griežtasis Adolfas. Prasidėjus karui Reichas okupavo miestą ir jame apsigyveno daugybė vokiečių, kuriems reikėjo gyvenamo ploto. Ši problema buvo išspręsta paprastuoju būdu – Lodzėje buvo įkurtas getas pavadinimu Litzmanštado getas, į kurį buvo suvaryti miesto žydai, o jų atsilaisvinusius namus užėmė vokiečių naujakuriai.
Lodzės getas buvo antrasis pagal dydį getas Lenkijoje po Varšuvos geto. Miesto pramonės įmonės ir įrengimai buvo išdraskyti ir išvežti į Reichą. Pagrindinė Lodzės Piotrkovska gatvė buvo pervadinta Adolfo Hitlerio vardu.
Likimo ironija, bet praėjus vos keliems metams, tie patys vokiečiai apimti panikos bėgo iš Lodzės nuo artėjančios raudonosios velnio mašinos. Bėgo ne tik jie. Bėgo visi kas galėjo. Mieste beveik nebeliko žydų, nors Litzmanštado getas buvo likviduotas vienas iš paskutiniųjų, nes čia gyvenantys žydai buvo puikūs ir klusnūs darbininkai, kurie našiai dirbo ir visiškai nemaištavo. Baigiantis karui Lodzės gyventojų skaičius sumažėjo nuo 700 tūkstančių iki 300 tūkstančių.
Sovietmečiu jis vėl atsistatė dėka lenkų, kurie ir toliau važiavo į Lodzę ieškoti darbo pramonės sektoriuje. Kai Lenkija nusikratė komunizmo, Lodzei atėjo sunkus metas. Gamyklos masiškai užsidarinėjo, miestui nebereikėjo tiek darbo rankų, prasidėjo masinė emigracija. Nuo 1988 m. Lodzė prarado apie 150 tūkstančių gyventojų ir antrojo Lenkijos miesto vardą užleido Krokuvai, pati likdama trečia ir bijodama, kad ją tuoj pralenks turistinis Vroclavas. Tai turėtų įvykti gana greitai, nes Lodzei ir toliau prognozuojamas gyventojų skaičiaus mažėjimas.
Bet mes ne godos gedėti čia susirinkome, o susipažinti su šiuo puikiu miestu. Oi, užbėgau įvykiams už akių su vertinimu. Tiek jau to. Taigi, tik išlipęs iš traukinio, dulkiant lietučiui pamačiau tuščią pramoninio miesto rajoną ir supratau – šitas miestas bus nerealus. Ši nuojauta pasitvirtino su kaupu.
Besidomintiems žydų tema Lodzė bus puikus muziejinis miestas. Žydų palikimo yra ant kiekvieno kampo. Savo turizmo bukletuose Lodzė turi atskirą skyrių – žydų Lodzė. Buvusio Litzmanštado geto teritorija yra apibrėžta žemėlapyje.
Buvusio geto pakraštyje yra žydų kapinės. Tai ne šiaip sau kapinės, o visas kapinių miestas su savo gatvėmis ir kvartalais. Tai didžiausios žydų kapinės Europoje, kurios yra vienas lankomiausių Lodzės objektų. Kapinės atidarytos darbo valandomis, penktadieniais dirba trumpiau, o šeštadieniais nedirba visai.
Aš viešėjau mieste penktadienį ir apie trumpesnį darbo laiką sužinojau likus 40 minučių iki uždarymo. Mečiau prakąstą sumuštinį, išsikviečiau Uberį, liepiau vairuotojui spausti iki dugno ir mintyse keikiau visus lėčiau važiuojančius. Vos tik įbėgau per vartelius, senas žydas juos užtrenkė ir užrakino. Jei būčiau nespėjęs, būtų reikėję vien dėl tų kapinių dar kartą vykti į Lodzę.
Įėjimas kainavo dešimt zlotų. Svarbu ateiti darbo laiku, o jau patekus vidun gali klajoti nors ir iki nakties, tik norint išeiti reiks pažadinti seną žydą, kad atrakintų vartus ir jus išleistų.
Kapinių teritorija yra milžiniška. Jos yra veikiančios iki šiol, bet mažai kas čia belaidojama, nes žydų mieste likę labai mažai. Daugumos antkapių datos yra karo metų. Iš antkapių matyti, kurie žydai buvo turtingi, kurie vargšai, kurie iki šiol yra lankomi ir kurie jau seniai yra užmiršti ir apleisti. Tai liudija baltų marmuro akmenėlių gausa ant kapo.
Mažyčiai, pakrypę, nublukę, gamtos apardyti antkapiai ir didelės giminės kapavietės su graikiškomis kolonomis – viskas čia greta. Kapinės kai kuriose vietose virtusios tikromis džiunglėmis besiplečiančiomis visomis kryptimis. Kita kapinių dalis jau nebe džiunglės, o didelis laukas. Geto laukas apstatytas atminimo lentelėmis skirtomis per karą gete mirusiems žydams.
Daug kas stebisi, kaip aš apskritai galiu eiti į tokias vietas, kuriose bloga aura ir slegianti aplinka. Man kelionės nėra vien tik juokas, pramogos ar vakarėliai su gėrimais. Kelionės yra ir galimybė susipažinti su lankomos vietos istorija, kad ir kokia skaudi ji bebūtų.
Pasivaikščiojimas šioje ramybės oazėje kartu yra ir galimybė pabūti su savimi ir pamąstyti tiek apie savo ir artimųjų gyvenimą, tiek apie tuos žmones, kurie dėl absurdiškų politikų ir savanaudiškų diktatorių kvailumo ar nepilnavertiškumo turėjo baigti gyvenimą taip, kaip niekas nenorėtų. Istorinės pamokos išmokimas leidžia tikėtis, kad tokia istorija nepasikartos ir kuo daugiau žmonių ją mokės, tuo geresnis mūsų pasaulis bus nebeleisdamas atsirasti naujiems bepročiams kaltinantiems ištisas tautas dėl savo nelaimingos vaikystės.
Visai netoli žydų kapinių, jau tik išėjus už geto ribos yra Radegasto traukinių stotis. Čia dabar yra mažas muziejus. Iš šios stoties Lodzės žydai traukiniais buvo vežami į paskutinę savo kelionę – Chelmno ar Aušvico naikinimo lagerius.
Gal skyriau kiek per daug dėmesio žydų Lodzei, tačiau čia kitaip nesigauna. Žydai visais laikais buvo dominuojanti Lodzės gyventojų grupė ir darė šiam miestui didelę kultūrinę, pramoninę ir ekonominę įtaką.
Tačiau Lodzė turi ir linksmąją dalį. Pramoginė, pramoninė ir merginomis turtinga Lodzė – kitame pasakojime.