Nors kalnai užburia savo grožiu ir ramybe, juose netrūksta išbandymų žmogaus sveikatai. Tam, kad geriau suprastume, kas Aurimo laukia šioje kelionėje, apie pasiruošimą ir galimus sunkumus laidoje „Delfi diena“ papasakojo kalnų medikė Kastė Mateikaitė-Pipirienė.

„Galima pajuokauti, kad pirmiausia pati susirgau kalnų liga, – prisimindama savo karjeros pradžią sakė K. Mateikaitė-Pipirienė. – Tik ne ta, kuri kyla dėl deguonies trūkumo, o ta, kai nueini į kalnus, pamatai, pasivaikštai ir supranti, jog reikės sugrįžti. Taip ir buvo.

Susiję straipsniai

Po rezidentūros porą mėnesių pakeliavau Nepalo kalnuose, grįžau ir jau nebenorėjau būti paprasta poliklinikos ar ligoninės skyriaus gydytoja. Troškau truputį ekstremalesnės medicinos, kažko, kas leistų ir daugiau pakeliauti.

Įsidarbinau skubios pagalbos skyriuje šiuo metu vadinamoje Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje, anksčiau buvusioje Lazdynų ligoninėje. Pasisėmiau patirties, susipažinau su alpinistais, kurie paskatino domėtis kalnų medicina. Teko išvažiuoti į kursus Nepale, kur mokiausi, gavau sertifikatą.“

Kastė Mateikaitė-Pipirienė
Kastė Mateikaitė-Pipirienė
FOTO: Josvydas Elinskas | Delfi

Per šiuos mokymus Kastė iš vietinių gidų, tarptautinio lygio medikų sužinojo, kaip atpažinti ligas, saugiai elgtis ir keliauti kalnuose, vykdyti gelbėjimo darbus, traukti nukentėjusiuosius iš plyšių.

Kalbėdama apie kelionę į kalnus, ji pabrėžė, kad, nepaisant to, kokio aukščio viršukalnė laukia, vis tiek reikia ruoštis.

„Pirmiausia, rekomenduojama bent pusmetį aktyviai pagyventi: žygiuoti ilgesnius atstumus, bėgioti, važinėti dviračiu, plaukti. Šnekant apie Valujavičių, jis daug irklavo, važiavo dviračiu, tad, manau, pasiruošimas jau pakankamai geras. Tai yra bazinis pasiruošimas, kuris labai svarbus kalnuose keliaujant lėtai, nes ten greitai nebūna.

Jeigu kalnas techninis, tada reikia įgūdžių laipiojimo uolomis, ledu. Galbūt reikės pasitreniruoti tam tikras raumenų grupes, atlikti daugiau jėgos pratimų“, – aiškino K. Mateikaitė-Pipirienė.

Pasiekęs dvi viršukalnes, prieš kopdamas į Everestą, Aurimas ketina sugrįžti į Lietuvą. Būtent čia jis pradės aklimatizaciją specialiose palapinėse – kiekvieną naktį šešias savaites jose miegos po truputį keičiant slėgį.

„Aklimatizacija prasideda jau pačiuose kalnuose, kai mūsų organizmas susiduria su deguonies trūkumu, – teigė medikė. – Nesakyčiau, kad jis aklimatizuosis Everestui Lietuvoje – Aurimas tą darys dabar, jau išvykęs į Argentiną, kopdamas į gana aukštą kalną. Jis susidurs su deguonies trūkumu ir per kelias savaites gaus aklimatizaciją, kurią tęs kopdamas į antrą kalną.

Grįžęs į Lietuvą, turės šiek tiek laiko, tad gali jos truputį prarasti, organizmas atsigaus. Dėl to yra alpinistų, kurie eina į vieną kalną po kito.

Tokios palapinės dabar ateina į madą, bet tai nėra klasikinis aklimatizacijos būdas, šiek tiek vyresni alpinistai dar skeptiškai žiūri, tačiau komerciniuose žygiuose pakankamai populiarėja. Tik nesu tikra, ar jis išsimiegos tose palapinėse, nes generatoriai dirba garsiai. Dėl miego trūkumo pasiruošimas gali būti su klaustuku, bet bus matyt.“

Everestas
Everestas
FOTO: Shutterstock

Anot Kastės, kiekvienas organizmas skirtingas, todėl į deguonies trūkumą kalnuose ima reaguoti skirtingame aukštyje.

„Paprastai žmonės oro trūkumą pradeda jausti nuo 2,5–3 km aukščio. Tada atsiranda pokyčiai organizme: padažnėja kvėpavimas, širdies susitraukimo dažnis, kai kuriems gali šiek tiek pakilti spaudimas, atsiranda didesnis nuovargis, reikia atsikvėpti, sustoti. To nereikia išsigąsti, tai visiškai normalu. Jei toliau iš lėto tęsi kelionę, prie to pripranti, tai yra aklimatizacijos pradžia.

Žinoma, yra ir dalykų, kurių nejaučiame: pavyzdžiui, suintensyvėja inkstų veikla, didėja smulkiųjų kraujagyslių tinklas, padaugėja eritrocitų. Pavojinga gali būti ir tada, kai per greitai kylame į kalną arba organizmas nesugeba prisitaikyti ir aklimatizacija nevyksta taip greitai, kaip norėtume. Tai sukelia vadinamąją kalnų ligą“, – pasakojo ji.

Medikės teigimu, yra kelios kalnų ligos formos.

„Klasikiniai simptomai, į kuriuos reikia atkreipti dėmesį, yra galvos skausmas, pykinimas ir vėmimas, nuovargis. Žmogus jausis sergantis. Reikia stoti tokiame aukštyje, galima išgerti vaistų nuo galvos skausmo, pykinimo. Per porą dienų turėtų praeiti“, – tikino K. Mateikaitė-Pipirienė.

Kaip sakė Kastė, tokioje situacijoje gydytojo paprastai ieškoti nereikia, bet, jei sveikata negerėja, reikėtų žinoti, kad ne visuose aukštuose kalnuose sulauksi pagalbos.

„Kalnai yra labai skirtingi, infrastruktūra taip pat skirtinga. Akonkagva pusė bėdos, Everestas pakankamai gerai komerciškai aprūpintas, tik tiek, kad yra itin aukštai. Nereikia tikėtis, jog sraigtasparnis atskris aukščiau nei 6 km. Tai reiškia, kad gelbėtojų didesniame aukštyje jau nebesulauksi.

Bet ten būna daug žmonių – gidai, nešikai, personalas. Jie apmokyti, gali suorganizuoti gelbėjimo darbus, paieškas, nugabenti nukentėjusiuosius į žemesnį aukštį, kur jau pasiektų gelbėtojai su sraigtasparniais“, – kalbėjo K. Mateikaitė-Pipirienė.

Paprastai žmonės oro trūkumą pradeda jausti nuo 2,5–3 km aukščio. Tada atsiranda pokyčiai organizme.

Viena iš galimų problemų kalnuose taip pat yra šaltis.

„Su šalčiu kovoti nereikia, jam reikia pasiruošti. Turi pasirengti įvairioms ir labai kintančioms oro sąlygoms“, – pabrėžė medikė.

Galiausiai, Kastė Aurimui palinkėjo trijų dalykų – pirmiausia, gero oro.

„Antra, užsispyrimo ir psichologinės stiprybės, nes ten, kur bus sunku, labai norėsis sukti atgal viską metus. Trečia, linkiu nepamesti galvos. Jei jausi, kad turi problemų su sveikata, visada žinok, jog kalnai liks stovėti, jie palauks tavęs. Svarbiausia sveikata ir gyvybė“, – priminė ji.

Pranešė apie naują kvapą gniaužiančią kelionę

„Delfi“ primena, kad pusmetį truksiančioje kelionėje Aurimas leisis į tris ekspedicijas – sieks įkopti į Akonkagvą (6961 m), Ochos del Salado ugnikalnį (6893 m) ir Everestą (8849 m).

„Atėjo laikas, kada jums reikia atskleisti naują kelionę. Žvelgiant atgal į baidarių keliones ar tą patį dviratį, kuriuo ne viename žemyne puškavau kilometrus, tai atsiminimų yra daug ir smagių. Buvo daug diskusijų iš šeimynos, bičiulių, jūsų pusės, kur bus kita kelionė – ar bus tos pačios transporto priemonės, ar kažkas naujo.

Kaip sakoma, visą laiką yra noras grįžti ir padaryti tuos dalykus, kurių nepavyko padaryti. Tie, kas mane sekė 2021 metais, žino, kad Čilėje aš kopiau į ugnikalnius. Per 2,5 mėnesio man pavyko įkopti į 12 ugnikalnių, išskyrus vieną. Nuo čia turbūt prasideda naujos kelionės idėja, gal labiau kova su savimi.

Sausio 14 d. skrendu su kolegomis į Mendosą, Argentiną, kur bandysime šturmuoti ir pasiekti aukščiausią Pietų Amerikos kalną – Akonkagvą. Čia būsiu ne vienas, su lietuvių komanda. Tai bus, jei viskas sėkmingai, aukščiausia viršūnė mano gyvenime. Tai yra tik visos kelionės pradžia“, – vaizdo įraše pasakojo A. Valujavičius.

Aurimas Valujavičius
Aurimas Valujavičius
FOTO: Andrius Ufartas | Delfi

Tuomet Aurimas susirinks daiktus, turimą įrangą bei keliaus į netoliese esantį Santjagą.

„Čilėje 2021 metais man buvo nesėkmingas kopimas į Ochos del Salado. Tai yra aukščiausias planetos ugnikalnis, vos žemesnis už Akonkagvą. Tuo metu, kai kopiau, man pavyko pačiupinėti tik papėdę. Supratau, kad jei noriu nusileisti gyvas ir sveikas, turiu tą daryti dabar – dėl to man nepavyko pasiekti viršūnės, pritrūko aklimatizacijos. Dabar laiko yra daugiau.

Planas yra sukovoti su savimi ir pasiekti aukščiausio ugnikalnio viršūnę. Kadangi laiko Čilėje dar turėsiu, tai po to, jei viskas sėkmingai, su automobiliu pavyks pakeliauti, gal ir į Peru nuvažiuosiu. Paturistavimo tikrai bus iš Pietų Amerikos.

Čia tik užsibaigia šios kelionės pirmas etapas, nes ji susideda iš dviejų etapų. Kovo 3 d. turėčiau grįžti į Lietuvą, o tada prasidės antras etapas“, – aiškino A. Valujavičius.

Anot Aurimo, galiausiai lauks etapas, kuris turbūt bus vienas sunkiausių ir pareikalaus daugiausia emocijų.

„Everestas, – pristatė jis. – Antras etapas prasidės nuo kovo pradžios, nes mes pradėsime aklimatizuotis jau Lietuvoje, specialiose palapinėse – kiekvieną naktį šešias savaites jose reikės miegoti po truputį keičiant slėgį. Planas yra maždaug balandžio viduryje palikti Lietuvą ir išvykti į Tibetą, Kiniją.

Daugiau nei per mėnesį laiko norime pasiekti Everesto viršūnę per šiaurinę pusę. Jei viskas sėkmingai, tada prieš pat vasarą, gegužės pabaigoje, mes grįžtume į Lietuvą.“

Daugiau skaitykite čia.

Savo kelionę „Planetos viršūnės“ Aurimas įamžins vaizdo įrašuose, kuriuos žiūrovai galės išvysti per Delfi TV.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (6)
Rekomenduojame
Pažymėti
Dalintis
Nuomonės