Apie M. Overlingytės keliones jau esame pasakoję „Vakarų ekspreso“ puslapiuose. Šiandien jūsų dėmesiui – pasakojimas iš dar vieno gana sudėtingo etapo Indijoje, kurioje keliautoja buvo užstrigusi daugiau nei pusmetį.
„Prieš atskrisdama į šią šalį žinojau, kur įsivėliau. Nusileidus tikrų tikriausiam monstre – Delyje – ir pradėjus minti pirmus kilometrus, atrodė, kad bet kuriuo momentu kažkas ant galvos užvažiuos. Ore – smarvė, dėl taršos nesimato net saulės. Atrodė, jog triukšmo mano jautrūs ausų būgneliai neatlaikys. Visiškas chaosas.
Bet visi žino, jog prie visko galima priprasti arba prisitaikyti. Bet mes, vakariečiai, iš kito pasaulio, 99 proc. atvejų būsime išvaryti iš proto dėl žmonių dėmesio ir asmenukių paklausos“, – pirmuosius įspūdžius Indijoje prisimena keliautoja.
Pirmojoje atkarpoje nuo Delio iki Mumbajaus ji aplankė svarbiausius objektus: Tadžmahalą ir mirusiųjų miestą Varanasį.
„Vėliau myniau per mažus kaimelius, kur vietiniai nėra matę baltojo ir dar ant dviračio, tad žmonės būriuodavosi aplink kaip bitės prie medaus. Didžiausias sunkumas buvo stovyklauti. Nepavykdavo pasislėpti, kad ir kur įlįstum, tave suras ir greitai subėgs pusė kaimo, net jeigu ir bus 5 valandos ryto. Bet užtat pamačiau tikrąjį autentiškumą. Jei keliautum tik per didžiausius miestus ir turistiškas vietas, tokios patirties neturėtum.
Mačiau, kaip moterytės iš buivolo šūdo daro skulptūrėles kiemo viduryje ir dar daugybę kitų keistenybių. Netgi kelionės pabaigoje nenustojau stebėtis Indija, ši šalis visada gali priblokšti reginiais“, – pasakoja keliautoja.
Toliau ji keliavo per Goa regioną, kur pagaliau buvo galima šiek tiek atsipūsti.
„Goa regione vietiniai ne tokie įkyrūs, o nakvynės paplūdimiuose teikė ramybę. Po Goa keliavau į Rišikešą – pasaulio jogos sostinę. Išlaikiau mėnesio trukmės jogos kursą. Jeigu norite ir turite galimybę, tikrai rekomenduoju būtent čia įgauti žinias bei praktiką“, – pataria M. Overlingytė.
Atsigavusi fiziškai ir dvasiškai, keliautoja išmynė į Himalajus.
„Pirmi keli šimtai kilometrų buvo toleruotini, bet vėliau norėjau pasiduoti kiekvieną dieną, pirmą kartą gyvenime taip ilgai užsibuvau 4000–5000 m aukštyje, kuris veikė mane visomis prasmėmis: nuolatinis silpnumas, dusimas, bemiegės naktys, dar ir peršalimas prikibo, tad abejonių savo jėgomis netrūko. Pakilus į vieną viršūnę, kitą dieną laukdavo jau kita su savo pavojais ir iššūkiais“, – atvira pasakotoja.
Vis dėlto Himalajai, pasak jos, nuostabi vieta su nepakartojamais kalnų vaizdais ir gamtos grožiu.
„Tai tikrai nereali patirtis kiekvienam keliautojui. Nors buvo be galo sunku. Himalajuose keliavau sezono pradžioje, tad buvo sunkumų kertant kalnų perėjas, per kitas neleisdavo keliauti dviratėms transporto priemonėms. Arba kartais eismas iš viso sustodavo dėl sniego“, – prisimena M. Overlingytė.
Jos nuomone, gražiausias Indijos perlas – Ladakas.
„Kadangi čia vyrauja budizmas, pasijaučiau tarsi kitoje šalyje. Čia būtinai dar grįšiu ir jums vertėtų taip pat įtraukti šią vietą į norimų aplankyti vietų sąrašą! Bet vėl gali būti, jog sezono piko metu tiek ramybės nesurasite, tad turite pasiplanuoti ir labiau pasidomėti“, – pataria keliautoja.
Persiritusi per Himalajus apie 2000 km ir neblogai pašalusi, lietuvė nusileido tiesiai į 45 laipsnių karštį ir kelis šimtus kilometrų mynė visiškoje saunoje iki Nepalo sienos.
„Gal ir būčiau pabėgusi iš Indijos pirma laiko, jei būčiau keliavusi viena. Tačiau nerekomenduočiau moteriai keliauti su dviračiu per tą beprotnamį vienui vienai. Tikrai žymiai saugiau jaučiausi su bendražygiu iš Olandijos. Dėkui Dievui, po tiek laiko šioje šalyje išnešiau beveik sveiką užpakalį“, – džiaugiasi keliautoja.
Pasak jos, per tuos pusę metų Indijoje pavyko neblogai sutaupyti.
„Maistas labai pigus tik, žinoma, nežinia, kaip į vietinę aštrią bombą sureaguos jūsų virškinimo traktas“, – pasakoja M. Overlingytė.
Šiuo metu socialiniuose tinkluose keliautoja jau kelia vaizdus ir pasakojimus iš Kambodžos, tad panašu, kad įspūdingų jos pasakojimų iš aplankytų šalių turėsime dar ne vieną.