Nauji potyriai ir savęs išbandymas, lengvas deguonies trūkumas, žmogaus nepaliesta gamta ir ilgi, nesibaigiantys keliai, kurie kaskart atveria vis naują peizažą – tai tik keli žygio į kalnus privalumai, teigiama pranešime spaudai. Svarbiausia pasirinkti tinkamą žygio maršrutą, kuris per daug nenuvargins ir leis pajusti daug naujų potyrių.
„Žygiai į kalnus dažniausiai asocijuojasi su fizine ištverme, iššūkiais, tačiau taip pat tai puikus būdas pažinti šalį ir atrasti ypatingas jos vietas. Nereikia net ir būti stipriai fiziškai pasiruošusiam. Žinoma, fizinis krūvis bus didesnis nei gulint paplūdimyje ar klaidžiojant nepažintų miestų gatvėmis ir bandant apibėgti visus lankomus objektus, bet pasirinkus tinkamą tempą, kalno aukštį ir atstumus, kopimas taps malonumu. Patirtis rodo, kad tie, kurie bent kartą kalnuotose viršūnėse ranka pamėgina paliesti dangų – šį potyrį kartoja dar ir dar kartą“, – sako egzotinių kelionių organizatoriaus „Travel Planet“ viena įkūrėjų, aktyvi keliautoja Gabrielė Štaraitė.
Kelionių ekspertė pateikia 3 žygių po kalnus idėjas, kurių metu pavyks suderinti kopimą ir malonumą.
1. Norintiems žengti senovės civilizacijos narių pėdomis
Pirmoji idėja – tai žygis senovės inkų keliais į įstabųjį Maču Pikču kalną Peru. Šį gamtos sukurtą ir žmogaus brangintą kalną galima nesunkiai pasiekti traukiniu, tačiau neabejotinai daug įspūdingesnė kelionė laukia kopiančių pėsčiomis. Jūsų laukia neprivažiuojami apleisti inkų laikų miesteliai, nuo kalnų atsiveriantys nuostabūs vaizdai ir trys tūkstančiai originalių inkų laiptelių.
Tris dienas lydimi anglakalbio gido sužinosite lankomų miestelių paskirtį, ragausite jus lydinčių nešikų gaminamą maistą, nakvosite jums pastatytose palapinėse, prausitės šaltinių vandeniu ir aukosite inkų dievams prašydami gero oro. Tačiau ketvirtos dienos rytą pro Saulės vartus įžengę į Maču Pikču miestą pasijusite ypatingai – taip į miestą įžengdavo patys inkai. Šiek tiek atsipūtę ir pasigrožėję miestu iš viršaus patyrinėsite Maču Pikču gatveles ir aplankysite svarbiausius miesto objektus: šventyklas, aikštę, ceremonijų vietas. Vakare pilni įspūdžių traukiniu grįšite į Kusko miestą.
Susidomėjusiems šia žygiavimo idėja svarbu žinoti, kad:
kaip ir lankymasis Maču Pikču mieste, taip ir šis žygis yra labai labai prižiūrimas, per dieną leidžiama eiti tik 500 žygeivių;
norint rezervuoti vietas šiam žygiui, reikia tai padaryti iš anksto. Aktyviausiu turistinio sezono metu (gegužės–rugsėjo mėnesiams) vietas reikia rezervuotis ne vėliau kaip sausį;
planuojant žygį reikia turėti omenyje, kad gruodžio–sausio mėnesiais šiame regione yra lietaus sezonas, o vasario mėnesį kelias yra uždaromas valymo ir palaikymo darbams;
žygio metu turistams suteikiami tik baziniai patogumai (geriausiu atveju – šaltas dušas ir lauko tualetai).
2. Svajojantiems apsilankyti mėnulyje
Antroji idėja – tai žygis po mėnulio žemę Ladaką. Pirkliai, pasiekę Ladaką – Indijos Šiaurėje plytinčią kalnų dykumą, esančią 3–5 km aukštyje, manydavo, kad atvyko į Tibeto karalystę. Šiandien jų išminti keliai priklauso žygiavimo entuziastams ir... čia filmuotis atvykstantiems Bolivudo aktoriams. Tad nenustebkite, jei besigrožėdami aukščiau už debesis esančiais kalnais ir giliais upių tarpekliais bei tarp jų įsispraudusiais budistų vienuolynais, išvysite ir naujausią Šah Rukh Khano šukuoseną.
Žygiui Ladake rekomenduojama rinktis vieną iš dviejų maršrutų. Pirmasis trunka 8 dienas ir veda netoli Indo upės esančiu taku nuo Spituk iki Hermio. Šiuo maršrutu žygiuodami turistai sutinka besiganančias avių bandas ar linksmai žaidžiančius didžiulius kalninius švilpikus bei turi įveikti dvi 5 km aukštį siekiančias kalnų perėjas.
Maršruto pabaigoje žygeiviai apsilanko Hermio vienuolyne, kuris priklauso tibetietiškojo budizmo Drukpa grupei. Antrasis maršrutas trunka 10 dienų ir veda pro netoli sienos su Tibetu esantį didžiausią Indijos aukštumose ežerą – Tso Moriri (4595 m) bei antrą aukščiausią pasaulyje asfaltuotą perėją – Tanglang La (5332 m). Pasirinkę šį maršrutą turistai išvysta ne tik nykstančias paukščių rūšis (juodakaklių gervių, kuoduotųjų kragų ir kt.), bet ir sutinka klajoklių Chang genties žmones.
G. Štaraitė atkreipia dėmesį į kelis svarbius aspektus apie žygius Ladake:
gera aklimatizacija – viena iš svarbiausių pasiruošimo žygiui Ladake dalių. Paprasčiausias būdas išvengti kalnų ligos – gerti daug skysčių (taip pat ir žygio metu) ir staigiai nedidinti pakilimo aukščio (per dieną iki 500 m). Bendras silpnumas, galvos skausmai ir sumažėjęs apetitas dažniausiai išnyksta per 1–2 dienas;
pripratus prie aukščio ir Ladako kraštovaizdžio grožio, verta susirasti kalnų gidą, nes dauguma žemėlapių vis dar nepatikimi, todėl vieniems keliauti sudėtinga;
birželio–rugsėjo mėnesiai – tai pats tinkamiausias metas žygiuoti Ladake. Šiuo laikotarpiu gidai tiesiog išgraibstomi, tad bandykite susirasti kuo anksčiau arba apsišarvuokite kantrybe paieškoms.
3. Siekiantiems pažinti save
Trečioji idėja – tai kalnų žygiai po meditacijos galia garsėjančias Tibeto platybes. Nuo senų laikų žygiavimas čia siejamas su piligrimyste, ypač kelionė prie šventojo Kailašo kalno. Organizuoti kitokius žygius Tibeto autonominiame regione yra gana sudėtinga, kadangi atokiau nuo pagrindinių kelių esančios vietovės vis dar uždarytos smalsioms turistų akims. G. Štaraitė atkreipia dėmesį, kad savarankiški žygiai kalnais be vietinio gido ir organizatoriaus Tibete išvis nėra įmanomi, o ir numatyti priklauso nuo valdžios sprendimų. Kinai nesivargindami gali imti ir uždaryti visą regioną, be jokių paaiškinimų ar priežasčių, tad būkite nusiteikę priimti visus iškilsiančius netikėtumus.
Žygiuojant po šią vietovę privalu planuoti maršrutą, mat Tibete sudėtinga atlikti tinkamą aklimatizaciją, jeigu nėra planuojamas alpinistinis kopimas. Renkantis žygius kalnais, kuriems nereikalinga speciali įranga, aklimatizuotis reiktų Lhasoje. Ji yra įsikūrusi gana aukštai (3400 m), tačiau ten galima rasti profesionalią medicinos pagalbą, vaistines ir netgi galimybę ramiai išsimiegoti bei pasiruošti tolimesnei kelionei aukštikalnėse.
Protingai suplanuotos ekskursijos padeda pamažu prisitaikyti prie aukštikalnių sąlygų ir atrasti tinkamą ėjimo ritmą. Tibete tenka nemažai žygiuoti aukštyn žemyn, stačiais kalnų šlaitais ir pasiekti net 4000 m aukštį, todėl galimybė sugrįžti į patogų viešbučio kambarį gali būti itin paranki. Taip pat žygiuojant šioje vietovėje galima sutikti ir mūsų skrandžiams įprasto maisto, todėl pasirinktas egzotinis iššūkių pilnas maršrutas ir kasdienis vakarietiško gyvenimo derinys padės kiekvienam atrasti tikrąjį savo „aš“.
Išsiruošus į kalnų žygį G. Štaraitė rekomenduoja turėti gerą ir patogią kuprinę, tačiau ne per daug daiktų (vienam asmeniui patariama neštis ne daugiau 8 kg). Nepasigailėsite pasiėmę ir termosą – pakeliui pasiskynę vietinių žolelių turėsite puikios arbatos, kuri padės sušilti ne tik jums, bet ir kelionės draugams, į slaptą kuprinės kišenėlę įkiškite ir juodo šokolado plytelę, kuri suteiks energijos ir dar labiau „sušildys“ santykius su kitais žygeiviais.
