Po apartheido į valdžią atėjus juodiesiems, baltųjų padėtis šalyje ypatingai suprastėjo. Nors buvo tikėtasi, šalis netapo visiems lygiai teisinga, o atvirkščiai – diskriminacijos švytuoklė tiesiog persisuko į kitą pusę ir užstrigo ten. Diskriminuojamaisiais tapo baltieji. Tai ypatingai jaučiasi darbo rinkoje, kurioje baltiesiems vyrams rasti samdomą darbą pasidarė arti neįmanomo. Esant net mažiausiai konkurencijai visada bus pasirenkamas juodaodis. Baltieji turi daugiausia šansų būdami nepamainomais specialistais – pilotais, gydytojais, mokslininkais, inžinieriais.
Baltiesiems yra mažiau saugu ir viešajame gyvenime – jie greičiau gali tapti smurto, kilusio iš skurdo, neapykantos ar keršto aukomis. Vienas iš mūsų pašnekovų gyvendamas Johanesburge pats buvo triskart pagrobtas ginkluotų juodųjų ir du kartus prarado automobilį.
Visą tai sugalvojau ne aš, o išgirdau iš savo naujųjų draugų. Piktai kalbėjo tie vyrai, keikėsi daug ir apgailėjo savo, anot jų, mėšlo krūva pavirtusią nuostabią šalį. Situacija tik blogėja, sakė jie. Anot jų, daug baltųjų bijodami dėl savo saugumo paliko šalį, tačiau ne visi juk nori palikti savo namus. Galbūt jie melavo, suabejosite jūs. Gal ir būtų tokia tikimybė, alkoholis emocijas užaštrina, bet vėliau panašias istorijas, tik gal ne tokiais piktais žodžiais, girdėjau ir iš kitų žmonių, o paskui dar iš kitų. Negali gi būti visi susimokę.
Keiptaune vietinė turizmo organizacija populiaresnių viešbučių klientams kasdien siūlo nemokamas ekskursijas pėsčiomis po Keiptauną. Tereikia viešbutyje iš vakaro pažymėti varnele, kad norite tokioje dalyvauti. Tai yra puiki galimybė susipažinti su miestu lydint vietiniam gidui, negaištant laiko internete ir dar mokėti už tai nereikia. Žinoma, po ekskursijos prašoma palikti arbatpinigių.
Ekskursijos gali būti kelių temų, tokių kaip PAR žydų istorijos, kolonijinio Keiptauno ar apartheido tema, kurią mes ir pasirinkome. Apartheido tema man yra neišpasakytai įdomi, juolab, kad tai yra visiškai nesenus laikus menanti istorija, prie kurios gali prisiliesti ir kurią iš savo asmeninės patirties dar gali papasakoti didžiuma PAR gyventojų.
Ekskursija truko pusantros valandos ir buvo labai įdomi. Pasakotoja buvo pusiau juodaodė mergina, kuri labai stengėsi savo darbą atlikti gerai. Ji spindinčiomis akimis pasakojo kaip jos šalis įveikė apartheidą, kaip narsus kovotojas ir disidentas Nelsonas Mandela ilgus metus kalintas, išstojo prieš daugiatūkstantinę minią ir prašė nekeršyti. Rodė vietas, kur narsūs Keiptauno gyventojai pasipriešino policijai ir įveikė ją jos paties ginklu.
Žinote „Purpurinio lietaus“ istoriją? 1989 m. Keiptaune vyko didžiulės demonstracijos prieš apartheidą. Policija negalėjo fiziškai sulaikyti visų protestuotojų, todėl nukreipė į juos nenuplaunamų violetinių dažų salves, kad vėliau galėtų surasti visus violetiniai išdažytus žmones. Tačiau drąsieji demonstrantai sugebėjo atimti žarnas ir dažų salves nukreipti į pačius policininkus, taip užtikrindami, kad violetine spalva būtų išdažyti visi ir tvarkos sergėtojai liktų nieko nepešę.
Ši istorija neturi nieko bendro su garsiąja Princo daina „Purple rain“. Tai tiesiog sutapimas.
Buvome nuvesti prie Keiptauno teismo pastato, kuriame apartheido metu buvo įkurta įstaiga sprendžianti rasinius klausimus. Per apartheidą buvo griežtai uždrausta kurtis mišrioms poroms. Už tai grėsė griežtos bausmės.
Tiesa, griežtai baudė tik juodaodžius, baltuosius gal kiek švelniau, bet, kad labai smarkiai išbardavo tai tikrai. Pasakojama, kad visur dirbo sekliai su žiūronais, kurie netgi sėdėdavo parko medžiuose ir stebėdavo ar koks baltasis nepaims už rankos juodosios ir atvirkščiai. Jie taip pat stebėjo, kad kitos rasės nesinaudotų baltųjų privilegijomis ir neitų kur jiems negalima. Jie netgi negalėjo sėsti ant baltiesiems skirtų suolelių. Kad liaudis nesusimaišytų, ant suolelių buvo parašyta kas čia gali sėdėti.
O teismo pastate įgalioti asmenys spręsdavo įvairias situacijas. Ypač dažna buvo, kai maišytos rasės asmuo kreipdavosi dėl jo pripažinimo baltuoju. Teisėjai turėjo kelis kriterijus pagal kuriuos nuspręsdavo kokiai rasei turi priklausyti žmogus. Vienas tokių buvo pieštuko testas, kai į plaukus įsmeigdavo pieštuką ir liepdavo interesantui pašokinėti. Jei pieštukas iš plaukų iškrisdavo, tapti baltuoju galimybės padidėdavo, nes jų plaukai ne tankūs ir negarbanoti. Neiškritęs pieštukas reiškė neišsipildžiusias viltis. O kas jei žmogus plikas, tyliai pagalvojau pasiglostęs pakaušį.
Net ir išsipildžiusios viltys dažnai įnešdavo didelės sumaišties ir problemų. Pavyzdžiui, pripažintas baltuoju žmogus tapdavo privilegijuotu, tačiau turėdavo atsižadėti savo ne baltųjų giminių, šeimos narių, gyvenimo vietos ir pradėti baltojo žmogaus gyvenimą.
Buvome vedami prie bene garsiausio Keiptauno rajono vadinamo „District Six“. Ten apartheido metu, gyveno juodoji populiacija, kuri į miesto centrą galėdavo pakliūti tik su leidimais.
Vėliau buvo nuspręsta, kad „Disctrict Six“ yra per arti miesto centro ir kelia riaušių tikimybę, tad visi rajono gyventojai buvo iškeldinti kalnų link, maždaug už 25 kilometrų, o jų lūšnos buldozeriu sulygintos su žeme. Palikti buvo tik keli svarbesni statiniai.
Sugriuvus apartheidui, tarsi norėta atstatyti istorinę neteisybę ir gražinti senuosius gyventojus atgal į „District Six“, tačiau procesas strigo. Prasidėjo problemytės su žemės ar pastatų nuosavybės teisėmis, atsirado turtingesnių afrikiečių pretenduojančių į brangią žemę geroje vietoje, o ir nauja valdžia suabejojo ar anksčiau atrodžiusi protinga mintis kelti lūšnynus atgal į miesto centrą yra tikrai protinga, kiek visa tai kainuotų ir kiek rizikos įneštų. Na tai kas, kad buvo žadėta. Maža kas buvo žadėta.
Paprašiau naująja valstybe besidžiaugiančios gidės pakomentuoti šią situaciją, bet matyt klausimas nebuvo iš patogiųjų, tad pradėjo mykti, kad esą valdžia nenori tų žmonių integruoti. Bet gi čia jūsų išrinkta valdžia, nusistebėjau, jie juk nuvertę baltuosius žadėjo, kad visi gyvens gerai. Numykė ji kažką ir greitai pakeitė temą.
Taigi buvę gyventojai atgal į „District Six“ nebuvo sukelti ir dabar rajonas yra toks labiau parodomasis. Nesu tikras ar turistams ten yra visiškai saugu, nes ekskursijos vadovė su mumis tik įžengė į to rajono pradžią ir tai vis pasidairydama aplinkui. Matyt, nėra čia viena iš saugiausių Keiptauno vietų net ir dienos metu.
Ir apskritai jos džiūgavimas naujuoju gyvenimu man pasirodė kiek perdėtas. Ir tas baikštus dairymasis išėjus iš miesto centro pasakė daugiau nei žodžiai. Nors kiti ekskursantai nuolat linksėjo galvomis kaip žąsinai ir su viskuo sutiko, mes taip lengvai jos nepaleidome ir ėmėme klausinėti apie saugumo situaciją, atvirkštinę diskriminaciją ir lūšnynus.
Mykė mykė ji, kol galiausiai sutiko, kad ne taip čia viskas gerai, kaip norėtųsi, kad yra daug siaubingai sunkių problemų, bet ji daug tikisi iš jaunosios kartos, kuri nebus sužalota apartheido ir sąžiningai kels PAR gerovę. Duok dieve, pritariau, sėkmės jums ir sveikatos. Ir proto, svarbiausia. Ir mažiau neapykantos, nes per daug čia jos.
Tokie tad įspūdžiai iš šauniojo Keiptauno. Kitoje dalyje bus mažiau problemų, o daugiau nuotykių iš kelionių po Keiptauno apylinkes.