Iš pradžių geležinkelio bėgiai buvo tiesiami aplinkui ežerą, per šiaurės pusėje besidriekiančius kalnus. 1869 m. gegužės 10 d. įkalant auksinę bėgvinę buvo pažymėta pirmojo transkontinentinio geležinkelio tiesimo pabaiga. „Central Pacific“ geležinkelio maršrutas kirto sudėtingą kalnų sritį, besidriekiančią nuo Lucin vietovės, einančią aplink šiaurinį ežero pakraštį iki pat Brigam Sičio ir nusitęsiančią link Ogdeno.
Praėjus 35 metams, t. y. 1904-aisiais, įmonės „Southern Pacific Railroad“ iniciatyva buvo nutiestas trumpesnis, be to, kur kas mažiau vingiuotas ir įkalnėmis nepasižymintis maršrutas. Jis ėjo tiesiai per ežerą. „Lucin Cutoff“ pavadinta geležinkelio atkarpa už savo pirmtakę buvo trumpesnė net 68 kilometrais.
Geležinkelio pylimą sudarė du iš žemių ir uolų supilti sutvirtinimai. Vienas, prasidedantis Leiksaide, driekėsi ežeru į rytus, o kitas, einantis nuo Promontory aukštumų, krypo į vakarus. Šias dvi atkarpas jungė maždaug 19 kilometrų ilgio iš medžio suręsta estakada.
Tokios konstrukcijos statyba prilygo herakliškam iššūkiui. Teko išsprogdinti palei 35 kilometrų ilgio pylimą einantį milžinišką žemių ir uolų kalną. Tai, kas iš jo liko, turėjo būti sukasta ir išgabenta. Bet tai – ne viskas. Dar prisiėjo sunaikinti daugiau nei penkių kvadratinių kilometrų teritoriją okupavusį mišką. Iš viso buvo nukirsta per 38 tūkst. medžių – būsimos žaliavos estakados poliams. Geležinkelio sankasai sutvirtinti prireikė neįsivaizduojamo kiekio raudonmedžio pakloto. Vien virš vandens einančiai estakados atkarpai teko panaudoti tiek medienos, kiek būtų pakakę daugiau nei metro pločio keliui iš Bostono į Bafalą nutiesti.
Estakados priežiūros darbai atsiėjo neįtikėtinus pinigus. 6-ojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje, kai priežiūros kaštai ėmė viršyti geležinkelį eksploatuojančios įmonės išgales, konstrukcija buvo išmontuota ir pakeista stabiliu iš uolienų supiltu pylimu.
Visgi nelikus estakados pasikeitė ne tik pervažos sudėtis ir vaizdas. Anksčiau, kol dar stovėjo atviros konstrukcijos estakada, druskingas šiaurinės ir pietinės ežero dalių vanduo galėjo nevaržomai maišytis. O štai vėliau supiltas aklinas pylimas padalijo ežerą į du nesusisiekiančius telkinius, kurių vanduo nebesimaišė. Kaip tik tada negrįžtamai pakito natūrali ežero vandens cirkuliacija. Ši permaina neabejotinai turėjo pasekmių pačiam ežerui, ir dar tokių, kurių ničniekas tada negalėjo numatyti.
Didysis Druskos ežeras yra didžiausias druskos ežeras Vakarų pusrutulyje ir vienas druskingiausių vidaus vandens telkinių visoje planetoje. Vandens į ežerą priteka trimis upėmis – Džordanu, Viberiu ir Lokių. Iš jų visų kiekvienais metais ežeras pasipildo maždaug 1,1 mln. tonų mineralų. Vanduo iš ežero niekur neišteka – jis tiesiog telkšo ir vien garuoja. Kaip tik dėl to ežero vandens druskingumas gerokai lenkia druskos koncentraciją vandenynuose.
Dėl itin sūraus vandens Didysis Druskos ežeras kartais vadinamas Amerikos Negyvąja jūra (pagal Negyvosios jūros Jordanijoje pavadinimą). Kadangi druskos koncentracija tokia aukšta, ežere nesiveisia beveik jokie gyviai: tiktai artemijos (labai sūraus vandens krevetės) ir tam tikri dumbliai pajėgūs toleruoti ypatingas sąlygas.
Kai „Southern Pacific Railroad“ geležinkelio pylimas padalijo ežerą į dvi dalis, šiaurinė tapo labiau druskinga nei pietinė, kadangi kaip tik į pastarąją įteka visos trys pagrindinę upės. Dėl šios priežasties gerokai pakilo pietinės dalies vandens lygis. Šiaurinėje dalyje įvyko atvirkščiai – vanduo nuslūgo, nes čia jis kiek intensyviau garuoja ir dėl to druskos koncentracija tik dar labiau kyla. Šiaurinės ežero dalies vandens druskingumas pasiekė tokį lygį, kurio nesugebėjo toleruoti netgi čia tarpstančios artemijos.
Siekiant eliminuoti žalingus padarinius, 1988 metais pylime buvo suformuotas 30 metrų ilgio tarpas, kad druskingumo lygis bent šiek tiek nukristų. Kiek vėliau buvo sumontuoti trys didžiuliai siurbliai, skirti šiaurinės ežero dalies druskingumui stabilizuoti. Minėtina, kad pastarosios dalies prisotinimo druska lygis siekia maždaug 27 proc., o pietinėje dalyje lygis varijuoja nuo 5 iki 15 proc.
Dėl druskingumo skirtumų ežere susiformavo dvi skirtingos ekosistemos. Pietinėje dalyje dominuoja mėlynai žalsvi dumbliai, nudažantys vandenį atitinkama spalva. Druskingame šiaurinės ežero dalies vandenyje tarpsta Dunaliella Salina. Šie dumbliai, taip pat jų išskiriamas beta karotinas ir Haloarchaea bakterijos nuspalvina ežero vandenį ryškia raudonojo vyno spalva.
Kad ir kaip būtų, pylimas neabejotinai pasiteisino dėl ekonominių ir komercinių priežasčių. Jis ypač prisidėjo prie priešinguose ežero krantuose veikiančių įmonių suklestėjimo. Šiaurinėje dalyje druskos gavybos įmonės pelnosi dėl padidėjusios druskos ir mineralų koncentracijos vandenyje. Pakrantėje suformuoti saulėje garuojantys druskų tvenkiniai yra puikus natrio chlorido (valgomosios druskos), kaip trąšos naudojamo kalio sulfato ir magnio chlorido šaltinis. Pietinėje pusėje įrengtos krevečių apdorojimo įmonės sugeba užsitikrinti net 35–45 proc. viso pasaulio konkrečios rūšies krevečių tiekimą.
Šiandien Didžiojo Druskos ežero ištekliai kasmet garantuoja 1,3 mlrd. dolerių (1,1 mlrd. eurų) pelną Jutos ekonomikai: 1,1 mlrd. dolerių (967 mln. eurų) pavyksta gauti iš mineralų gavybos pramonės, 136 mln. dolerių (119 mln. eurų) – iš rekreacinių paslaugų sektoriaus ir 57 mln. dolerių (50 mln. eurų) – iš krevečių tiekimo.