Galbūt taip susiklostė todėl, kad Izraelio pietuose plyti Negevo dykuma, kurioje didžiąją metų dalį būna beprotiškai karšta, tad anksčiau ten važiuoti nelabai ir norėjosi. O ir pats dykumos žavesys man visad atrodė gana keistas – miškus, pievas, ežerus ir upes aš suprantu, o štai kas įdomaus yra smėlio dykynėje, būdavo sunkoka suvokti.
Bet vis dėlto praėjusį savaitgalį pasitaikė proga iš Tel Avivo nuvykti į Eilatą. Pravažiavus automobiliu per visą Negevo dykumą, turiu pasakyti, kad pamatyti ten galima tikrai daugiau nei tik smėlį.
Iš Tel Avivo pajudame anksti: iki Eilato apie keturios valandos kelio, o dar juk norime kai ką pakeliui aplankyti. Po kelių valandų kelionės pirmiausia stojame Sde Bokeryje – kibuce*, kuriame kažkada gyveno pirmasis Izraelio ministras pirmininkas Davidas Ben Gurionas.
Sde Bokeryje buvo įkurtas 1952 m. ir šiandien turi apie 400 narių. Kibuce veikia muziejus, galima pamatyti namą, kuriame gyveno Ben Gurionas, o pavažiavus keletą kilometrų į pietus – ir jo memorialas, kur yra ir pirmojo ministro pirmininko bei jo žmonos kapai. Net jeigu ir nelabai domitės Izraelio istorija, bent jau šį memorialą visai verta aplankyti, mat jis įsikūręs nuostabioje vietoje, virš įspūdingo Zin slėnio.
Beje, Negevo dykumoje yra ir daugiau įdomių kibucų, pavyzdžiui, Kibbutz Ketura arba Kibbutz Lotan: juose galima ne tik susipažinti su kibucų gyvenimu, pamatyti ekologiškus ūkius, bet ir gauti nakvynę: daugumoje kibucų veikia svečių namai.
Jaukus menininkų miestelis
Trumpai sustoję Sde Bokeryje, toliau judame link turbūt žymiausios Negevo vietos – Mitcpe Ramono miestelio, kuris įsikūręs ant Ramono kraterio krašto. Kažkada Mitcpe Ramonas buvo nelabai įdomi ir varginga gyvenvietė, 1952 m. įkurta darbininkų, stačiusių šalia einantį 40 greitkelį.
Tačiau augantis susidomėjimas ekoturizmu, pėsčiųjų maršrutais ir paties Ramono kraterio unikalumu, pradėjo traukti į Mitcpe vis daugiau keliautojų. Šiandien miestelyje įsikūrę keliolika viešbučių ir svečių namų, bei visai įdomus menininkų kvartalas – Spice Route Quarter, kur pirmiausiai ir sustojame.
Gal dėl to kad lankomės penktadienio popietę (prieš pat Šabą), ar kad oras gan atšiaurus, žmonių daug nesutinkame (bet užtat miestelyje sau laisvai bėgioja laukinės ožkos), kas labai prisideda prie keistos Mitcpe Ramono atmosferos. Menininkų kvartalas pasirodo tikrai įdomus. Užsukame į keletą galerijų – daug kas čia gaminama iš natūralių medžiagų, randamų dykumoje. Taip pat čia įsikūrusios kavinės, kepyklėlės, dėvėtų rūbų ir sendaikčių parduotuvės.
Ramono krateris – unikali vieta
Išgėrę kavos Spice Route Quarter, patraukiame apžiūrėti Makhtesh Ramon – Ramono kraterio arba kanjono. Kalbant apie kraterius, daugelis turbūt įsivaizduoja juos kaip meteorų paliktas įdaubas – o štai Ramono krateris yra susiformavęs dėl erozijos. Prieš šimtus milijonų metų Negevo dykuma buvo padengta vandenyno: vandeniui traukiantis, čia susiformavo šis tiesiog milžiniškas kanjonas. Dėl erozijos, čia galima aptikti įvairiausių uolienų, seniausios iš jų net 200 milijonų metų amžiaus.
Ramono krateris yra maždaug 500 m gylio, 40 km ilgio ir 2-10 km pločio. Sunku nupasakoti ar net nuotraukomis perteikti kraterio didybę: daug kas jį lygina su Didžiuoju kanjonu JAV ar net Mėnuliu (nebuvau, tai negaliu palyginti, bet vaizdai tikrai įspūdingi).
Aplink Mitcpe yra daugybė įdomių pėsčiųjų maršrutų, bet mums nelabai pasisekė su oru: kadangi buvo labai vėjuota ir lijo, nusprendėme su automobiliu toliau leistis krateriu link Eilato, tik pakeliui dar sustojant keliose vietose. Viena iš jų – HaMinsara, hebrajiškai reiškianti kažką panašaus į „dailidės dirbtuves“ ar „lentpjūvę“. Čia radome unikalias uolienas, primenančias medieną.
Visai šalia – Kholot Tsivoniyim, spalvoto smėlio parkas. Čia suvežtas skirtingų spalvų smėlis – raudonas, geltonas, rudas, baltas ir juodas – iš įvairių kraterio vietų. Smėlį galima dėtis į butelius (jų reiktų atsivežti savo) ir taip pasidaryti sau įdomų ir kūrybišką suvenyrą).
Eilatas – čia visada vasara
Maždaug pusantros valandos kelio nuo Mitcpe Ramono pasiekiame savo galutinį tos dienos tikslą – Eilatą. Išlipus iš mašinos sunkoka net patikėti, kad taip radikaliai skiriasi oras atrodytų visai netoli viena nuo kitos esančiose vietose. Mitcpe Ramone buvo labai vėjuota, šalta, o ir apskritai visame Izraelyje jau kelios dienos be perstojo lijo, o štai Eilate šviečia saulė ir net vakare visai maloniai šilta.
Pasidėję daiktus svečių namuose (puikiai įrengtas penkiavietis butas Eilato centre kainuoja 340 NIS/ 85 Eur per AirBnB) einame pasižvalgyti po miestelį. Pačiame Eilate tikrai nėra nieko ypatingo – praktiškai tik viešbučiai, restoranai ir visokios pramogos turistams, bet Raudonosios jūros vanduo tikrai šiltas, tad ko gi daugiau benorėti.
Eilatas garsėja kaip puiki vieta nardyti, be to, visai šalia yra Timnos parkas ir seniausios pasaulyje vario rūdos kasyklos. Deja Eilato pramogas teks išbandyti kitą kartą, mat anksti ryte ruošiamės kirsti sieną ir keliauti į Jordaniją. Apie tai – sekančiame straipsnyje.
*Kibucai – unikalios, kolektyvizmo principais veikiančios bendruomenės, Izraelyje pradėtos kurti XX a. pr. Anksčiau kibucai daugiausia gyvendavo iš žemdirbystės, jų nariai būdavo visiškai lygūs ir viskuo dalindavosi. Šiandien dauguma kibucų yra dalinai privatizuoti, ir kolektyvizmo principų nėra labai griežtai laikomasi, tačiau bendruomeniškumas išlieka.