Anksčiau sakydavau – kaip čia viskas pigu, bet jau kelerius metus kainos susilygino su europinėmis. Stambulas nebėra mums, europiečiams, pigus miestas. Dabar net pagrindinės lankytinos vietos išskyrė kainas vietiniams ir turistams.
Pats miestas dažnai gan chaotiškas, prie jo reikia prisitaikyti, tačiau didžiulis Stambulo oro uostas, stebėtina, paprastas, čia nė sekundę nenuklydau į šoną. Viskas logiška, ženklai aiškūs ir tokio dydžio, kad sakyti, jog nepastebėjau, net nėra šansų. Prieš pat išeinant iš oro uosto nustebino ir vandens pasipildymo stotelės, kur ne tik geriamojo šalto, bet ir šilto vandens galima gauti, tad tuščių buteliukų geriau neišmesti bei jo čia prisipildyti, ypač dėl to, kad kainos oro uoste tikrai kandžiojasi.
Miesto centrą, tiksliau centrines jo dalis, esančias už 35 km, lengviausia pasiekti metro ar autobusu. Iki oro uosto pernai nutiesta nauja metro linija, tad tai greičiausias ir pigiausias transporto būdas. Kelionė truko apie valandą.
Net ir protingi gali būti apgauti
Ar mieste saugu? Atsakymas, matyt, dvejopas – ir taip, ir ne. Derėtų galvos nepamesti jau oro uosto metro stotyje. Prie miesto transporto kortelių aparato malonūs vaikinukai siūlosi padėti atvykusiems turistams nusipirkti transporto korteles bei jas pasipildyti. Kad apgavo, dažnas susivokia ne iš karto.
Tik nusipirkus kortelę vaikinai ją čiumpa ir nė nespėjus susigaudyti pasako, kad ją reikia aktyvuoti aparate už kampo ir tau ją įbruka atgal į rankas. Regis, viskas logiška, tačiau iš tiesų kortelė jau grąžinama nebe jūsų, o kita – identiška, tik su papildyta mažesne suma. Matyt, praradimai nebūna dideli – kokie 3–9 eurai, bet kartėlį gali palikti.
Stambule prieš kelerius metus neramumų būta, tačiau dabar kiek ramiau. Visgi išlipus Taksimo aikštėje kiek stulbina policijos pajėgos. Vakarais čia į postus atvažiuoja automatais ginkluotų pareigūnų autobusai.
Sustiprinta apsauga ir prie mečečių bei bažnyčių, o norint patekti į didesnes prekybos vietas, galerijas ar net Didįjį turgų reikia praeiti apsaugos postus. Į saugumą čia žiūrima atsakingai – toks apsaugos kiekis lyg gąsdina, bet, kita vertus, jautiesi kiek saugiau.
Svarbiausia – planas
Dažnai sakau, kad geriausias planas – jokio plano. Vis dėlto Stambule šiek tiek planuoti reikia vien dėl atstumų ir todėl, kad lankytini objektai nėra vienoje vietoje. Tad geriausia bent žinoti, kurią miesto dalį norisi aplankyti, o tada jau galima paklaidžioti gatvėmis ir be žemėlapio.
Tik nereikėtų visų lankytinų objektų susidėti į vieną dieną – pavargsite, o ir ne viską spėsite pamatyti. Karštis, chaosas bei triukšmas mieste gali tikrai greitai išvarginti, todėl atokvėpio pertraukėlės būtinos.
Atvykstantiems trumpam rekomenduočiau ištyrinėti istorinį Sultanahmeto rajoną europinėje dalyje, kur susipina Romos ir Osmanų imperijų palikimas. Jam reikėtų skirti bent dvi dienas. Bene žymiausias ir lankomiausias objektas čia – Sofijos soboras. Kadaise jis buvo statytas kaip bažnyčia, vėliau paverstas mečete, tad įdomu stebėti persipynusias religijas. Įėjimas čia kainuoja 25 eurus.
Šalia Sofijos soboro nemokamai lankytojams atverta viena didžiausių mečečių Stambule – Mėlynoji mečetė (dar vadinama Sultono Ahmedo mečete). Jos išorė tikriausiai žavi labiau nei vidus, tačiau eilė patekti į vidų juda gan greitai, todėl užsukti pravartu. Ji turistams būna uždaryta tik kelias valandas per dieną, kai vyksta pamaldos.
Išankstinis patarimas – į mečetes su šortais ir trumpais marškinėliais nepateksite. Geriausia įsimesti skarą prisidengti galvai bei pečiams, o jei jos neturite – prie įėjimo jums bus duotos vietinės skaros ar ilgesni sijonai. Pastaruosius tenka ir vyrams dėvėti, jei šortai aukščiau kelių.
Jautresni kvapams, tikriausiai, viduje ilgai neužsibūna. Į kilimais išklotas šventoves žengiama be batų, tad karštis, persipynęs su prakaito kvapu, tvyro ore. Čia skara kartais norisi ne tik galvą, bet ir nosį prisidengti.
Įdomi ir ant kalvos esanti mažiau populiari Suleimanijos mečetė – ji ne tik įspūdingo dydžio, bet ir vaizdas čia atsiveria kerintis.
Šioje miesto dalyje verta aplankyti ir Osmanų imperijos laikais pastatytus Topkapi rūmus šalia Sofijos soboro bei archeologijos muziejų.
Dar viena turistų traukos vieta – Cisterna bazilika – vienas didžiausių senovinių geriamojo vandens rezervuarų po miestu. Lankiausi čia seniau, tad šįkart nebesileidau į požemius. Turistams bilietas kainuoja apie 25 eurus, o vietiniams – keturiskart pigiau. Beje, gal kiek mažesnių, tačiau panašių tokių vietų galima rasti ir nemokamų.
Be abejo, daug ką žavi ir vienas seniausių bei didžiausių dengtų turgų pasaulyje – Didysis turgus, dar vadinamas Grand Bazaar. 30 tūkst. kv. metrų ploto turguje yra net 61 dengta gatvė ir daugiau nei 4 tūkst. parduotuvių. Norint apsipirkti čia derėtis tikrai reikės, o laikas nejučia prabėga dairantis po spalvotas vitrinas.
Beje, turgūs čia tęsiasi ir atviromis gatvėmis, tad keliaujant žemyn link Galatos tilto nejučia prieisite ir dar vieną – Prieskonių turgų. Kita vertus, šviežiausi bei skaniausi saldumynai yra desertinėse, o ir derybos ten nevargins.
Turistų pamėgtas ir Balat rajonas. Dar visai neseniai jis nebuvo populiarus, tačiau dabar jis tapęs instagraminiu dėl spalvotai nudažytų namų.
Beyoglu rajone galima pasikelti į Galatos bokštą, kur atsiveria miesto panorama. Įėjimas kainuoja 30 eurų. Visgi miestą galima apžvelgti ir kitaip – užsukti į terasas turinčias kavines – vaizdas ne ką prastesnis. O aplinkui verta pasivaikščioti siauromis galvelėmis, kur gausu parduotuvėlių ar galerijų.
Nusileidus iki Bosforo sąsiaurio pasitinka naujas traukos centras – Galataport – prieš trejus metus atnaujinta krantinė, kur švartuojasi ir kruiziniai lavai, gausu kavinių. Tai moderni Stambulo dalis. Verta nukeliauti ir iki Ortakoy mečetės, šalia kurios įprasta pasidaryti asmenukes su balandžiais, bei suvalgyti įdarytą bulvę – kumpir.
Apsistojant ilgiau
Megapolyje viešint daugiau nei 2–3 dienas, skirkite laiko plaukimui laivu. Čia galima rinktis ilgesnius pramoginius plaukimus arba tiesiog persikelti keltu-viešuoju transportu į azijinę miesto dalį. Plaukti niekada neatsibosta, o vaizdai per saulėlydį kerintys.
Nepabijokite plaukti iš europinės miesto dalies į azijinę – čia ir ramiau, ir vietinio jaunimo pamėgtų kavinių gausu. Vienas tokių rajonų – Kadikoy. Savitos ir Princų salos Marmuro jūroje. Jose galima pasivėžinti arklių traukiamomis karietomis.
Ne tik kebabai
Turkijoje išragauti visų patiekalų vieno vizito metu nė neįmanoma. Kebabai čia dažniausiai patiekiami lėkštėje ir gaminami iš avienos, o mums įprasti kebabai lavaše čia vadinasi „doner“. Čia kebabų rūšių galybė – tai ir Adana, Iskender, baklažanų ar net kepenėlių kebabai.
Visgi Turkijos virtuvė daug platesnė, tad norisi išragauti ir mėsos kotletukus, žuvies sumuštinius, įvairias užtepėles ir užkandžius, vadinamu meze, o kur dar saldumynai bei begalės baklavos rūšių. Ypač patartina prisėsti ilgiems turkiškiems pusryčiams.
Čia įprastas gerti juodą arbatą stikliniuose puodeliuose, todėl nejučia tai tampa kasdieniu įpročiu. O kaipgi be tradicinės turkiškos kavos, verdamos ant smėlio. Visgi jaunimas čia labiau pamėgęs tradicines kavines bei renkasi šaltą kavą, kuri dar ir gaivina karštomis dienomis.
Mieste nuo seno sugyveno daugybė tautų, tad Stambulas tikrai nustebins atvykusius net ir ne pirmą kartą.