Silpnesnių nervų skaitytojus įspėjame, kad aprašomi dalykai gali stipriai sukrėsti.
Kas yra Kiberos lušnynas ir kaip žmonės ten gyvena galite paskaityti pirmojoje reportažo dalyje ČIA
Apie keistus Kiberos gyventojų versliukus ir jų pramogas skaitykite antrojoje reportažo dalyje ČIA
Dešimtmetė Suzi kiekvieną dieną po pamokų ateina prie nedidelio kiosko, kuriame prekiaujama gaiviaisiais gėrimais. Su savimi ji visuomet atsitempia baltą plastikinį kibirą, maždaug penkių litrų talpos. Mergaitei jis atstoja kuprinę. Viduje nešiojasi kelis sąsiuvinius, pieštuką ir buteliuką geriamo vandens. Iš kibiro ji išsitraukia visus daiktus, pasideda šalia ant gatvės, o kibirą apverčia, kad galėtų ant jo atsistoti.
Tai nedidukė Suzi scena – užsilipusi ji pradeda garsiai angliškai skaičiuoti – one, two, three, four, five, six, seven, eight, nine, ten (vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt – liet.). Pro šalį slenkantiems Kiberos gyventojams tai kelia didžiulį susižavėjimą. Suaugusios moterys, senyvo amžiaus vyrai sustoja, ir meta mergaitei po kojomis centų. Taip jie rodo pagarbą, kad dešimtmetė jau moka skaičiuoti. Moka kur kas daugiau nei jie patys.
Skaičiuojanti mergaitė susižavėjimą kelia ir turistams, daug kas sustoja ją filmuoti ir fotografuoti. Žinoma, taip pat paaukoja pinigų. Tai, ką uždirba Suzi neša į namus savo mamai. Tikras džiaugsmas, kad ši mergaitė ėmė mokytis – lūšnyne tokių kaip ji nedaug. Todėl ir gauna tiek dėmesio.
Pusantro milijono mokyklinio amžiaus vaikų Kenijoje nelanko mokyklos dėl skurdo. Viena iš keturių mergaičių šalyje niekada nėjo ir neis į mokyklą. Devyni iš dešimties vargingose šeimose gyvenančių vaikų neperžengs aštuonių klasių ribos. Vienas iš trijų Kenijos šeštokų negali nei skaityti, nei rašyti. Tai statistika, kurią skelbia paramą šiai šaliai visame pasaulyje renkančios organizacijos.
Pati baisiausia situacija Kenijos lūšnynuose, ypač Kiberoje (didžiausiame iš jų). Mokslas čia didžiulė prabanga tenkanti tik išskirtiniams vaikams. Deja, dažniausiai tą privilegiją gauna berniukai. Manoma, kad jiems mokslo reikės labiau nei mergaitėms, kurios „vis tiek kada nors pastos ir augins vaikus“.
Nei dabartinių lūšnyno vaikų proseneliai, nei seneliai mokslo neragavo. Iš tėvų vos vienas kitas. Ir tik pastarąjį dešimtmetį Kiberos žmonės ėmė suvokti, kad mokslas yra visko pagrindas. Ir, kad tik išsilavinę žmonės galės išbristi iš baisaus juos supančio skurdo. Lūšnyne ant tvorų ir namų sienų net kaba plakatai su istorijomis, kaip koks nors lūšnyno gyventojas baigė vidurinę ar net universitetą ir gavo gerą darbą didelėje tarptautinėje įmonėje.
Ypatingai populiarios istorijos apie tuos, kurie išvyko dirbti į Europą arba Ameriką. „Va čia tai laimingas žmogus“, - apie tokius sako vietiniai. Šių plakatų tikslas – mokslo reklama. Ne konkrečios mokyklos, ne konkretaus dalyko, tiesiog paties mokslo. Ant jų rašoma: „mokykis ir gyvenime viskas bus gerai“. Tiesa, daug kas Kenijoje iš tų plakatų juokiasi. Atseit, kaip gi neišsilavinę gyventojai perskaitys tuos tekstus.
O šių reklamų sumanytojai ginasi: tikimasi, kad kažkuris vienas skaitantis – perpasakos, kas ant jų parašyta visiems kitiems, to negebantiems padaryti. Ir atrodo, tai visai veikia. Kai Kiberos žmonių klausi ko jiems trūksta, jie vieningai sako: pinigų, švaraus vandens, televizorių ir mokyklų.
Atsiradus dideliam poreikiui ėmė kurtis vis daugiau švietimo įstaigų. Daugelis jų – nevalstybinės, išlaikomos privačių rėmėjų lėšomis. Kai kurios paramą renka socialinių tinklų pagalba arba per įvairias platformas internete.
Kad lūšnyne įkurtum mokyklą nėra jokių reikalavimų. Jeigu tik atsiranda toks savanoris ir jis žino, iš kur tam gauti lėšų – jam visos durys atviros. Kaip mat gaus licenciją iš miesto valdžios. Kas turi būti mokyklos viduje, kaip turi atrodyti klasės irgi nenurodoma. Štai kodėl visos mokyklėlės labai skirtingos. Vienos įrengiamos senuose sandėliuose ar angaruose, kitos pastatomos iš statybinių atliekų.
Vienintelis dalykas, kas tarp jų visų yra bendro tai knygų, sąsiuvinių ir rašymo priemonių trūkumas. Turėti bent vieną dėstomo dalyko vadovėlį yra labai gerai, ir deja, tuo tikrai ne visos mokyklos gali pasigirti.
Dažniausiai Kiberoje mokyklas atidaro tie, kurie patys yra kilę iš čia ir per kažkokį stebuklą sugebėjo įgyti išsilavinimą. Viena tokių – dvidešimt septynerių metų Mary Asiko. 2015-ais metais ji įkūrė mokyklą „Becky's School Center“, kurią pavadino didžiausios jos rėmėjos, amerikietės Becky Morrison garbei.
Iš pradžių čia mokėsi tik penkiolika vaikų, o dabar mokosi beveik šimtas – devyniasdešimt septyni moksleiviai nuo 3 iki 12 metų. Padidėjo šešis kartus, ir dar turi tikslą plėstis, nes norinčių čia mokytis tik daugėja. Bet jaunoji direktorė, deja, visų priimti negali. Ir taip jau niekas netelpa, nedidukės klasės tiesiog perpildytos.
Šią mokyklą pastatė patys vietiniai žmonės, sulipdė ją iš molio, senų skardos lakštų ir šiferio atraižų. Kad sienos nesubyrėtų iš lauko jos apdėtos senomis padangomis. Viskas laikosi „ant snarglių“, kaip pasakytų mūsų senoliai. Bet svarbiausia, kad laikosi. Kai jau pradės stogas kristi – ims galvoti, ką daryti toliau. O kol kas niekas apie saugumą čia nesusimąsto, nes esamuoju laiku yra ir dagiau problemų.
Pavyzdžiui, dvi naujos mokinės visiškai neturi būtiniausių priemonių mokslui. Nei vieno pieštuko ar rašiklio. Direktorė turi sugalvoti, iš kur jų prasimanyti. Galbūt kaip tik joms pravers iš Lietuvos atvežtos dovanėlės. Žinojau, kad čia lankysiuosi, todėl nupirkau kelis pakelius tušinukų ir spalvotų pieštukų.
Bet direktorė purto galvą: ne, šios priemonės keliaus ne dviem naujokėms, o tiems, kurie tokių priemonių laukė dar ilgiau. Pasirodo yra eilė. Ir ji mažėja, tik kai mokykla gauna aukų. Pirmiausiai visiems vaikams perkamos kuprinės, kad savo daiktus galėtų nešiotis taip, kaip pridera, o ne kibiruose, kaip tenka kitų mokymo įstaigų auklėtiniams.
Dauguma „Becky's School Center“ moksleivių yra paauglių mamų vaikai arba dėl įvairiausių priežasčių auginami močiučių, priverstų vėl prisiimti mamos vaidmenį.
Direktorė Mary Asiko – pati yra jauna vieniša mama, todėl ji puikiai supranta savo likimo seseris ir nori joms kuo labiau pasitarnauti.
Pačios Mary istorija labai jaudinanti. Mokydamasi didžiausioje Kiberos mokykloje Olympic, ji, būdama nepilnametė, pastojo. Vaiko tėvas – vyresnis vyras vertė ją pasidaryti abortą. Jis buvo žmogus, priėmęs ją pas save gyventi, nes jos šeima nepajėgė Mary suteikti būsto. Kaip vėliau paaiškėjo – „geraširdis“ už stogą virš galvos iš merginos norėjo sekso. Kad ji gali pastoti, žinoma, net nepagalvojo, o kai pastojo – pasiūlė jai 26 eurus atitinkančią vietinių pinigų sumą už kurią, Mary turėjo pasidaryti abortą. Tačiau ji griežtai atsisakė nutraukti nėštumą.
Šį sprendimą būsimoji direktorė priėmė pasitarusi su savo mokyklos psichologais, kurie padeda vaikams tokių krizių metu. Būtent tokia pagalba įkvėpė moterį taip pat nenusisukti nuo bendruomenės ir tapti pavyzdžiu tokioms pačioms pažeidžiamoms mergaitėms, kaip ji. Žinoma, ir berniukams.
Štai tokio užsispyrimo vedama Mary pasiekė to, kas yra dabar. Ji sugrįžo į mokslus, mokėsi ir laikė egzaminus žindydama kūdikį ir galiausiai jai pavyko. Po mokyklos ją įdarbino kaip mentorę vienoje pagalbos organizacijoje, o tuomet ji susipažino su mergina, globojančia vaikus, kurie dėl įvairių priežasčių negali lankyti mokyklos. Būtent jie tapo pirmaisiais „Becky's School Center“ mokiniais. Dabar Mary įkvepia tūkstančius Kiberos žmonių.
Iš rėmėjų aukų išsilaikančioje mokykloje nėra mums įprastų knygų ir vadovėlių. Visi mokomieji dalykai būna surašyti ant lentos, arba ant didelių popierinių iškabų, kabančių klasėse. Visą mokomąją informaciją mokiniai turi persirašyti į savo sąsiuvinius. Taip vaikai išmoksta vietinės suahilių kalbos, taip pat anglų, matematikos pagrindų, istorijos, gamtos pažinimo ir tikybos. Mokslas apie religiją lūšnyne labai svarbus. Vaikams aiškinama, kad iš dangaus mus visus globoja Dievas, todėl visada yra vilties, kad gyvenimas bus šviesesnis.
Taip pat mokykloje vaikai mokomi piešti ir dainuoti – kaip sako direktorė, daugeliui jų tai vėliau praverčia norint užsidirbti. Todėl vos tik koks turistas įžengia į mokyklos teritoriją – vaikai uždainuoja. Jie tikisi už tai gauti dovanėlių, bent po saldainį.
Kadangi daugelis Kiberos lūšnyno tėvų nesugeba nei patys prasimaitinti, nei vaikų išmaitinti – už maitinimą dienos metu atsakinga pati mokykla. Tam čia skirta nedidelė virtuvėlė, kur dvi moterys ruošia mokiniams pietus. Trūksta indų, todėl paruoštas valgis vaikų laukia plastikiniuose kibiruose. Trys kibirai virtų ryžių, trys kibirai troškintų pupelių, ir vienas puodas pašildytos konservuotos kiaulienos. Čia nėra „mėgstu-nemėgstu“, privalai valgyti tai, ką duoda. O jeigu nepatinka – liksi alkanas. Ir niekas skanesnio kąsnio tikrai nepasiūlys.
Geromis dienomis, kai gauna daugiau aukų – mokykla vaikams dar nuperka desertą – kiekvienam po pusę obuolio arba apelsino. Ir žinoma – visiems priklauso po stiklinę švaraus vandens. Namuose ne visi jo gauna.
Yra paskaičiuota, kad net 22 procentai Kenijos lūšnynuose gyvenančių vaikų negauna pakankamai maistinių medžiagų, kad būtų sveiki, be to, jie kasdien susiduria su AIDS ir kitomis mirties rizikomis. Sunku smerkti jų tėvus, jei prioritetą teikia kitiems reikalams, o ne knygoms ar sąsiuviniams. Ir patiems vaikams tikrai sunku galvoti apie matematikos uždavinius, kai viskas, ką girdi – gurgiantis skrandis. O čia, šalia, dar šmirinėja vietinės mafijos atstovai, ieškantys pažeidžiamų, norinčių lengvai užsidirbti jaunuolių savo nešvariems darbeliams.
Nors direktorė apie tai kalba nenoriai, ji pripažįsta, kad daug mokinių pasibaigus pamokoms keliauja ne į namus ilsėtis ar ruošti namų darbų, o tiesiai į darbą. Daugelis jų padeda savo mamoms skalbyklose arba prie šiukšlių rūšiavimo. Kai kas, kaip šio straipsnio pradžioje minėta Suzi – eina patys savarankiškai užsidirbti, kas kaip tik išmano. Geriausiu atveju panaudodami žinias, kurias gavo sėdėdami pamokose.
„Kažkodėl visi turistai pas mus verkia“, - aprodydama mokyklos patalpas stebisi direktorė. Ir kviečia mane užeiti į didžiausią, iki mokyklinio amžiaus vaikų klasę. Ten mažyliai susodinti į ilgus suolus mokosi raidžių tarimo. Vos žengiu pro duris, visi puola apsikabinti ir angliškai klausti kaip man sekasi?
Frazę „How are you?“ Kiberoje žino visi, net ir tie, kurie nekalba angliškai. Dažniausiai paklausia, bet atsakymo nelaukia, vis tiek nesupras. Taip ir vaikai – man daug daug kartų vis kartoja tą patį, ir nepaleidžia, stovi apkabinę. Atvykėlius jie labai myli, nes žino, kad tik šitų svetimų ir dažniausiai susigraudinusių žmonių dėka gyvuoja jų mokykla. Retas kuris aplanko vaikus, bet nepalieka bent kelių eurų.
Nuostabu yra tai, kad Kiberos gyventojai stengiasi iš paskutinių jėgų. Nors daugelis vaikų kilę iš tikrai labai vargingai gyvenančių šeimų – visi jie atrodo tvarkingai. Drabužiai ne tik išskalbti, bet ir išlyginti.
Kad niūrioje aplinkoje mažyliai jaustųsi bent šiek tiek linksmiau – mamos jiems parenka ryškių spalvų aprangą. Čia vyrauja mėlyna, rožinė, raudona spalvos. Seniausi mokyklos mokiniai iš direktorės gauna net uniformą, kuri yra žalios spalvos. Nors tai tik problemų maskavimas, tačiau aplinka iškart tampa gyvesnė.
Mokykla, kurią aplankiau – tik viena iš keliolikos. Didžiausia, pažangiausia mokykla Kiberoje yra „Olympic“, kur vaikams teikiamas pradinis išsilavinimas. Ją baigė ir „Becky's School Center“ direktorė.
Ši įstaiga veikia nuo 1980-tųjų ir yra dalinai finansuojama Didžiosios Britanijos. Ilgą laiką čia mokėsi ne tik lūšnyno gyventojai – geri mokyklos rezultatai čia traukė ir pasiturinčių tėvų vaikus iš viso Nairobio.
Iki 2003 metų mokslas buvo mokamas, tačiau nuo 2003 metų Kenijoje įvestas nemokamas mokslas. Nuo to laiko vaikų čia stipriai padaugėjo, o mokymo priemonių ir mokytojų trūksta. Skelbiama, kad kai kuriose klasėse mokosi net po 120 vaikų.
Kad labiau pajaustumėte, ką reiškia vaikų gyvenimas Kiberos lūšnyne – pasižiūrėkite Berlyno kino festivalyje apdovanotą trumpametražį filmą „Kibera Kid“. Pagrindinis herojus – Otieno, dvylikametis našlaitis iš Kiberos, gyvenantis su vagių gauja. Jaunuoliams gaujoje tenka rinktis: nusikalstamumas ar sąžiningas, bet skurdus gyvenimas. Istorija nėra tikra, tačiau ji siekia mokyti jaunimą, kad visada galima pasirinkit kitą, teisingesnį, kelią. Šį filmą rodė „BBC“ ir „Al Jazeera English“ kanalai.