Savo pasakojimą apie savaitės trukmės viešnagę Sakartvele baigiau įspūdžiais iš vietinių Kachetijos (Sakartvelo vynuogynų regionas) vyndarių vynuogynų, kurie papasakojo, kaip gaminamas vynas. Tačiau čia kelionė po Kachetiją nebuvo baigta. Be vyndarystės tradicijų, šis regionas gali didžiuotis unikaliu architektūros paveldu bei labai glaudžiu ryšiu su religija. Pasirodo, Sakartvelas taip pat gali būti įtraukiamas į piligriminių kelionių sąrašą.
Didinga religijos istorija
Viešbutį palikome gana anksti, nes lankomų vietų sąrašas buvo pakankamai ilgas. Pirmiausia patraukėme link vieno gražiausių lankytinų objektų Sakartvele – Alaverdi vienuolyno.
Dauguma gruzinų yra krikščionys ir priklauso senai Gruzijos stačiatikių bažnyčiai. Viešnagės Sakartvele metu supratome, kad gruzinai – tikrai labai tikintys. Tai įrodo ne tik jų šiandieniai papročiai (nuolatinis bažnyčios lankymas, aukojimas bažnyčiai, glaudus kontaktas su šventikais), bet ir ankstesnėse mano publikacijose aprašyta kruvina kova dėl savo religijos. Sakartvele gausu ne tik bažnytėlių, bet ir didelių, prabangių cerkvių(kai kurios iš jų primena rūmus, pilis), vienuolynų. Tačiau didžioji dalis maldos namų, kaip pasakojo mūsų kelionės gidas, šalyje pastatyta ankstesniais laikais. Taigi, tai – tikras kultūrinis, architektūrinis paveldas, kuriuo gruzinai be galo didžiuojasi.
Keliaujant po Sakartvelą, išties dažnai teko matyti įspūdingų pilių, rūmų, pastatytų kalvų viršūnėse, visiškai tuščioje, be jokios civilizacijos aplinkui esančioje laukymėje. Tačiau, kaip pasakojo mūsų gidas, tokia ir buvusi vienuolynų esmė – visiškai atsiriboti nuo civilizacijos ir susitelkti maldoms. Tiesa, dabar šalia kai kurių vienuolynų, kurie jau yra dalinai atviri lankytojams (galima užeiti į katedrą ir pasižvalgyti po teritoriją, tačiau vienuoliai gyvena atskirai ir ten eiti draudžiama), kuriasi mažos kavinukės, suvenyrų krautuvėlės.
Alaverdi vienuolynas yra gruzinų Rytų stačiatikių vienuolynas, esantis 25 km nuo Akhmetos, Kachetijoje. Senosios vienuolyno dalys minimos dar VI a. Dabartinė Šv. Giorgi katedra pastatyta XI a. Šv. Giorgi katedra yra viena iš didžiausių, trečia pagal aukštį (50 m) cerkvių Sakartvele. Tai – pagrindinė Kachetijos cerkvė, Alaverdi vyskupijos centras. Vienuolynas įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
Alaverdi vienuolyną VI amžiaus viduryje įkūrė vienas iš asirų tėvų, vienuolis Ioseb Alaverdeli. Pasak rašytinių šaltinių, 570 metais jis čia ir mirė, palaidotas taip pat čia, vienuolyne.
Šv. Giorgi katedrą XI a. pastatė Kachetijos karalius Kvirike III. Tuo metu Alaverdi tapo vyskupijos centru, vyskupų rezidencija ir Kachetijos karalių laidojimo vieta.
Prieš įžengiant į vienuolyno teritoriją, moterims būtina pridengti savo kūną ir plaukus. Vyrams – kūną. Šalia įėjimo įsikūrusi suvenyrų krautuvė, kurioje dirbanti moteris parūpins kūno pridengimo drabužių.
Susitvarkius su būtinomis procedūromis ir pagaliau patekus į vienuolyno kiemą, atsiveria tikrai nuostabus vaizdas: įspūdinga katedra, aplink ją – natūrali gamta. Čia pat ir vienuolių gyvenamųjų patalpų statiniai, kadaise palaidotų karalių ir šventikų kapai.
Neįtikėtina kalnų ir slėnių panorama
Apžiūrėję viena įspūdingiausių Sakartvele vienuolynų, keliaujame aplankyti miesto, kuris ir turistų, ir vietinių vadinamas „romantiškuoju“ – Signachio. Tai gyvenvietė, įsikūrusi ant kalvos virš Alazanio slėnio. Ji laikoma viena gražiausių visoje Kachetijoje. Signachį supa granatmedžių sodai. Signachio įžymybė –17 amžiuje iškilusi gynybinė siena su bokštais, išlikusi iki šių dienų, Ji yra 4 km ilgio ir vietinių vadinama „gruziniška Didžioji Kinijos siena“ su 23 bokštais.
Atvykus į miestelį, pirmiausia didelį įspūdį palieka jame vyraujanti tvarka. Nors gyvenvietėje gyvena vos pusantro tūkstančio gyventojų, mus lydintis gidas pasakoja, kad vietovė nuolat pilna turistų. Tačiau miestelis nepriekaištingai sutvarkytas, ant žemės nematyti nė vienos šiukšlės.
Pasižvalgę po pagrindinę aikštę, pasidomėję, kuo gi čia prekiauja vietiniai gyventojai, traukiame link pagrindinio miestelio objekto – vis dar išlikusių gynybinės sienos atkarpų. Norint pasiekti bokštus, teko nemažai palypėti. Kadangi miestelis įsikūręs labai kalvotoje vietovėje, teko susipažinti su lipimu įkalnėn, po to nuokalnėn. Pagaliau pasiekę paskutinį sienos bokštą, supratome, kad nebloga lipimo treniruotė buvo labai geras sprendimas. Tarsi nuo pasaulio krašto atsiveria žaliasis Alazanijos slėnis, už jo – Kaukazo kalnai su baltuojančiomis viršūnėmis.
Pažintis su Šventąja Nina
Dar šiek tiek paklaidžioję po vingiuotas, akmenimis grįstas Signachio gatveles, savo kelionę po Kachetiją tęsėme važiuodami link dar vieno architektūros ir kultūros paveldo objekto Kachetijoje – Šventosios Ninos vienuolyno. Dar kitaip jis vadinamas pagal vietovės, kurioje įsikūręs, pavadinimą – Bodbe vienuolynu.
Šventoji Nina, kaip pasakojo mus lydėjęs gidas, yra neeilinė religinė figūra Sakartvelo istorijoje. Ji laikoma krikščionybės dabartiniame Sakartvele nešėja. Nina iš pietų pasiekė senovės Sakartvelo Iberijos karalystės sienas apie 320 m. Čia ji pastatė krikščionišką kryžių mažame Akhalkalaki miestelyje ir pradėjo skelbti krikščionių tikėjimą.
Karaliui Mirianui priėmus krikščionybę ir po pirmųjų cerkvių pastatymo, Nina patraukė į rytus, į Tianeti ir Udžarma, iš ten pasuko į pietus, į Budbe, kur apsigyveno palapinėje. Nina atėjo į Bodbe ne šiaip sau: kažkada karalius Mirianas susapnavo 4 žvaigždes, kurios nuskrido link skirtingų kalnų. Vėliau ant tų kalnų pastatė kryžius. Ketvirtąjį kryžių norėjo pastatyti prie Bodbe, bet jo pastatymą atidėjo iki tol, kol Ninaaplankys šią vietą. Ar kryžius buvo pastatytas – neaišku.
Pasak legendos, Šventoji Nina su savimi nešėsi iš vynmedžio šakelių surištą kryželį. Eidama ji savo kelyje barstė vynuogių sėklas, iš kurių vėliau išaugo vynmedžiai. Todėl Kachetija – vynuogynų regionas. Vynuogių simbolika iki šiol naudojama kaip puošybos elementai kryžiams, kryželiams, vynuoges primenantys ornamentai puošia gražiausias ir didžiausias Sakartvelo katedras, vienuolynus. Tai – nepamirštama gruzinų architektūros dekoro detalė. Labai svarbi gruzinams yra ir Šv. Nina. Ji vaizduojama šventuose paveiksluose, kai kuriose bažnyčiose yra specialiai jai skirti altoriai.
Vienas svarbiausių objektų, į Bodbe vienuolyną traukiančių visus pasaulio piligrimus – Šv. Ninos kapas, dešinėje Šv. Giorgi cerkvės altoriaus dalyje. Jį pažiūrėti galima laisvai, tik draudžiama fotografuoti. Pati cerkvė yra klasikinė XI amžiaus trijų nefų bazilika, pastatyta iš plytų.
Čia pat visai neseniai pastatyta Šv. Ninos cerkvė. Teritorijoje ar yra ir vienuolių gyvenamosios patalpos, kurias juosia neaukšta tvora. Tiesa, kaip mums pasakojo mums lydintis gidas, vienuolės šiame vienuolyne maistą sau užsiaugina pačios: laiko gyvulius, augina daržoves.
Sakoma, kad kiekviename miestelyje, kur Šventoji Nina įdiegdavo gyventojams krikščioniškąjį tikėjimą, buvo pastatomas kryžius. Nors, kaip jau buvo minėta, Bodbe kryžiaus nematyti, tačiau ši vietovė ypatinga ne tik Šventosios Ninos vienuolynu, bet ir stebuklingu šaltiniu. Žmonės dažnai atvažiuoja prisipilti jo vandens, ar netgi jame išsimaudyti. Nors iki jo dar tenka nemažai paeiti, lipti laiptais ir keliauti miškeliu, tikinčiųjų tai nesustabdo.
Išties, daug išgyvenusi šalis labai puoselėja religines tradicijas. Turbūt tikėjimas taip pat padėjo šiai valstybei atsitiesti. Susipažinę su dar viena gruzinų kultūros puse, religija, nakvoti keliaujame į Tbilisį. Jau kitos dienos ryte mūsų laukia viena įdomiausių kelionės dalių – viešnagė kalnuose. Tiesa, nesitikėjome, kad lipti į juos bus taip sunku, tačiau atsivėrusi panorama tiesiog užgniaužė kvapą. Bet apie tai – kitoje publikacijų apie Sakartvelą dalyje.