Normalūs žmonės elgiasi atvirkščiai, o visiškai normalūs apskritai nevyksta į Šiaurės Korėją, sakė jie. Jaučiau netgi šiokį tokį spaudimą. Kita vertus, jų žodžiuose buvo tiesos ir aš žinojau, kad amžinai taip nebus – aplankyti Pietų Korėją, taip įsirašant į bent jau normalių žmonių sąrašą kažkada vis dėl to teks.
Tas kažkada įvyko praeitų metų pavasarį, kai pagaliau susiruošėme į Pietų Korėją paatostogauti. Kodėl taip ilgai delsiau joje apsilankyti? Jei sakysiu, kad atsirasdavo kitų prioritetų, nebūsiu sąžiningas. Aš tikslingai nenorėjau. Ir ne todėl, jog Pietų Korėja yra kažkuo nepatraukli ar panašiai, ne. Aš maniau, kad apsilankęs joje užgošiu tuos slegiančius, šiurpius, bet kartu ir šiurpiai patrauklius, tačiau jau silpstančius prisiminimus iš viešnagės jos blogojoje kaimynėje – Šiaurės Korėjoje. Aš nenorėjau jų užgožti, norėjau juos išlaikyti kuo ryškesnius.