Normalūs žmonės elgiasi atvirkščiai, o visiškai normalūs apskritai nevyksta į Šiaurės Korėją, sakė jie. Jaučiau netgi šiokį tokį spaudimą. Kita vertus, jų žodžiuose buvo tiesos ir aš žinojau, kad amžinai taip nebus – aplankyti Pietų Korėją, taip įsirašant į bent jau normalių žmonių sąrašą kažkada vis dėl to teks.

Tas kažkada įvyko praeitų metų pavasarį, kai pagaliau susiruošėme į Pietų Korėją paatostogauti. Kodėl taip ilgai delsiau joje apsilankyti? Jei sakysiu, kad atsirasdavo kitų prioritetų, nebūsiu sąžiningas. Aš tikslingai nenorėjau. Ir ne todėl, jog Pietų Korėja yra kažkuo nepatraukli ar panašiai, ne. Aš maniau, kad apsilankęs joje užgošiu tuos slegiančius, šiurpius, bet kartu ir šiurpiai patrauklius, tačiau jau silpstančius prisiminimus iš viešnagės jos blogojoje kaimynėje – Šiaurės Korėjoje. Aš nenorėjau jų užgožti, norėjau juos išlaikyti kuo ryškesnius.

Galiausiai prisiruošiau, tačiau su sąlyga, kad esminis kelionės Pietų Korėjoje epizodas bus apsilankymas demilitarizuotoje zonoje, tai yra Pietų ir Šiaurės Korėjos pasienyje, kuriame stovi tie šiurpūs mėlyni namukai. Žinote tuos namukus? Turėtumėte žinoti, juos rodo per kiekvieną televizijos reportažą, kai kalba pasisuka apie blogus abiejų Korėjų santykius. Sako, kad siena tarp šių dviejų valstybių yra labiausiai saugoma siena pasaulyje ir didžiausia tikimybė trečiajam pasauliniam karui prasidėti yra būtent ten. Tiksliau sakant, anksčiau taip sakė. Dabar, tokių vietų, kurių viena yra Ukraina, o kita Suvalkų koridorius, atsirado daugiau.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)