Pradėjus aiškintis, kaip keliauti autobusu – informacija nedžiugina, taksistai aiškina, kad tarp didelių miestų per dieną važiuoja tik vienas autobusas, paprastai jame taip pat vietų nėra. Nenorėdami rizikuoti dar didesnėmis išlaidomis, perkame bilietus į kitos dienos „firminį“ traukinį.
Namuose peržvelgiau, ką siūlo lėktuvų bilietus parduodantis internetinis puslapis, pasirodo, kad kiekvieną dieną yra 2 arba 3 skydžiai Chabarovskas –Vladivostokas, bilieto kaina 70-80 eurų.
Prie Chabarovsko geležinkelio stoties pasitinka Jerofejaus Chabarovo, žmogaus, kurio pavarde pavadintas miestas, statula. Informaciniame leidinyje apie Chabarovską rašoma: „Yra Chabarovske legenda, kad Jarofejaus Chabarovo statula, stovinti prie stoties, pasisuka, kai jos niekas nemato. Kartą statula pasisuko nugara į stotį ir miesto administracijai teko skubiai ją atsukti atgal.“ Beje, cituojama knygelė atspausdinta Rygoje. J. Chabarovas – XVII amžiaus rusų keliautojas, naujų žemių „įsisavintojas“.
Chabarovske iš anksto neplanavome sustojimo. Ir be reikalo – geras, gražus miestas. Esminis miesto akcentas – viena ilgiausių pasaulio upių Amūras. Nuo Chabarovsko iki Ochotsko jūros Amūras teka dar šimtus kilometrų, tačiau ir likus nemažam atstumui iki žiočių, upės plotis efektingas. Tikėtina, kad 3 891 metro ilgio Chabarovsko tiltas statytas vienoje siauriausių upės vietų, Amūras, žvelgiant nuo kranto, greičiau primena jūros įlanką nei upę.
Buto vienai nakčiai Chabarovske tenka paieškoti. Na, nepervargome, tačiau dirbti reikėjo daugiau nei Irkutske. Sumokame už jį 2000 rublių (apie 30 eurų).
Laivu į kolektyvinius sodus?
Amūro krantinėje paprastuoju būdu švartuojasi maršrutiniai laivai. Kiek pajėgia, tiek plaukia ant pakrantės smėlio, keleiviams išmetamas ne ypač prabangus trapas. Akivaizdu, kad eilėse prie laivų besirikiuojantys keleiviai, nėra turistai: mokinukai su kuprinėmis, moteriškės su pirkinių maišeliais, vyrai darbiniais drabužiais. Dalis žmonių atrodo lyg susiruošę į žygį ar kolektyvinį sodą. Šalia šio vietinio „uosto“, kitas prabangesnis – tarptautinis. Iš jo po muitininkų patikrinimo keliaujama į Kiniją.
Chabarovsko krašte – mažiau nei 1,5 mln. gyventojų, jo plotas beveik 12 kartų didesnis nei Lietuvos. Šiame administraciniame vienete tik keletas miestų – Chabarovske apie 600 tūkst. gyventojų, Komsomolske prie Amūro – 250 tūkst., Amurske – 45 tūkst.
Niekur kitur neregėjau tiek naujų daugiabučių statybų, kiek Chabarovske. Naujos statybos butai Chabarovske kainuoja nuo 30 tūkst. eurų. Laikraštyje radau tekstą, kuriame išvardinti Rusijos miestai, kuriuose pigiausi naujos statybos butai. Tarp jų patenka ir Chabarovskas, tačiau Magnitogorske, Machačkaloje, Saratove ar Brenske už 50 kv.m naujos statybos butą mokama tik 22-25 tūkst. eurų. Chabarovsko ir Vladivostoko laikraščiai ypač daug dėmesio skiria naujų daugiabučių statybos problemai Vladivostoke. Teigiama, kad Chabarovske gerokai lengviau susitvarkyti „popierinę“ statybų dalį ir barami Vladivostoko biurokratai.
Kalbinti Chabarovsko gyventojai negalėjo dorai paaiškinti daugiabučio statybos bumo priežasčių. Spėlioju, jog tai gali būti susiję su rusų grąžinimo į tėvynę programa. Iš šios programos skiriama parama reemigrantų įsikūrimui Rusijoje. Chabarovskas – gera vieta gyvenimui, klimatas minkštas, darbo yra. Tiesa, vertinant Chabarovsko, o ypač Vladivostoko klimatą patariama nežiūrėti tik į žiemos ir vasaros temperatūras (jos panašios kaip Lietuvoje), bet įvertinti ir oro drėgnumą.
Teigiama, kad -20 ir +30 musoninio klimato zonoje yra visai ne tas pats, kas žemyno viduryje. Mes savo kailiu drėgmės ir karščio mišinio košmaro nepajutome, būnant Tolimuosiuose rytuose lydėjo gaivus lietutis ir vėjelis.
Rusijoje daug kalbama ir rašomą apie vadinamą „Sibiro hektaro“ programą – valstybė visiems norintiems padovanos po hektarą Sibiro žemės, o šie joje galės elgtis kaip tinkami. Nei laikraščiai, nei gyvi žmonės nepajėgė atsakyti, kaip praktiškai turėtų būti įgyvendinta „Sibiro hektaro“ programa. Neaišku, kaip jie žada spręsti kelių ir elektrifikacijos klausimą, tačiau nurodoma, kad gavęs hektarą žmogus galės su juo elgtis kaip nori, galės ūkininkauti, galės namus statytis.
Mūsiškiai pagerbti...
Chabarovske praleidome pusantros paros. Užsidėjome pliusą mikriuku pervažiuodami ilgąjį Amūro tiltą, nesėkmingai ieškojome senamiesčio. Vietiniai aiškino, kad vientiso senų namų kvartalo nerasime. Įtarėme, kad jie tai gali žinoti...
Chabarovske daugybė parkų, kai kurie jų net ir šienaujami. Vieno parko pakraštyje prisėdome ant suolelio. Kalbantis šviesoforas rėkavo: „Baikite pereiti gatvę“, iš parko sklido per mikrofoną leidžiama „Katiuša“, šalia mūsų sustojo policijos „UAZ“-as. Sėdėtum ir sėdėtum stebėdamas sovietinę idilę. Bet neramu dėl balso iš šviesoforo. Regis, jis sklido vis garsiau ir įsakmiau. „Baikite pereiti gatvę, baikite pereiti gatvę“... „O jūs kiek čia dar sėdėsite?” – nelaukėme, kol šitaip prabils šviesoforas ir pakeitėme savo lokacijos vietą.
Taksistas be plafono aiškino, kad dirba nelegaliai, nes taip dirbti jį skatina valdžia. „Legaliam taksi už įvairius pažeidimus gresia 50 tūkst. rublių (per 700 eurų) bauda, o nelegaliam – 5 tūkst. (per 70 eurų) bauda. Visi čia mes skaičiuojam, kad nelegaliai dirbti labiau apsimoka. Tegul pagauna ir įrodo, kad aš „taksauju“, – pasakojo taksistas, apibendrinęs situaciją fraze „kvailių šalis“.
Tolimuosiuose Rytuose yra dirbę kraštiečiai Jeronimas Uborevičius ir Vytautas Putna. Abu jie kilę iš Utenos regiono, pirmasis – nuo Utenos, antrasis – nuo Molėtų. Abu jie sušaudyti tais pačiais, 1937-aisiais. Baltieji Vladivostoke išsilaikė iki 1922-ųjų, kol karvedžio iš Utenos J. Uborevičiaus vedami raudonieji užėmė ir šį miestą bei įtvirtino spalio revoliucijos pergalę. Ir Chabarovske, ir Vladivostoke yra J. Uborevičiaus gatvės.