Kodėl aš turėčiau jį gerti, aš juk ne Vytauto Didžiojo žirgas, pagalvojau, bet paskui sumečiau, kad gal jis turėjo galvoje negurkštelti benardant ar panašiai. Kita vertus, o gal vietiniai ir geria tą vandenį, ne visada tuos ukrainiečius suprasi.
Į Mariupolį atvykome naktiniu traukiniu iš Dnipro miesto. Kelionė iš esmės buvo sklandi jei ignoruosime, kad miegamasis vagonas paskutinį kartą buvo valytas dar sovietmečiu ir traukinyje nebuvo restorano. Gerai, kad turėjome savo gėrimų ir gėrėme juos, kol šalia keliaujantis senukas paprašė netriukšmauti, nes jis nori pailsėti. O diskusijos buvo ką tik pasiekusios savo smagumą. Teko eiti į koridoriuką, kuriame dėl didelio triukšmo bendravosi jau nebe taip smagiai.
Ta pačia proga pastebėjau, kad keliautojų naktiniais traukiniais daugumą sudaro būtent gerai sovietinius laikus menantys, ar galbūt skurdžiau gyvenantys ukrainiečiai. Jaunimo šiame traukinyje beveik nebuvo, neskaitant būrio karių. Mane tai nustebino.
Nustebino, nes manau, kad keliavimas naktiniais traukiniais Ukrainoje yra ne tik smagu, bet ir nepadoriai pigu. Beveik vienuolikos valandų kelionė mums kainavo 4 eurus. Pirkdamas bilietą galvojau, kad gal ne taip supratau kainą, bet ne – tikrai, keturi eurai. Dar nepamirškime, kad nakvojant traukinyje sutaupomos išlaidos viešbučiui.
Beje, taksistas dar pasakė, kad jei suges traukinys, tada taip lengvai iš Mariupolio nepabėgsime, nes oro uostas uždarytas. Kodėl turėtume norėti bėgti, pagalvojau. „Nes fronto linija labai arti“, - atsakė net neklausiamas.
Mariupolis yra dešimtas pagal dydį Ukrainos miestas ir Donecko apskrities sostinė. Jis tą vardą perėmė iš Donecko, kurio gyventojų draugai iš kaimyninės valstybės panoro, kad miestas būtų ne apskrities, o visos valstybės sostinė. Iš didesnių Ukrainos miestų Mariupolis buvo arčiausiai to, kad irgi būtų buvęs prarastas. Vienu metu jį net trumpai buvo užėmę separatistai, bet nespėję nė šampano iššauti, vėl buvo išvyti. Po to dar kelis kartus miestas iš Donecko pusės buvo bombarduojamas. Keliasdešimt miestiečių žuvo, buvo kažkiek sugriautų namų, tačiau dabar lyg ir viskas ramu.
Kurį laiką ukrainiečiai rytinėje Mariupolio pusėje statė barikadas manydami, kad miestas vis tiek bus puolamas, nes tai buvo paskutinė didesnė šalies tvirtovė pakeliui į aneksuotą Krymą ar dar toliau, tačiau rusams pastačius į Krymą tiltą, miestiečiai šiek tiek atsipalaidavo.
Miestas pagal etniškumą yra pasiskirstęs maždaug po lygiai. Pusę jo gyventojų save laiko ukrainiečiais, kita pusė rusais. Tačiau rusiškai kalba apie 90 proc. jo gyventojų. Ukrainiečių kalbos Mariupolio gatvėse negirdėjau visai. Kita vertus, karo nenori turbūt 99 proc. jo gyventojų, tai bent jau čia yra vienybė.
Mariupolyje nėra turistų. Ir tai yra suprantama, nes miestas visiškai neturistinis. Čia gali atvykti tik tokie kvankos kaip mes, kuriuos jaudina ne gražios, o minios nelankomos vietos. Be to, čia net vietiniai nepataria apsistoti ilgiau nei porą dienų. Ir ne dėl to, kad nėra per daug ką veikti, bet dėl to, kad miestas yra viena labiausiai užterštų vietų Ukrainoje. Taip yra dėl metalo ir kitos pramonės gamyklų, teršiančių orą ir vandenį. Nors sako, kad nuo sovietmečio oro tarša Mariupolyje sumažėjo per pusę, ji vis tiek išlieka didžiausia šalyje.
Mieste yra gražiai sutvarkytas miesto parkas. Šeimos ateina čia su vaikučiais palakstyti, suvalgyti cukraus vatos ir pasimaivyti prieš kitus. Vienoje iš nelabai gražių miesto aikščių yra pastatytas paminklas V. Visockiui. Pasėdėjome prie jo po nusususia egle, kaip kokie neformalai pasiklausėme jo dainų. O pasiklausėme todėl, kad Mariupolyje beveik visur galima pasigauti nemokamą bevielį internetą. Šis faktas nustebino ir sužavėjo. Atrodo, vieši pasaulio užkampyje, o internetas liejasi laisvai.
Tačiau pati geriausia miesto vieta vasarą yra Azovo jūros paplūdimys. Žodį geriausia galima vartoti sąlyginai, nes daug kas su manimi nesutiktų. Azovo jūros vanduo ties Mariupoliu, kaip ir visas miestas yra užterštas. Čia pat esantis uostas ekologijos irgi neprideda.
Normalaus ir prieinamo miesto paplūdimio ruožas yra siauras, todėl atrodo, kad jis visada pilnas žmonių. Visi jie maudosi ir turbūt turi imunitetą pramone užterštam vandeniui. Išsimaudėme ir mes, nes lauke buvo per karšta ir vanduo buvo per daug viliojantis. Atrodo, kad maudynės praėjo be pasekmių, nes nei ragiukai, nei kanopėlės iki šiolei neužaugo. Gal dėl to, kad negurkštelėjau aš jo.
Jei ne šios maudynės, mieste per dvi dienas taptų nuobodoka. Vakare nuėjome į vėlyvą kino seansą.
Rodė naują filmą apie Pablą Eskobarą. Tada nustebau dar kartą, nes Lietuvoje šis filmas tuomet dar nebuvo pasirodęs. Va tau ir pasaulio užkampis, pamaniau. Bilietas į kiną kainavo du eurus. Lietuvoje tokios bilietų į kiną kainos buvo turbūt kai aš dar studentas buvau.
Visgi su tuo kinu išėjo juokingai. Ukrainoje, pasirodo, filmus įgarsina ir nededa subtitrų. Taigi, teko žiūrėti filmą įgarsintą ukrainietiškai. Ir tai yra mieste, kuriame devyni iš dešimties gyventojų kalba rusiškai. Kita vertus, viskas teisinga, valstybinė kalba yra viena, todėl tai yra puiki proga ją išmokti. Aš padaryčiau dar geriau – tegul kalba lieka originalo, o subtitrai būna ukrainietiški, tada miestelėnai išmoktų dvi kalbas. O tas, sakyčiau, nepakenktų, nes situacija su anglų kalba Mariupolyje yra skystoka.
Už tai tiek Mariupolyje, tiek visoje rytų Ukrainoje situacija visai ne skysta su automobiliais važinėjančiais lietuviškais registracijos numeriais. Sakyčiau, jie užima tvirtą antrą vietą po ukrainietiškų numerių. Tiek Charkove, tiek Dnipre, tiek Mariupolyje jų buvo apstu, o kažkur matėme net taksi su lietuviškais numeriais. Matėme ir kelis akivaizdžiai padirbtus lietuviškus numerius, nes skaičių šriftas labai jau skyrėsi. Kažkas iš bendrakeleivių (ne aš) išreiškė mintį, kad bent vienas iš šių automobilių vairuotojų juk turi būti lietuvis. Bet čia turbūt tiek pat tiesos, kiek pamačius Lietuvoje automobilį britiškais registracijos numeriais manyti, kad vairuotojas yra anglas.
Ukrainiečiai tiesiog varosi automobilius iš Lietuvos ir palieka lietuviškus numerius taip išvengdami kažkokių mokesčių. O kiti, matyt, juos ir padirba ta pačia proga. Nesu didelis mokesčių vengimo ekspertas, todėl nesileisiu į detales idant nenusišnekėčiau.
Valgyti Mariupolyje ėjome į studentų valgyklą pavadinimu „Mėlynė“. Už du eurus čia galima gauti sriubos, antrą patiekalą ir kavos su bandele. Ir bevielį internetą. Valgykloje maistas buvo labai skanus, o ji pati gražiai restauruota ir visiškai ne sovietinė. Žinau žinau, vėl gausiu pastabų, kad kalbu apie save kaip žemo lygio pigų keliautoją, bet man tikrai toks maistas geresnis nei už penkis eurus pirkti picą ir apsimesti kaip tai šaunu.
Traukinys į Kijevą nesugedo ir važiavo 16 valandų, o jo bilietas kainavo 6 eurus. Kaip iš Vilniaus į Kauną. Bet pats vagonas buvo dar labiau palūžęs, nes pilnai neužsidarinėjo langas, todėl naktį vėjas plėšė peruką ir buvo šalta. Dar juokingiau buvo kai virš Vytauto miegančiam vyrui išsipylė butelis jogurto ir viskas nutekėjo ant Vyto. Atsibudęs pamačiau, kad vaikinas šlapia nuo jogurto galva bambėdamas įnirtingai kažką valo, o viršuje vyras miega net pasičepsėdamas. Turbūt savo jogurtą sapnuoja. Gerai dar, kad tik jogurtu apipylė.
Tokia tad ta kelionių traukiniais realybė, nieko čia per daug nepakeisi. Tame jų ir žavesys.
Laimingai pasiekę Kijevą, toliau taip pat laimingai grįžome į Lietuvą parsivežę puikius įspūdžius iš šios šaunios ir draugiškos šalies. Gal ir teisingai sakė tas kroatų futbolininkas - „Slava Ukraine“.