– Duokite man vieną dienoraštį, – paprašiau pardavėjo.
– Kokio norėtumėte? Turiu penkis skirtingus, visi pilnai prirašyti, – pasitikslino jis ir ėmė pristatinėti, kad vieną dienoraštį rašė jo dukra, kitą kažkokia tolima giminaitė, likusius gavo iš kaimynės, todėl nežino, kas jų autoriai.
– Duokite dukros, – pasirinkau ir sumokėjau vienam eurui prilygstančią sumą.
– Paimkite dar šukas arba druskinę, padarysiu nuolaidą, – nenorėjo paleisti manęs pardavėjas. Atsisakiau jo pasiūlymo. Tada pripuolė siūlyti kasečių su senomis rusiškomis dainomis, bet ir jomis nesuviliojo.
– O dukra jums leido pardavinėti dienoraštį? – nueidamas dar paklausiau.
– Ji gyvena Maskvoje, tą dienoraštį rašė prieš dvidešimt metų, jau bus pamiršusi, – numojo ranka pardavėjas ir ėmė kalbinti kitą pirkėją.
Vos už poros žingsnių radau pornografijos įrašais apdėliotas lentynas. Ir rusišką užrašą „pornografija visiems skoniams“. Šalia prekeivio stovėjo vienas senutėlis vyras, kokių 80 metų, jis vieną po kito ėmė tuos įrašus ir apžiūrinėjo, kas ant jų viršelių pavaizduota. Rinkosi ilgai, atsakingai, galiausiai pardavėjui ištiesė tą, kuriame nuogos stambios moterys. Iš kitos pusės stovėjo pusamžė pora, kokių 50-60 metų, greičiausiai vyras ir žmona. Dama labiau nei vyras buvo susidomėjusi pornografija, ir atidžiai, net užsidėjusi akinius bandė analizuoti, kas gi gero tuose įrašuose, CD formatu.
Labiausiai nustebino dar vienas pirkėjas, irgi vyresnis žmogus. Jis taip kukliai prie to pornografijos platintojo stovėjo, taip kukliai žiūrėjo, kas ten parduodama, atrodo, bet ką pasirinko ir parodė, kad nori pirkti. Aš gi, būdamas tikras smalsuolis, nužiūrėjau prekę. Liūdno veido vyras pirko pornografinį įrašą su transvestitų išdykavimais. Nusipirko, greit susidėjo į maišą ir nuėjo tolyn.
Patys rusai sako, kad Udelnaya turgus yra pats keisčiausias jų šalyje. Gali būti, kad kito tokio nerasite visame pasaulyje. Amerikiečiams ir vakarų europiečiams tai absoliuti egzotika. O ir mums lietuviams ten tikrai bus dėl ko nustebti.
Nuvykti iš Lietuvos į Sankt Peterburgą galite su „Airbaltic“ lėktuvais iš Vilniaus ir Palangos oro uostų, su greitu persėdimu Rygoje. Reguliarūs reisai vyksta net tris kartus per dieną. Tad kelionę į šį Rusijos miestą galite susiplanuoti tiksliai pagal savo grafiką. Savaitei, ar tik savaitgaliui. Taip, kaip jums norisi.
Nors oficialiai, visokiose turistams skirtuose brošiūrose ir knygose rašoma, kad tai yra sendaikčių turgus ar blusturgis (angl. flea market), drįsčiau su tuo nesutikti ir rekomenduočiau parinkti kokį kitą žodį, gal net sugalvoti specialų apibūdinimą. Taip, išties sendaikčių yra, o bet tačiau, jie nė kiek neprimena tų įprastų sendaikčių, kokius galima rasti Paryžiuje, Romoje, Londone ar Berlyne.
Tikriausiai geriausiai tinka taksisto, kuris mane nuo viešbučio miesto centre vežė iki turgaus, ištarta frazė. „Važiuojate nusipirkti šlamšto?“ – paklausė jis.
O kitas taksistas, kuris mane paėmė iš turgaus, jau po apsipirkimo, tiesiai šviesiai paklausė: „Na kaip, ar patyrėte šoką?“. Buvo stipri ir dar viena jo ištarta frazė: „Jūs pamatėte, kaip liūdnai kai kurie rusai gyvena“. Taip, pamačiau ir dabar papasakosiu jums, brangūs DELFI skaitytojai.
Pirmiausia ir svarbiausia – Udelnaya yra geležinkelio stotis pačiame Sankt Peterburgo kampe, miesto pabaigoje. Pro čia važiuoja keleiviniai traukiniai jungiantys Rusiją ir kaimyninę Suomiją. Vien į Helsinkį ekspresas važiuoja keturis kartus per parą. Daug rusų jau nuo seno nori nuvykti į Skandinaviją, todėl ši stotis visais laikais buvo labai populiari ir apkrauta dideliais keliautojų srautais. O kur daug žmonių – ten vyksta ir prekyba. Taip po truputį šalia turgaus kūrėsi turgelis, vėliau išaugęs iki didelio turgaus, dabar jis jau net nebe didelis, o tikras gigantas. Toks, kaip atskiras kaimas.
Pirmoji turgaus dalis – visiškai įprasta. Ten parduoda šiek tiek maisto produktų, šiek tiek drabužių ir avalynės, na ir kalnus Kinijoje pagaminto šlamšto. Tačiau lendant vis giliau ir giliau – vaizdelis keičiasi, o prekių asortimentas tampa sunkiai paaiškinamas ir aprašomas. Ten tiesiog yra visko... Kaip sakydavo mano senelis: pats velnias koją nusilaužtų.
Šimtai, gal net tūkstančiai Sankt Peterburgo bei priemiesčių gyventojų savaitgaliais atvyksta parduoti visko, ko tik turi savo namuose. Rašydamas „visko“, tą ir turiu omenyje. Žmonės išparduoda tai, ką sukaupė per gyvenimą. Kai kurie, tokiu būdu tiesiog atsikrato nereikalingų daiktų, tačiau daugelis taip daro, nes jiems verkiant reikia pinigų. Internete galima prisiskaityti istorijų, kaip kai kurios moterys turguje pasiruošusios parduoti net tuos drabužius, kuriuos vilki prekiaudamos. Jeigu jūs turite pinigų – galite iš jų gauti, ko tik užsigeisite. Patiko segtukas plaukuose – duokite kiek nors centų, jį tikrai parduos.
Kad lengviau suprastumėte šio turgaus esmę, pasistengsiu paaiškinti kuo paprasčiau.
Juk būna visiems pasitaiko: ima ir baigiasi pinigai. Tik bam vieną dieną ir piniginė tuščia, banko sąskaitoje santaupų neliko. Ką tada daryti? Negi vogsi? Amoralu, niekšiška... Negi skolinsiesi? Kažkaip nesinori draugų ir giminių apkrauti savo bėdomis. Štai tada toks nustekentas žmogelis atkeliauja į Udelnaya turgų. Prekeivių yra smulkių ir stambių. Smulkesni su savimi atsineša kelis maišus prekių, o stambesni atvažiuoja su automobiliais, net ir su priekabomis.
Udelnaya turgus yra savaitgalinis, veikiantis nuo penktadienio iki sekmadienio. Prekeiviai turguje ima rinktis paryčiais, maždaug apie 5 valandą, nors pirkėjų tuo metu dar tikrai nebūna. Visi stengiasi atvykti kuo anksčiau, nes nori užsiimti geresnę vietą prekybai. Turgus toks didelis, kad pavėlavęs gali gauti tik prastą vietelę kažkur gale, kur dideli srautai lankytojų neužsuka.
Prekyba prasideda tik 9 valandą ryto ir tęsiasi iki 15 valandos. Pirmieji pirkėjai randa didžiausią pasiūlą, tačiau kiek didesnes kainas. Tie, kurie atvyksta apsipirkti turgaus darbo pabaigoje – randa mažiau pasirinkimo, bet labai geras kainas, daug ką galima nusipirkti tiesiog pusvelčiui. Pardavėjai į namus nori grįžti tuščiais maišais, bet pilnomis piniginėmis.
Daugelis pardavėjų – vyresnio amžiaus žmonės, bobulytės ir diedukai. Jie pasitiesia ant grindų kokią nors užuolaidą ar kilimą, ir ant patiesalo viršaus išdėlioja tai, ką atsinešė parduoti. Prie prekių daugelis nerašo jokių kainų, nes pasilieka teisę kiekvienam interesantui pasakyti vis kitą skaičių. Tikriausiai įvertina pagal aprangą – jeigu pirkėjas gerai atrodo – galės daugiau susimokėti, jeigu prasčiau – tai ir kaina gali būti žemesnė. Išvados: norite sutaupyti – renkitės kiek įmanoma prasčiau.
Štai ponia Natalija, kuriai greit sueis 75 metai juokauja, kad ji turguje turi savo „univermagą“ (universalinę parduotuvę), kur parduodama viskas. Natalija parduoda ir virtuvinius rakandus, ir senus žaislus, ir senas, jau dėvėtas kojines, pas ją galima rasti daug vazų, keletą akinių nuo saulės, vieną sidabrinę grandinėlę, neaišku nuo ko likusių laidų, taip pat knygų ir plastikinių gėlių.
O jos kaimynystėje prekiauja vyras, kuris man prisistatė Gogoliu, nežinau, tai vardas ar pavardė. Jis parduoda vieną triratuką, ant kurio parašyta „Jaguar“, ant taburetės pastatytą kasetinį magnetofoną su FM dažnį gaudančia radija, taip pat parduoda vaikišką tigriuką, ant kurio galima suptis. Ir paskutinė jo prekė – namuose reikalingų meistro įrankių rinkinys. Viskas po dešimt eurų pas Gogolį. Jis pasigyrė, kad turi bene mažiausiai prekių, bet visada viską parduoda. Tokia jo taktika – atsinešti nedaug, bet suprekiauti šimtu procentų.
Nustebino ponios Zojos pardavinėjamos prekės. Ši moteris prekiauja senais, net suskilinėjusiais indais ir naudotomis kosmetikos priemonėmis. Pusiau išnaudotas lūpdažis, aptrupėję šešėliai, keistai apdžiūvusi plaukų želė. Kad viskas yra dėvėta supratau į ranką paėmęs šampūno buteliuką. Skysčio viduje liko vos keliems kartams, puoliau sakyti pardavėjai, kad prekė netinkama. Ji manęs be abejo nesuprato... Paaiškino, kad viskas čia gerai ir tą šampūną toliau pardavinėjo. Mažiau nei už eurą, bet vis tiek... Kam gali reikėti beveik išnaudoto šampūno buteliuko? Na, jeigu parduoda, gal vis tik, kažkas tikrai perka.
Atskirame paviljone Udelnaya turguje itin daug dėmesio skirta visokiam Sovietų sąjungos šlamštui. Lenino ir Stalino statulėlės, atvirukai ir ženkleliai su jų atvaizdais, tų laikų medaliai, taurės, 1980-ųjų Maskvos Olimpinių žaidynių atributika, sovietinių karių apranga. Labai didelis pasirinkimas to laikmečio cigarečių. Kai kurie pakeliai vis dar pilni. Tiesa, neaišku, kaip atrodo jų vidus išpakavus. Tarp šių daiktų daugiausiai knisasi užsienio turistai, tiesa – daugiau fotografuoja viską nei kažką įsigyja.
Tarp sovietinių daiktų užtikau pardavėją, kuris tais laikais dirbo kažkokiame kvepalų fabrike. Jis visiems pasakoja, kad fabrikas bankrutavo, algų žmonėms niekas nesumokėjo, todėl visi darbuotojai galėjo pasiimti daug produkcijos. Taip – jau daug metų šis vyras kiekvieną savaitgalį prekiauja tais kvepalais. Jis jų turi be galo daug, dar keliems metams į priekį tikrai užteks.
Pačios populiariausias prekės – seni buities prietaisai, tokie kaip mėsmalės, kavos aparatai, arbatinukai, garsieji rusiški „samovarai“. Didžiulis pasirinkimas ir dėvėto apatinio trikotažo. Prie kai kurių moterų parašyta: „dėvėjau pati“. Tai kaip kokybės ženklas, kad pirkėjui būtų aišku ar tvarkingas žmogus prieš tai tas kelnaites nešiojo.
Jokiose turistams skirtose brošiūrose to nerašo, tačiau aš noriu viešai paskelbti, kad Udelnaya turguje galite sutikti ir Rusijos įžymybių. Pavyzdžiui, man pavyko susipažinti su buvusiu Sankt Peterburgo „Zenito“ futbolo klubo vadybininku Volkovičiumi Večeslavu Michailovičiumi. Taip jis prisistatė ir puolė man rodyti senus „Zenito“ plakatus, kur tarp garsių žaidėjų stovi ir jis.
„Parduodu tai, ko niekas kitas neturi – senąją „Zenito“ atributiką, turiu žaidėjų marškinėlių, senų nuotraukų, plakatų, ženkliukų, kepurėlių. Apie kiekvieną žmogų plakate galiu labai daug papasakoti“, – puolė reklamuoti savo prekes šis vyras.
Ėmė skųstis, kad gerieji laikai Rusijoje baigėsi, kad jam sunku išgyventi, todėl prekiauja turguje. „Jeigu ne turgus – neturėčiau už ką pavalgyti“, – dūsavo buvęs „Zenito“ vadybininkas. Ir prašė, kad bent ką nors iš jo nusipirkčiau. Pirkau kelis ženkliukus, jie man kainavo maždaug 40 euro centų.
Turgus, kuriame kaip ir nesinori nieko pirkti, tačiau be galo įdomu vaikštinėti, stebėti ten verdanti gyvenimą. Norint praeiti visą Udelnaya prireiks gero pusdienio, kuo giliau – tuo įdomiau. Atrodo, kad ten nėra jokių taisyklių, jokių tabu. Parduodi, ką tik nori. Net senų ginklų mačiau.
Svarbu žinoti, kad šiame egzotiškame turguje kortelėmis atsiskaityti neįmanoma, ten būtina turėti grynųjų pinigų. O ir derėtis nepamirškite, visi pardavėjai mielai nuleidžia pradines kainas. Net jeigu jos ir būna labai labai nedidelės.