Pirmoji kelionės stotelė – Uyuni miestas, kuris pasitiko smūgiu į galvą – staigus altitudės pokytis svaigino ir sukėlė galvos skausmą. Tvinksinčiais smilkiniais , nešini sunkiomis kuprinėmis pėsčiomis įveikėme atstumą tarp oro uosto ir miestelio, įsikūrusio viduryje niekur – aplink buvo tik dykuma. Uyuni miestelis nėra didelis, įkurtas 1890 metais, yra „vartai“ į Ujūnio druskožemį (Salar de Uyuni) – didžiausią pasaulyje druskos dykumą. Pirmas gyvenvietės paliktas įspūdis – dulkės, vėjas, kaitri saulė ir skurdas – miestelis nėra turtingas, dauguma vietinių gyventojų, pripratę prie turistų, verčiau juos ignoruoja, o ne maloniai pasitinka. Toks elgesys suprantamas – savo egzotiška išvaizda, vietiniai gyventojai, kurių dauguma yra Quechue indėnai, traukte traukia turistų objektyvus.
Praleidus pusdienį Uyuni miestelyje, autobusu leidomės į link San Pedro de Atacama Čilėje – trijų dienų pažintinės kelionės aplink įspūdingiausias vietas tarp Čilės ir Bolivijos – pradžios tašką. Kaip bebūtų keista, bet keliavimas autobusu tapo dideliu iššūkiu, nes kad ir kaip stipriai krato važiuojant tarp kalnų, net ne keliu ar žvyrkeliu, tai yra dalis patirties, kurią tikrai rekomenduoju. Taip pat, šiek tiek nustebino procedūros migracijos kontrolės taške, nes įvažiuojant į Čilę, reikėjo viską deklaruoti (net ir bananą) ir leistis patikrai – visas bagažas buvo kruopščiai apžiūrėtas ir išieškotas.
Taigi, po dienos keliavimo ir 10 valandų autobuse, pasiekėme pirmąjį kelionės tikslą – San Pedro de Atacama miestelį, kuriame užsibūti neteko, nes ankstų rytą, su turistine grupe ir vietiniu gidu, leidomės į pažintinę kelionę.
Pirmąją dieną lankėme lagūnas. Jos visos unikalios ir skirtingų spalvų dėl jose esančių mineralų. Taip pat, vidury bedvasės dykumos, kalnų apsuptyje, jos lyg gyvybės kibirkštis, su šiek tiek augmenijos ir gyvūnijos. Didžiausią įspūdį paliko Lagūna Colorada, esanti Eduardo Avaroa Andean Fauna Nacionaliniame Rezervate. Jos specifinis bruožas – kontrastas tarp baltos ir raudonos spalvos, taip pat ir gausybė flamingų. Eduardo Avaroa Andean Fauna Nacionalinis rezervatas yra labai įvairus, ir, apart lagūnų, čia yra ir karštieji terminiai vandenys, ir geizeriai Sol de Manana, kurie labai suartina su žeme. Čia tarytum jauti, kad ji yra gyva ir kalba su tavimi (žodžiais sunku apibūdinti, tikiuosi, kad nuotraukos kalba už save).
Antrąją kelionės dieną dykumų kraštovaizdį iš lėto keitė vis daugiau augmenijos turintys uolėti kalnai. Čia laukuose ganosi lamos ir gausu specifinės, vietovei būdingos augmenijos. Tądien aplankiau, matyt, man lig šiol ypatingiausią vietą Bolivijoje – Lagūna Negra – tai nedidelis tamsaus vandens telkinys, apsuptas grėsmingai atrodančių uolienų. Ši vieta pasižymi ramybe ir tyla, kuri retkarčiais sutrikdoma paukščių klegesio. Naktį praleidome druskos viešbutyje – dar viena ypatinga vieta, vieniša maža gyvenvietė priešais Salar de Uyuni. Viešbutis, tiesiogine prasme, yra iš druskos, įskaitant plytas, grindis ir baldus. Don Karlo, savininkas, labai malonus, su humoro jausmu, žmogus, sugebėjęs įtikinti, kad vakarienei valgysim flamingus. Vos saulei nusileidus, temperatūra staigiai krenta žemyn, ir visiškai juodas dangus pasipuošia daugybe žvaigždžių – naktys šiose vietovėse yra mažiausiai debesuotos ir labiausiai tinkamos astronominiams stebėjimams.
Paskutinę dieną sutikome stebėdami saulėtekį Salar de Uyuni ir čia praleidome likusią kelionės dalį. Ši vietovė, manau, turėtų būti visų keliautojų „privalomų aplankyti vietų“ sąraše. Susiformavusi iš kelių priešistorinių ežerų, Salar de Uyuni yra didžiausia pasaulyje druskos lyguma, besidriekianti 10 582 kvadratinių metrų ir esanti 3 656 metrų virš jūros lygio. Čia, apart iki horizonto galo besidriekiančios druskos plutos, yra keletas turistinių taškų kaip Incahuasi Island – kaktusų sala, pasaulio keliautojų vėliavų punktas, turistinis turgus, esantis pačiame lygumos gale, ir traukinių kapinės. Esant drėgnajam laikotarpiui, lyguma pasidengia vandens sluoksniu, kuris atspindi dangų ir patampa tarytum veidrodžiu.
Daugiau autorės įrašų rasite blog'e.