A. Zyką su Japonija sieja jau 20 metų. Prieš tiek laiko jis pradėjo mokytis japonų kalbos ir ta šalis jį tiesiog paėmė už rankos ir nusivedė. Dabar Japonija yra neatsiejama šio vyro gyvenimo dalis – ir darbas, ir gyvenimas su ja glaudžiai susijęs. Pagrindinė Aurelijaus darbovietė yra VDU, bet greta to dirba kelionių vadovu „Travel Planet“ ir lydi turistų grupes į Japoniją. Tai daro jau trečius metus ir jaučiasi labai laimingas.
– Kaip sugalvojote mokytis japonų kalbos?
– Dar būdamas moksleivis domėjausi įvairiomis užsienio kalbomis ir labai norėjau išmokti kalbą, kurios rašto sistema yra visiškai nesuprantama. Atsitiktinai į rankas pateko japonų kalbos žodynas. Viskas prasidėjo nuo rašto, vėliau ėmiau mokytis šnekamosios kalbos, pradėjo dominti tos šalies kultūra, gyvenimo būdas.
– Kada pirmą kartą pats apsilankėte Japonijoje?
– Pirmą kartą ten skridau prieš 19 metų, tai apskirtai buvo pirmoji mano kelionė į užsienį. Pirmą kartą skridau lėktuvu ir nusileidęs pasijutau tarsi kosmose. Nesuprantama kalba, kitokia kultūra, kitokia erdvė – kai tu patenki į miestą, kuriame gatvės driekiasi 5-6 aukštais… Tuo metu tai buvo mistinė šalis, apie ją mums buvo nedaug žinoma. Bet natūralu, kad pradėjus ten gyventi viskas tapo labai natūralu ir sava.
– Kiek laiko ten gyvenote?
– Japonijoje gyvenau ketverius metus. Iš pradžių studijavau, vėliau dirbau Lietuvos ambasadoje Tokijuje.
Man labai patinka į Japoniją vykti su turistais, nes vis iš naujo pamatau tą pačią šalį. Ten, kur pats nebematau jokio keistumo, jau viskas įprasta, apsidairau iš naujo.
– Kaip per devyniolika metų pasikeitė Japonijos veidas?
– Sunku lyginti anuos laikus ir dabartį, nes nuolat stebėjau kaitą, miestų augimą. Ženklus skirtumas tarp šalies prieš devyniolika metų ir dabar – padidėjęs atvirumas pasauliui ir turistams. Dabar jau visur yra užrašų anglų kalba, bet to, nors šalyje nėra daug žmonių, kalbančių angliškai, bet ji labiau pasiruošusi priimti užsieniečius. Turistų skaičius Japonijoje labai išaugo. Šalis visada buvo ekonomiškai stipri, turizmas nebuvo jos prioritetas, tačiau dabar strategija pasikeitė.
– Šalies miestai milžiniški – ką per porą savaičių turistai pamato keliaudami jūsų sudarytu maršrutu?
– Propaguoju nestandartines keliones. Mano filosofija – ne tik parodyti keliautojui turistines vietas, bet ir gyventi tipinį japono gyvenimą. Žmonėms siekiu šalį parodyti ne tik per autobuso langą. Noriu, kad keliautojas pajustų šalies dvasią, kad turėtų kuo daugiau tiesioginių galimybių būti su žmonėmis, kurie ten gyvena. Japonija tokiam pažinimui labai tinkama šalis, nes ji yra itin saugi, turi puikiai išvystytą infrastruktūrą, todėl skatinu turistus naudotis viešuoju transportu, valgyti restoranuose, į kuriuos eina paprasti žmonės, kad patirtų kuo daugiau sąlyčio su vietos gyventojais. Skatinu pavažiuoti greičiausiu pasaulyje traukiniu, įsėsti į lynų keltuvą, keliantį į kalnus. Visa tai daryti anksti ryte, kai visi važiuoja į darbą, – tai tos akimirkos, kurios yra unikalios. Čia nereikia bijoti, kad kažkas kas nors nutiks, nes net pamesti daiktai sugrįžta, o ką jau kalbėti apie vagystes.
– Kurios lankomos vietos labiausiai žavi lietuvius?
– Japonija unikali ir todėl, jog čia turistus sužavi ne objektai (nors jų yra labai gražių, pavyzdžiui, įvairios šventyklos), ne gamta, kuri yra pasakiško grožio, o būtent žmonės. Vietinių gyventojų kultūra, etiketas, manieros – tai ypač stebina vakarų turistus. Turas trunka dvi savaites, manau, tai optimalus laikas pamatyti Japoniją iš įvairių perspektyvų. Neapsiriboju pasaulio paveldo paminklu Kiotu ir Tokijumi, stengiuosi įtraukti mažus miestelius, kaimus, kad keliautojai pamatytų gyvenimo įvairovę. Dažnai maži miesteliai sužavi kur kas labiau nei didmiesčiai.
– Apie tekančios saulės šalį žinome daug mitų, ar jie nesukuria turistams neišsipildančių lūkesčių?
– Turistai į Japoniją atsiveža daug lūkesčių, yra girdėję daug stereotipų, todėl vos išlipę iš lėktuvo tikisi pamatyti samurajų su kardais, robotų arba geišų. Keliautojui nereikia turėti lūkesčių, jis turi būti atviras, pats noriai gaudyti akimirkas.
Kiekvieno turo metu keliautojai būna apdovanojami skirtingais dalykais. Pavyzdžiui, geišų kvartale (neturėtume jo painioti su prostitučių kvartalu, tai valstybės remiama, puoselėjama kultūros dalis) tikrai ne kasdien pavyksta jų sutikti. O štai nuvykę su kita grupe sutinkame jų visą būrį. Kitas pavyzdys galėtų būti Fudži kalnas – Japonijos ikona. Jis yra labai įnoringas ir ne visada pasiseka pamatyti – rūkui uždengus kalną, atrodo, kad jo ten net nėra.
– Keliaujate kaip tikri japonai, o kaip ilsitės? Gyvenate standartiniuose viešbučiuose ar ieškote unikalių nakvynės vietų?
– Net patys pigiausi viešbučiai atitinka standartus ir poreikius, kurių mums reikia, bet į programą stengiuosi įtraukti netipiškų viešbučių, kurie nebūtų vakarietiški. Turistai juose miega ant grindų, ant templio, turi galimybę ir ilsėtis kaip japonai. Čia pavargę keliautojai gali nueiti į japonišką pirtį, ji labai skiriasi nuo kitų.
– Turkiškos, suomiškos, rusiškos pirtys žinomos visiems, o kaip atrodo japoniškos?
– Japonai atsipalaiduoti važiuoja ne prie jūros, o į karštąsias versmes, kur iš kalnų trykšta sveikas vanduo. Greta kalnų yra įrengtos pirtys. Ten labai vertinama švara, higiena. Jei išėjęs iš pirties turistas prieš lįsdamas į vandenį nenusipraus po dušu, kils didelis nepasitenkinimas. Dėl šios priežasties kai kuriose pirtyse turistai išvis nėra laukiami. Bet jei ten patekote, išnaudokite akimirką – pirtyse galima pabendrauti su vietiniais žmonėmis – jie ten būna atsipalaidavę ir daug kalbesni.
– Sakoma, kad japonai – labai uždari žmonės, ar tai tiesa? Negi su jais galima susidraugauti tik pirtyse?
– Japonai tikrai uždari, bet jie gali jus, einantį gatve, sustabdyti ir padovanoti dovanėlę. Tiesiog šiaip. Nes jam patikote. Tokiose situacijose jie yra gana atviri.
Turistams patariu taip pat pasiimti mažų dovanėlių. Po ekskursijų gidas dažnai dovanoja mažų smulkmenų, todėl pagal etiketą gražu taip pat atsilyginti. Nieko brangaus nereikia, nes ir iš japono jūs gausite, pavyzdžiui, lankstinį iš popieriaus, kuris nieko nekainuoja, bet parodo žmogaus geranoriškumą ir dėmesį.
– Šalį gali pažinti per jos virtuvę – ar japonai tikrai valgo daug sušių, ryžių?
– Japonų virtuvė ne visiems iš karto patinka, bet ji labai sveika ir skani, pasiilgstu šio maisto gyvendamas Lietuvoje. Bet kai prisimenu save, pirmą kartą ragaujantį jų patiekalų... Dabar kartais užjaučiu turistus, kuriems irgi reikia pereiti tą patį. Japonai valgo daug žalių jūros gėrybių, o mums tai neįprasta, todėl reikia laiko priprasti.
Sušiai yra kitokie, nei valgome Lietuvoje, jūros gėrybės čia itin šviežios, skanaujamos žalios. Populiari ir tempūra – japonų virtuvės pasididžiavimas – tešloje keptos daržovės, jūros gėrybės.
Japonai tikrai nevalgo tiek daug sušių, kaip mes manome. Juk ir mes cepelinus ne kasdien valgome. Tiesa, jie tikrai labai dažnai valgo Miso sriubą. Dauguma virtuvių yra atviros ir pats maisto gaminimas yra šou, ne tik ragavimas.
– Elgesio normos Japonijoje itin griežtos, pavyzdžiui, traukinyje kalbėtis negalima, nes japonai tai laiko nemandagiu elgesiu. Taip pat teko girdėti, kad jie įsižeidžia gavę arbatpinigių – tai tiesa?
– Ten nėra arbatpinigių kultūros – nei restorane, nei taksi, nei viešbutyje jie nėra priimtini. Tai yra darbo dalis, o japonams patinka tikslumas, todėl net turguje nevyksta derybų. Viskas suskaičiuota – nei daugiau, nei mažiau.
Jei kalbėtume apie japonų etiketą, taip, jie turi standartų, kurie taikomi saviems. Jei esi užsienietis, šie standartai negalioja. Užsieniečiui atleidžiama viskas, nes jis yra svečias, todėl tikrai nereikia bijoti visų etiketo normų, japonai labai tolerantiški.
– Japonija turi nepaprastai daug stereotipų – vienas jų, kad jie yra darboholikai – tai tiesa?
– Tai tiesa, jie dirba net labai daug, viršvalandžiai – jų kasdienybė. Keliasi 6 valandą, į darbą miesto centre skuba važiuodami traukiniais, namo grįžta 23 val., todėl jų gyvenimo tempas tikrai nėra pavydėtinas. Dėl ilgų darbo valandų vakarais atsipalaiduoti žmonės renkasi į barus. Pagal etiketo taisykles su kolegomis mandagu taip palaikyti santykius, todėl darbo diena užsitęsia iki pat vėlaus vakaro. Vakariečiams šioje šalyje sunku pritapti, nes asmeniniam gyvenimui laiko praktiškai nelieka.