Amanas nustebina savo kontrastais: tarp vienodų, nuobodžiai gelsvų kvadratinių namukų pasislėpusios spalvingos gatvelės, grafičiai ir meno galerijos, šalia vietinių turgų išdygę prabangūs butikai, o gatvėse vaikštinėja tiek visą kūną užsidengusios religingos moterys, tiek šiuolaikiškai apsirengę užsieniečiai. Ir kur gi daugiau, jei ne sostinėje galima pajusti tikrą jordanietišką gyvenimą?
Iš Vadi Muso į Amaną su naujuoju draugu
Į Amaną atvykstame iš Vadi Musos, kur prieš tai praleidome kelias dienas ir lankėmės Petroje. Iš Vadi Musos į Amaną važinėja mikroautobusai, kelionė trunka apie tris valandas ir neapsieina be nuotykių. Kelionės kaina žmogui – 7 JD (8 Eur).
Mikroautobuse susipažįstam su tokiu pagyvenusiu jordaniečiu – jis paklausia iš kur mes, pakalbam apie Jordaniją, visai įdomu. Atvykus į Amaną, mikriukas sustoja gana toli nuo centro, tad tenka imti taksi. Mūsų naujasis draugas primygtinai siūlo važiuoti kartu ir sumokėti už mūsų kelionę. Iš pradžių bandom atsisakyti, bet draugas neatrodo blogo linkintis, o mes juk vis tiek į tą pačią pusę važiuojame.
Einant į taksi mūsų geradarys dar nubaido kelis vyrus, kurie keliavo kartu su mumis mikriuku ir jau siūlė kelionę iki centro už penkis dinarus (t.y. labai brangiai). Tie pyksta ir šaukia. Įsėdame į taksi, nuvykstame iki centro, naujasis draugas už mus sumoka ir pinigų nepriima. Išlipus iš taksi dar iki viešbučio palydi, pakeliui vis siūlydamas ir kartu papietauti, o gal pavakarieniauti, o gal šiaip saldumynų mums nupirkti.
Mandagiai atsisakome, tačiau atsidėkodamos sutinkame pasidaryti su juo asmenukę. Tas džiaugias labai, sako, kad va, galės į Facebook‘ą įsidėti ir visi pavydės.
Pirmasis įspūdis – chaosas
Iš pirmo žvilgsnio Amanas pasirodo labai chaotiškas miestas: intensyvus eismas, prekeiviai nuolat šūkauja ir bando užkalbinti. Mūsų užsakytas viešbutis Zaman ya Zaman Boutique hotel buvo tikra užuovėja nuo miesto triukšmo, be to, ir aplinka labai spalvinga ir meniška (kaip vėliau pamatėme, tokių spalvingų vietų Amane netrūksta).
Pirmiausia pasidėjusios daiktus einame pavalgyti – viešbučio darbuotojas parekomendavo vietinį restoraną, pavadinimu HaShem Restaurant. Nors iki jo reikia paeiti vos dešimt minučių, tos minutės nėra tokios jau lengvos – Amanas yra pastatytas ant septynių kalvų, tad vis laipiojam aukštyn-žemyn.
Pasirodo, kad HaShem – tai ne šiaip koks eilinis, bet vienas žymiausių jordanietiško maisto restoranų visoje šalyje. Aplinka čia gana paprasta, valgiaraštis trumpas, bet maistas puikus. Dviese užsisakome lėkštę humuso, falafelių, ful medames (tai toks į humusą truputį panašus patiekalas, tik gaminamas iš fava pupų) ir arbatos. Maistas patiekiamas su pita ir salotomis. Spėliojome, kiek čia viskas galėtų kainuoti, nes meniu taip ir nematėme, bet kaina neišgąsdino – už viską sumokėjome 4 JD (4,6 Eur).
Romėnų palikimas: citadelė ir amfiteatras
Toliau einame apžiūrėti miesto įžymybių. Pagrindinės lankytinos vietos Amane yra dvi: citadelė ir romėniškas amfiteatras, – į abi vietas galima nemokamai patekti turint Jordanijos turisto kortelę.
Citadelė – tai ant Jebel al-Qala‘a kalvos stūksantys senovinio miesto griuvėsiai. Žmonės čia gyveno jau keli tūkstančiai metų prieš mūsų erą, tačiau šiandien išlikę įdomiausi objektai yra Heraklio šventykla (statyta I a. Marko Aurelijaus valdymo metu) ir Umayyad Rūmai (VIII a. statyta arabų). Taip pat čia yra ir muziejus, kur galima geriau susipažinti su Jordanijos istorija, bet iš tiesų citadelė didelio įspūdžio nepaliko – čia verta kopti nebent dėl atsiveriančios Amano panoramos.
O štai romėnų amfiteatras sužavėjo labiau. Jis statytas II a. ir iš tolo neatrodo kažkuo labai ypatingas, tačiau užlipus iki viršaus pasijautė amfiteatro didybė. Jame telpa apie 6000 žmonių (koncertai vyksta ir dabar). Amfiteatre geriausia lankytis ryte – mažai žmonių ir šviesa gražiai apšviečia nuo viršaus atsiveriančius miesto vaizdus.
Spalvingos gatvelės ir meno galerijos
Amane vis dėlto man labiausiai patiko ne senoviniai griuvėsiai, o paprastas gatvės gyvenimas. Vakare pasivaikščiojom po Vaivorykštės gatvę – čia renkasi šiuolaikiški jordaniečiai, kurie tiesiog sėdi kavinėse, valgo ledus, geria kavą ar tiesiog vaikštinėja ir plepa su draugais. Šioje gatvėje pilna įdomių parduotuvių, kur radome tiek papuošalų, tiek įvairių dirbinių, o ir pati gatvė įdomi ir spalvinga.
Jeigu norisi daugiau meno ir spalvų, verta pasivaikščioti ir po kitas siauresnes miesto gatveles, o ir meno galerijų Amane netrūksta. Mes užsukome į vieną – Darat al Funun galeriją, kuri eksponuoja šiuolaikinių arabų menininkų darbus. Galerija išsidėsčiusi šešiuose istoriniuose pastatuose dideliame sode, kurie jau savaime yra traukos objektas.
Beje, kai atėjome čia, viename iš pagrindinių pastatų buvo keičiama ekspozicija, tad jis buvo uždarytas. Nusivylėme ir galvojome, kad nieko nepavyks pamatyti, bet mus sutikęs galerijos darbuotojas atrakino duris, aprodė visą pastatą, senovinę biblioteką ir pripasakojo tiek, kiek tik sugebėjo savo laužyta anglų kalba. Va toks tas jordanietiškas svetingumas.
Ką parvežti lauktuvių?
Be meno galerijų, Amane verta aplankyti turgus – jų čia pilna įvairiausių. Pačiame miesto centre radome maisto turgų, kur galima įsigyti visokiausių skanumynų: vaisių, riešutų, prieskonių, kavos, datulių ir pan. Ypač nustebino kainos (o gal čia tik man atvykus iš Izraelio viskas pigu pasirodė).
Pavyzdžiui, tahinio pastos indelis kainuoja 1 JD (1,25 Eur), 0,5 kg šviežiai maltos kavos su kardamonu – 4 JD (5 Eur), datulių ar zataro prieskonių nemaži maišiukai – irgi po 1 JD.
Lyginant su Izraeliu, daugelis produktų turguje panašūs, tačiau pigesni keletą kartų. Jeigu ieškote, ką parvežti lauktuvių, turguje yra puikus pasirinkimas – juk kuo dar garsėja Artimieji Rytai, jei ne prieskoniais ir aromatingu maistu?
Pardavėjai turguje draugiški, gerai kalba angliškai, tad ir apsipirkome, ir pabendravome. Apskritai žmonės Jordanijoje labai draugiški (tik kažkaip dažniausiai bendravom su vyrais, nes moterų nelabai ir matėsi, bent jau aptarnavimo sferoje).
Grįžimas į Izraelį
Po apsilankymo Amane mums reikėjo grįžti į Izraelį. Artimiausias sienos kirtimo punktas yra už maždaug valandos kelio nuo Amano – King Hussein/Allenby bridge. Kiek pavyko išsiaiškinti, iš Amano iki sienos anksti ryte vyksta autobusas, tačiau mums tai netiko – norėjome šiek tiek daugiau pasižvalgyti po Amaną.
Viešbutyje pasiūlė iki sienos vykti taksi. Klausinėjom, gal yra kokių kitų, pigesnių, būdų, bet viešbučio darbuotojas teigė nieko nežinantis apie jokius autobusus. Ką gi, pagalvojome, kad tingime aiškintis ir laiko per daug neturim, tad iki sienos nusprendėme vykti taksi, kuris mums kainavo 30 JD (apie 34 Eur).
Atvykus prie sienos iš pradžių nelabai aišku, kur eiti ir ką daryti – pastatų ir žmonių ten daug. Galiausiai randome langelį, kur reikėjo priduoti pasus – šis langelis skirtas tik užsienio turistams. Išvykstant iš šalies tenka sumokėti 10 JD mokestį. Patikrinę pasus, pareigūnai liepia šiek tiek palaukti – reikia, kad susirinktų didesnis kiekis turistų.
Sakyčiau, kad laukėme apie pusvalandį. Ateina daugiau žmonių, galiausiai mūsų kokių 10 susodina į vieną mikriuką, su kuriuo važiuosime per sieną iki Izraelio (o gal reikėtų sakyti – Palestinos) pusės. Mikriukas aišku irgi kainuoja – po 7 JD žmogui, dar po dinarą reikia sumokėti už kiekvieną lagaminą. Šiam reikalui svarbu pasilikti šiek tiek jordanietiškų grynųjų (kaip ir išvykimo mokesčiui), nors jei neturėsit, priims ir kitą valiutą, tik neaišku, kokį keitimo kursą pasiūlys.
Pervažiavus į kitą pusę reikia pereiti Izraelio patikrą. Šiaip šis sienos kirtimo punktas yra toks truputį keistas: patikros procedūras kontroliuoja Izraelis, tačiau išėjus į lauką, atsiduriate Palestinos teritorijoje. Netoli yra Jericho miestas, o norintiems vykti į Izraelį, patogiausia mikriuku vykti iki Jeruzalės – mes taip ir padarome. Keleivio bilietas kainuoja apie 10 Eur šekeliais.