Gal tai ir natūralu, nes turizmas ir pajamos gautos iš jo turbūt yra Naujosios Akmenės lygio (su visa pagarba šiam garbingam miestui). Turistų į Charkovą atvyksta, švelniai tariant, mažokai. Neskaitant, žinoma, tų draugiškų turistų iš Maskvos, kurie ne tik turistauja, bet ir užklasinės veiklos sau prisigalvoja, tokios kaip vėliavų keitimas ant svarbių miesto pastatų ar savivaldybės pastato užėmimas. Prie to dar sugrįšime.
Kita vertus, kuo daugiau informacijos skelbia, kad vienoje ar kitoje vietoje nėra nieko gero, tuo smalsiau ten nuvykti, ypač žinant, kai tai ne Didžiasalio dydžio miestelis, o milijoninis ir ypač svarbus, didžiausios savo plotu Europos šalies miestas. Šalies, kuri turi daug tūkstančių kilometrų bendros sienos su Kinija aš nelaikau pilnaverte Europos šalimi, teatleidžia man nepritariantys.
Vis dėlto iškilo tam tikrų abejonių ar penkios dienos skirtos apžiūrėti Charkovui yra ne per daug. Šią dilemą išsprendėme traukinyje vykstant iš Kijevo į Charkovą, nusprendę miestui palikti tik dvi dienas, o likusias skirti kitoms rytų Ukrainos vietovėms.
Vėliau pamatėme, kad nieko per daug ir nepralošėme, nes Charkovas yra pramoninis, gamyklų, transporto, bet ne turistinis miestas ir kažkokių stebuklų jame nenuveiksi. Nebent bendrausi su vietiniais, ką mes su džiaugsmu ir darėme. Iš įdomesnių siūlomų turistui aplankyti objektų išskiriama Nepriklausomybės aikštė, zoologijos sodas, Nemo delfinariumas, Charkovo meno ir istorijos muziejai. Pasirinkimas sakyčiau ne pats plačiausias, bet kai nieko daugiau nėra, tai tinka ir toks. Beje, daug kur rašo, kad Charkovo Nepriklausomybės aikštė yra viena didžiausių pasaulyje. Didelė tikrai, nelabai pasiginčysi.
Kalbant apie kainas, Charkovas yra pigesnis nei Kijevas. Butą mes išsinuomojome šalia Charkovo traukinių stoties už berods 25 eurus parai. Tiesa, jis buvo tokiam kvartale kaip sovietmečio Naujininkai, bet pats butas buvo gražus, gerai sutvarkytas ir patogus, tad prisikabinti tikrai nebuvo prie ko. Juolab, kad visai šalia buvo traukinių stotis, jei prireiktų staigiai išvažiuoti.
Dėl to išvažiavimo staigumo, tai čia nėra taip jau nerealu. Tik dabar, paskutinius tris metus, Charkove stojo ramybė, tačiau iki tol Charkovas buvo labai neramiai siūbuojantis miestas iš kurio, priklausomai nuo situacijos nestabilumo, buvo galima užsimanyti išvykti labai greitai.
Įvykiai, žinoma, įsisiūbavo po Maidano įvykių Kijeve. Panašiu metu kai Kryme pasirodė mandagūs žalieji žmogeliukai, o Donecke bei Luhanske paprasti ir nuoširdūs darbininkai sumanė įkurti savo liaudies respublikas, Charkove jau minėti draugiški turistai iš Maskvos nusprendė pakeisti ant savivaldybės pastato plevėsuojančią Ukrainos dvispalvę į rusiškąją trispalvę. Kaip tarė, taip ir padarė. Pakeitė ją. Galvočiau, kad ši atrakcija galėjo būti susijusi su Donecko ir Luhansko įvykiais, bet nepamirškime, kad Charkove nelabai turistams yra ką veikti, tai gal šie žmonės taip tiesiog sugalvojo papramogauti.
Matyt, tokių pramogų pasirodė per mažai, todėl po penkių dienų tie žmonės ir jų vietiniai draugai užėmė tą patį savivaldybės pastatą ir, o sutapimų magija, paskelbė atsiskiriantys nuo Ukrainos ir įkuriantys Charkovo liaudies respubliką. Visgi šiems turistams, skirtingai nei jų draugams turistaujantiems Donecke ir Luhanske, taip lengvai nepasisekė. Gal jiems pritrūko patirties, gal charizmos ar įtikinėjimo meno, bet kitą dieną Ukrainos pajėgos juos iš pastato išrūkė ir susigražino savivaldos kontrolę.
Po to demonstracijos ir šalių susirėmimai kurį laiką tęsėsi, bet turistų iš Rusijos rėmėjų gretoms vis mažėjant, o ukrainiečių vis augant, suinteresuoti asmenys Charkovo liaudies respublikos įkūrimą, matyt, atidėjo geresniems laikams, todėl į miestą vėl grįžo ramybė.
Reikalus užbaigė miestiečių iniciatyva nuversta pati didžiausia Lenino skulptūra Ukrainoje ir apklausos parodžiusios, kad vietinių noras Charkovą prijungti prie Rusijos yra labai ženkliai nuslopęs. Ukrainiečiai dar dabar šaiposi iš neva tai vietinių surengto sukilimo, kai vietoj miesto rotušės buvo užimtas teatro pastatas. Koks vietinis gali sumaišyti šiuos miesto simbolius?
Dabar prie savivaldybės pastato vis dar stovi palapinių miestelis, kur budi savanoriai. Čia yra įrengtas mini muziejus menantis tų laikų Ukrainos įvykius. Garbią vietą jame užima ir mūsų prezidentė.
Ir ne tik jame. Ukrainiečiai yra smalsūs žmonės ir užkalbinti mielai bendrauja. Pietaujant restorane baisiu pavadinimu „Šašlyčnaja chata“, sužinojęs iš kur esame, prie mūsų prisėdo restorano padavėjas. Ir beveik neprašomas pradėjo skųstis kaip dabar Ukrainoje blogai, kaip valdžia vagia, kaip vieną aferistą prezidentą pakeitė kitas, besirūpinantis ne šalimi, o savo verslo imperija.
„Prasideda“, - pagalvojau. „Dabar, be abejo, kaip ir Lietuvoje įprasta, seks padejavimas kaip prie ruso buvo geriau ir išreikštas noras, kad ateitų Putinas ar kažkas panašaus“, - pagalvojau. Bet šįkart likome ne tik, kad nustebę, bet ir šokiruoti, nes jis išreiškė pageidavimą pasisavinti mūsų prezidentę Dalią Grybauskaitę! Jis pareiškė norą, kad po kadencijos ji atvyktų prezidentauti į Ukrainą. Anot jo, ji yra stiprus ir daug pasiekęs žmogus, kokio dabar Ukrainai ir reikia.
Nemeluosiu, buvo malonu išgirsti tokį gerą mūsų prezidentės įvertinimą. Ne tokie mes ir prasti, jei kažkur mūsų nori.
Beje, Charkove žmonės nepaisant politinių pažiūrų ar tautybės daugiausiai kalba rusiškai, ukrainiečių kalbos girdėjau labai mažai.
Jei grįžtume prie kainų, tai eiliniame restorane galima papietauti už 5-6 eurus. Pusryčiavome už 3-4 eurus restorane vadinančiu save itališku, nors jo savininkas italas kalbėjo su stipriu kaukazietišku akcentu. Na, tiek to, tegul būna italas, jei jau taip nori, pagalvojau. Visur pigus alkoholis. Tikrai pigus.
Ir bandelės. Jos yra parduodamos daug kur, net metro stotelėse. Mano mėgstamos šviežios ir minkštos bandelės su aguonomis kainavo 25 centus. O bandelių pasirinkimas milžiniškas – lašinukai, džemas, varškė, bulvės, kopūstai, grybai, ryžiai ir dar kažkas. Bet juokingiausios buvo su virtais žirniais.
Iš tiesų, daug ko pamatyti Charkove nepavyks. Senamiesčio čia nėra, o miesto centras yra išsiplėtęs su vyraujančiais carinio stiliaus pastatais, panašiais į Vilniaus genocido muziejų, tik daug didesniais. Tai gigantiškos architektūros miestas. Tiesa, centras gražiai sutvarkytas ir Konstitucijos aikštėje stovi gražus paminklas.
Bet kalbėdamas apie grožį ir tvarką, turiu mintyje miesto centrą. Kiti rajonai, ypač gyvenamieji yra pakankamai aptriušę.
Kadangi zoologijos sodas dėl remonto yra laikinai iškeltas už miesto, apsilankėme Nemo delfinariume, kuris laikomas vienu geriausiu Ukrainoje. Delfinų pasirodymo kaina – 8 eurai. Gražus pasirodymas, delfinai aukštai šokinėja.
Vaikščioti Charkove net ir tamsiu paros metu pasirodė visiškai saugu ir jokio, net menamo pavojaus nepajautėme. Užsieniečių kalbančių kitaip nei rusiškai matyti irgi neteko.
Kažkokių specifinių nesklandumų nebuvo, nebent gal tik faktas, kad traukinių stotyje norint sužinoti, kada važiuos traukinys ar kiek kainuos bilietas, tenka susimokėti. Vien tik už informaciją. Apie 40 centų.
Ir stovėjimas eilėse. Už tavęs stovintis eilėje žmogus prieina taip arti, kad oda jauti jo alsavimą. Pirmą kartą sunerimau, pagalvojau gal čia koks maniakas kvėpuoja man į kaklą, bet vėliau pamačiau, kad tokie maniakai čia visi. Greitai supratau, kodėl jie taip daro. Jei paliksi bent kelis laisvus centimetrus į tą plotą iškart kažkas įlįs, traktuodamas, kad tu nestovi eilėje. Ir apskritai, jei užsižiopsosi eilėje nors sekundei, prieš tave be ceremonijų kažkas užlįs. Landūs ir nekantrūs žmonės, sakyčiau.
Neturint kažkokių specialių poreikių, dviejų Charkove pilnai gana. Ir pernelyg negaila išvažiuoti. Vykstame į už trijų valandų kelio esantį dar vieną Ukrainos didmiestį – Dniprą, iš kurio tikėjomės mažai, bet buvome maloniai nustebinti.