Trečią dieną vos išėjus pro duris prie manęs priėjo vienas mažutis pagyvenęs tibetietis ir užkalbina labai gražia anglų kalba. O galvoju, pirmas tibetietis, padoriai kalbantis angliškai. Įsikalbėjome ir pasirodo, kad jis mokytojas ir tuo pačiu vienuolynų bei šventyklų restauratorius. Ilgai vaikščiojau su juo po miestą. Bendravome, susidraugavome. Jis mane nuvedė į vietines šventyklas, kur nebuvo nė vieno turisto. Jis pažįsta daugumą vienuolių, todėl mane įleido į tokias vietas, kur pats nebūčiau įėjęs.
Pasitaikė labai draugiškas, bendraujantis ir malonus žmogus, kuris papasakojo įdomių dalykų tiek apie Tibeto dvasinę pusę, tiek apie okupantus. Vietinis viską papasakojo daug dvasingiau nei oficialus gidas. Nuėjome apžiūrėti jo naujų, dar neiškabintų tapybos darbų. Kartu su juo praleidau praktiškai visą dieną – nuėjome į vietinius arbatos namus, ten jis papasakojo apie savo žmoną, didelę šeimą.
Įdomu, kad senovės Tibete dažnai tradicinę šeimą sudarydavo du broliai ir paskirta žmona. Jie dalindavosi žmona po lygiai. Maniškis laužė tradicijas – žmona su niekuo nesidalino. Vakare, prieš atsisveikinant, užsirašė mano adresą bei pažadėjo mano šeimai nutapyti mandalą ir atsiusti ją į Lietuvą. Labai įdomu ar atsiųs.
Be turo Tibete praleidau 2 dienas. Kitiems sutiktiems turistams turų įmonės liepė samdytis gidus už 150 dolerių per dieną, bet aš išsireikalavau nemokamo laisvo laiko. Grįžau į naują kambarį, o ten jau laukė mano naujasis kambariokas dešimčiai dienų. Jaunas, 20-metis vokietukas. Susipažinome, pasijuokėme, išgėrėme neskanaus alaus. Atrodo, sutarsime neblogai.
Trečią naktį pagaliau išsimiegojau, nes dingo galvos skausmas. Deja, vokiečiui buvo pirma naktis ir dar teks kentėti.
Naują dieną, jau su grupe, vykome į vienu metu buvusį didžiausią pasaulyje Drepung vienuolyną. Jame ankščiau gyveno apie 10 000 vienuolių. Salės labai gražios, kolonos dengtos spalvotais kilimais. Vienuoliai žiūri iš padilbų, kartais nori paliesti ranką. Po pietų vykstame į Sera vienuolyną. Čia gražiai su vietiniais einu vidinį šventyklos ratuką. Vienuoliai teplioja nosis vietiniams vaikams, ir besišypsodami sako man pasilenkt. Pateplioja nosies galą ir man, kad labiau sektųsi.
Vienuolyno kiemelyje buvo susirinkę daug vienuolių. Jie atliko keistą procedūrą – plojo rankomis, aktyviai kalbėjosi, kartais šaukė. Pasirodo, vyko tradicinė diskusija. Taip jie kiekvieną dieną mokosi ir vienas kitam uždavinėja klausimus. Iš šono pažiūrėjęs nesuprasi, ko jie čia plekši delnais. Mokytojas stovi ir iš visų jėgų suploja rankomis.
Mokinys sėdi ir atsakinėja į klausimus. Mokytojas pliaukštelėjęs, ištiesia kairią ranką atverdamas delną ir laukdamas atsakymo. Diskutuojama porą valandų apie budizmo filosofiją ir gyvenimą. Gal ir atrodo kažkiek agresyvu, bet taip nėra. Tai dvasinis, tradicinis diskusijų būdas. Labai buvo įdomu šalia stovėti ir juos stebėti. Kai šypsodamasis išėjau, dar ilgai galvoje regėjau šį vaizdinį.
Vakarėjant parvežė atgal į Lhasą. Per langą matau vidury miesto paliktą žalią netvarkomą krūmyną. Čia yra miesto plaučiai. Augalija palikta tam, kad generuotų miestui deguonį. Turiu daug laisvo laiko, todėl nusprendžiau eiti toliau nei iki senamiesčio. Viešuoju transportu naudotis negaliu, nes keliauti savarankiškai yra uždrausta. Prie deguonies trūkumo kūnas jau prisitaikė, todėl galėsiu intensyviai prasieiti.
Sostinė yra apsupta kalnų, jie ir bus mano tikslas. Gerą valandą ėjau iš miesto. Niekur nėra turistų. Priėjau didelę upę, o už jos – pasakiško grožio kalnai. Ten vaikščiodamas praleidau porą valandų. Keista, kaip organizmas prisitaiko prie deguonies trūkumo. Deguonies ore nepadaugėjo, bet kūnas veikia normaliu rėžimu.
Yra vienas kalnas Tibete, į kurį niekas niekada neįkopė – Kailash. Jis status ir visus metus dengiamas sniego. Vietiniai sako, kad reikia pasiversti paukščiu norint pasiekti viršūnę. Temstant vėl priėjau prie Potalos rūmų. Jie man gražiausi, kuomet įžiebia apšvietimą. Aikštėje gausiai susirenka žmonių, šoka fontanai. Per visą dieną įšildytas grindinys sėdint ant jo šildo minkštąją net ir naktį.
Kitą dieną iš pat ryto einam į Potalos rūmus. Prieš einant į rūmus, visiems buvo privaloma viena diena aklimatizacijos. Nes joje dėl ugnies pavojaus prastai besijaučiantiems draudžia naudoti deguonies balionėlius. Didelė rūmų dalis – medinė. Įėjimas griežtai sustyguotas pagal paskirtą laiką. Tenka aukštai kopti laiptais. Fotografuoti viduje draudžiama. Kai kurios rūmų salės labai gražios, koridoriai siauri, daug laiptų. Daug piešinių ant sienų, auksinių budos statulų.
Po rūmų aplankome ir Jokhang šventyklą. Grupėje susidraugauju su amerikiečiu, šveicaru ir savo kambarioku vokiečiu. Visi labai linksmi vyrai. Vakare grįžtame į miestą ir vedžioju juos po tas pačias vietas, kurias man aprodė vietinis senukas. Visiems čia patinka labiau nei rūmuose. Čia yra tikra ir nėra turistų. Kadangi vokietis nuo atvykimo negali užmigti, vaistinėje nusipirko migdomųjų. Prieš miegą išgėrė 3 piliules ir atsijungė lovoje bepasakodamas juokelį.
Ryte atsikėlęs ir susikrovęs daiktus laukiu prie viešbučio transporto, kuriuo vyksime į kitą miestą. Atvyksta mažas mikroautobusiukas. O grupelė vis renkasi. Šiaip ne taip visi sulendame. Žiūrime, kad dar ateina žmonių. Net atlenkus papildomas kėdutes visi netelpa. Na ką, papuoliau, kaip ir anksčiau matyti turistai. Visi dideli ir platūs vyrai, fiziškai netelpa. Matau, kad gidui tai nerūpi – sako, kad susispausime. Išlipau su juo šnekėtis. Po to jis išsiaiškino, kad tokiu maršrutu vyks dar vienas kitos įmonės autobusiukas, galiu perlipti į jį.
Nors ir gaila buvo palikti savo šaunią kompaniją, bet ilgai negalvojau, nes reikės važiuoti 4 dienas. Nauja grupė buvo tikrai smagi. Iš viso pasaulio susirinkę žmonės. Gidė irgi tikra linksmuolė. Šokome, dainavome autobuse, kad užmuštume laiką. Važiavome gal 7 valandas. Per langą atsivėrė įspūdingo grožio kalnai, upės. Jeigu įsijungi atitinkamą muziką ausinuke jauti tikrą hipnozę bežiūrint į spalvotus ir snieguotus kalnus.
Beje 47 proc. pasaulio populiacijos priklauso nuo Tibete išgaunamo gėlo vandens.
Sustojome ant 5000 m. aukščio pervažos. Oras buvo nekoks, lijo. Bet buvo galima pamatyti daug gražių aviganių ir su jais nusifotografuoti. Vėliau dar sustojome keliose gražiausiose vietose. Gaila kad lyja, vaizdai būtų dar įspūdingesni. Pakeliui pravažiuojame pro ežerus, ledyną, šventuosius kalnus.
Kartais išlenda saulė ir kalnai nusidažo įvairiomis spalvomis. Nesinori atitraukti akių nuo lango. Visur iškabintos spalvotos maldininkų vėliavos sukuria dar įdomesnę atmosferą. Iš vietinių ir aš nusipirkau juostą iš vėliavų. Ant jų yra atspausti šventi raštai apie taiką, užuojautą, galią ir išmintį. Spalvos simbolizuoja 5 elementus: žemę, vandenį, ugnį, orą ir dangaus platybes.
Aplankėme Pelkor vienuolyną, labai įdomus. Kampuose sėdi vienuoliai ir gieda gomuriniu balsu. Jaučiasi dvasinga atmosfera, sunku perteikti žodžiais. Tokiose vietose susimastai apie dvasinius dalykus, o mums įprastus – materialius – stumi į šalį. Daiktai ir jų kultas, kuris lydi mus namuose, čia padėtas į šalį. Daiktai pradžiugina tik trumpai, o vėliau išvis neteikia laimės. Dvasinis turtas išlieka ilgam. Sustojus pietų, toje pačioje kavinukėje sutinku savo buvusią grupę. Pasidaliname įspūdžiais, prisijuokiame ir vėl kas sau.
Shigatse miestas. Kadangi praktiškai visą dieną sėdėjau autobuse, einu pasivaikščioti. Vakaras, maisto turgus jau nedirba. Liko tik iškabintos ožkos – šviežios, be kailio ir vytintos. Vientisos, nepjaustytos. Daiktų turgus dar atidarytas, bet jame nėra turistų. Tuomet laukė nakvynė ir keliavimas link Everesto Bazinės stovyklos, kurios aukštis 5200 m.
Kopti labai sunku, jaučiasi stiprus deguonies trūkumas. Nuolatos tenka sustoti ir pailsėti. Labai norisi eiti kuo greičiau ir pamatyti Everestą. Bet kai tik paspartinu žingsnį – pasigailiu, vos gaudau kvapą. Ir pagaliau prieinu galutinį tašką. Toliau neinu, nes nespėsiu grįžti į palapinę iki nakties. Prasiskleidžia debesų uždanga ir pasirodo aukščiausias pasaulyje kalnas. Sėdžiu, žiūriu, mąstau. Magiška vieta, žodžiais neperteiksi. Skatina pabūti su savimi, apmastyti visą savo gyvenimą. Ką esi gero padaręs. Susidėlioti kelią į priekį. Palieku dalelę savęs, pakabinu vėliavų juostą.
Dar palandžioju po vienuolyną esantį ant kalno ir turiu eiti žemyn iki stovyklos, nes jau temsta. Everestas dar porą kartų pasirodo visu gražumu. Nors aplink jau tamsu, Everesto viršūnę vis dar apšviečia saulė.
Stovykloje stovi gal 30 palapinių. Bet nepaprastų, o iš jako kailio. Sako, gerai laiko šilumą ir nepraleidžia vandens. Viduje stovi krosnelė. Spėkite kuo kūrenama? Ogi sudžiūvusiu jako mėšlu. Ant jos gamina maistą. Nieko ypatingo – makaronų sriuba, bet bent jau niekuo neatsiduoda. Maistas prastai lenda, nes galvoje sukasi mintys apie Everestą ir magiją, kuri supa šią vietą. Gavau deguonies balionėlį, kad naktį geriau miegočiau. Bet kadangi užsisakėme alaus, tai apsvaigę viską išuostėme nesulaukę miego. Gaila, miegas buvo nekoks, toks kaip pirmomis dienomis Tibete.
Daugiau skaitykite Journey.lt , o autorių sekti galite ČIA.