Egipte atostogavęs lietuvis nustebo, kaip ten viskas pritaikyta rusams: buvo nuvežtas į jiems skirtą parduotuvę su sovietine pardavėja

Egiptas dabar yra ant tokios bangos, kad visi mano aiškinimai apie lietuvių praturtėjimą ir išgalėjimą atostogauti kokybiškesnėse šalyse bliūkšta. Dabar jau imu galvoti, jog, nepriklausomai nuo finansinių galimybių, Egipto poreikis glūdi kažkur lietuvio genuose (kad ir kokių prašmatnių patiekalų prakutęs tautietis paragaus, galiausiai vis tiek grįš prie baltos mišrainės ar silkės pataluose). Nes dabar, kur tik pasisukiosi – ir tas buvo Egipte, ir anas, trečias jau turi bilietus, o ketvirtas ketina juos pirkti.

Kita vertus, kai pagalvoji, ko aš čia stebiuosi – juk ir pats ką tik grįžau iš tos šalies. Mano priežastys, tiesa, į ją vykti buvo labiau sąlygotos reikalo nei noro, nes Egiptas toli gražu nėra mano mėgstamiausia šalis, tačiau šįkart į jas nesigilinsiu, o paserviruosiu įspūdžių iš šios lietuvaičių atostogų šventovės.

Taigi, kelias laisvesnes lapkričio dienas praleidau Hurgadoje. Joje jau buvau lankęsis anksčiau, todėl šįkart būčiau mieliau rinkęsis Šarm aš Šeicho kurortą, bet, pasklidus kalboms, kad dėl santykinio artumo su Gazos ruožu, jame gali būti nesaugu, nusprendžiau to netikrinti praktiškai – ir taip čia visų nervai įtempti. Aišku, tas pavojus gali būti ir kiek išpūstas, nes karas Izraelyje vyksta jau du su puse mėnesio ir kažkokių baisių istorijų iš Šarm aš Šeicho nesigirdi, tačiau ką čia žinosi – dabar yra metas, kai rizikuoti norisi kuo mažiau.