Ši situacija gana paprastai paaiškinama, nes ankstyvuoju nepriklausomybės laikotarpiu kažkas panašaus buvo ir pas mus. Rytų Timore turistų nėra, todėl šalyje esantys viešbučiai orientuoti į dar kol kas gausias čia dirbančių užsieniečių pajėgas. Juos dažniausiai deleguoja jų šalių vyriausybės, darbdaviai arba nevyriausybinės organizacijos, kurios ir naudojasi brangių viešbučių paslaugomis.
Nors skamba keistai, bet turistų nelankomos šalies brangūs viešbučiai klientų turi beveik visada.
Pavyzdžiui, paprasčiausio viešbučio, esančio sostinėje Dilyje, dviviečio kambario kaina gali prasidėti nuo 50 JAV dolerių. Bet tik jei jums pasiseks. Jei nepasiseks, ji bus 100 JAV dolerių, jau nekalbant, kad gali būti ir dar brangiau.
Gal tai mūsų piniginių supratimu ir nėra labai aukštos kainos, bet, pavyzdžiui, turistų numylėtame Balyje jos gali būti ir dvigubai žemesnės. Ir dar į jas būtų įskaičiuotas baseinas, nemokamas bevielis internetas ir normalūs pusryčiai. Tuo tarpu Dilyje už tą pačią kainą jūs gausite tik lovą ir iš dalies švarų kambarį su ne visada sklandžiai veikiančiu kondicionieriumi.
Dar prieš kelis metus atvykę į Rytų Timorą būtent tokiame viešbutyje ir būtumėte priversti apsistoti, nes kitų pasirinkimų tiesiog nebuvo. Paskutiniu metu gi, Rytų Timore, pradedant Diliu, pradėjo rastis svečių namai, orientuoti į retus (nenorinčius palikti didelių pinigų už kokybės ir kainos neatitinkančius viešbučius) turistus. Tai yra pirmieji privataus verslo žingsniukai turistų pritraukimui. Tačiau tie žingsniukai kol kas nelabai kokie.
Labai nekokie, kad pritaikyti taisyklės, jog debiutantą reikia pagirti vien už pastangas niekaip neišeina. Pigesnių nakvynių Dilyje kol kas yra vienetai. Rezervavome keturvietį kambarį viename iš gal trijų esančių hostelių mieste. Kaina buvo labai maža – 32 JAV doleriai už keturias lovas nakčiai. Komentarai apie hostelį buvo, sakyčiau, tik patenkinami, bet po viešnagės supratau, kad juos rašė tiesiog mandagūs ir tolerantiški žmonės.
Tai buvo nestandartinis hostelis, įkurtas šeimos name. Namas nebuvo toks, kokie mūsų supratimu namai turi būti. Tai buvo panašiau į didelį garažą su pertvaromis. Tas garažas iš gatvės pusės prasideda labai populiaria Rytų Timore „įvairių prekių“ parduotuvėle, kurią kiekvienas svečias eidamas į savo kambarį turi praeiti. Tada patenkama į šeimos virtuvę, kur šeimyna ruošia valgyti ir šiaip trinasi be darbo.
Būtent trinasi ir būtent be darbo, nes kiek teko matyti, šeimos nariai kiaurą dieną tik slankiojo iš kampo į kampą. Toks viešbučio išdėstymas svečius neišvengiamai įtraukia į šeimos reikalus, kas ne visiems keliautojams yra smagu.
Toliau prasideda paskubomis suformuoti atskiri kambarėliai. Jie yra maži ir neturintys langų, nes mes juk kalbame apie garažą. Tai dar būtų pakenčiama, jei šeimyna nebūtų garažo pavertusi hosteliu nieko jame nekeisdama ir netvarkydama. Tik grindis pašlavusi. Negana to, toje aptriušusioje garažo patalpoje neveikė kondicionierius, o silpnas ventiliatoriaus vėjelis labiau priminė viščiuko kovą su lape. Buvo siaubingai tvanku ir karšta. Kai palydavo, lietaus vanduo per stogą lašėdavo į vidų.
Dviejuose kambarėliuose gyveno šeimininkų giminės atvykusios iš Bangladešo. Nors kiek žinantys apie Bangladešą, supras ką reiškia gyventi su šios tautos atstovais. Beveik visada tai reiškia daug žmonių mažame plote, triukšmą, vaikų staugimą ir labai dažnai – netvarką bei valgymą nenaudojant stalo įrankių.
Paskutinis kambarys buvo pats juokingiausias. Visą, gal keturių kvadratinių metrų belangę užėmė lova ir daugiau vietos nebuvo niekam. Atsidarius kambario dureles patenkama tiesiai į lovą. Kaip jie tą lovą ten patalpino, pagalvojau. Greičiausiai ją įgrūdo pirmiausia ir tik tada pastatė sieną.
Bendroji svečiams skirta patalpa buvo kelių kvadratinių metrų pločio, žinoma, be langų, bet su ventiliatoriumi. Žodžiu, tai buvo namai, kuriuose būti nesinorėjo.
Į kainą įėjo pusryčiai. Tai buvo užpilami makaronai iš tos pačios „įvairių prekių“ parduotuvėlės, kainuojantys apie 25 centus ir „pagardinti“ nesuvokiamu kiekiu riebalų.
Bet šis hostelis turėjo stebuklingą dalyką, kurio neturėjo net keliskart brangesni viešbučiai. Tai bevielis internetas. Tai mus sustabdė nuo gyvenamosios vietos pakeitimo, nes vos tik pamatę gyvenimo sąlygas buvome pasiruošę spjauti į rezervaciją, mokėti keliskart brangiau, bet gyventi bent jau su kondicionieriumi. Likome toje pirtyje ir kentėme visą viešnagę. Internetas buvo to vertas.
Visą šią istoriją papasakojome vėlų vakarą iš Likisos į Dilį mus vežančių, daug patyrusių žmonių porelei. Jie, savo ruožtu, mums papasakojo daug daugiau.
Anot jų, turistų aptarnavimas šiuo metu yra ne didžiausia Rytų Timoro problema. Daug didesnė bėda yra medicinos paslaugų kokybė, vaikų neraštingumas ir valdžios nusisukimas nuo savo piliečių. Kol kas situacija tokia, kad ėmus išgauti iš jūros naftą, pirmiausia kišenes pildosi tie, kurie arčiausiai prie jos prieina. Tikėtina, kad kai nepasotinamieji pasisotins, galbūt ateis laikas atsigręžti ir į liaudį. Kol kas eiliniai žmonės iš šalies turto negauna absoliučiai jokio gėrio, net pensijų.
Pavyzdžiui, kai kurie pagrindiniai šalies keliai yra užversti kalnų nuošliaužomis ir nėra tvarkomi. Niekam galvos neskauda jei užversta yra tik pusė kelio, juk nuošliaužą galima apvažiuoti. Jei užvers ir kitą pusę, tada valdžia gal ir pagalvos ką daryti, nes pati nebepravažiuos.
Šiaip pagrindiniai Rytų Timoro keliai skirtingomis atkarpomis yra visai neblogos būklės. Anksčiau juos rekonstravo ir statė ispanų įmonės, dabar jų kontrolę daugiausia perima tie, kurie perima viską. Tai yra kinai, be abejo. Jei jau Kinija imasi Rytų Timoro, tai galima būti tikriems, kad greitai šalies keliai bus puikios kokybės ir nuošliaužos bus sutvarkytos akimirksniu.
Be to, valdžia nuolaidžiauja užsieniečiams. Gražiausia Dilio pakrantės dalis su geriausiais namais yra atiduota užsienio šalių ambasadoms.
Tačiau ne viskas Rytų Timore taip blogai. Dar yra Atauro sala, kurią vietiniai vadina rojumi žemėje. Apie šį rojų – paskutinėje pasakojimo apie šią egzotišką valstybėlę dalyje.