Retas žmogus žino apie dešimtadalį planetos pavergusį narkotiką – Betelio palmės riešutą. Vos pradėjus kramtyti riešutą, širdis ima plakti greičiau, išpila prakaitas, pasišiaušia rankų plaukai ir užplūsta euforija. Taip pat burnoje pradeda kauptis seilės, todėl riešutus kramtantys žmonės spjaudosi, kur papuola. Apie šio riešuto populiarumą daugiau pasakojau ankstesniame tekste.
Praėjus valandai, kai atsigavau po sukramtyto riešuto, išskridau į dar mažesnį Dekai kaimelį, iš kurio pradedu kelionę į Korowai pelkių genties gyvenamą vietą.
Miniatiūriniame oro uoste laukiu skrydžio į kitą Papua salos kaimelį. Staiga užeina visiškai nuogas ir tik savo pasididžiavimą moliūgėliu prisidengęs vietinis Dani genties atstovas. Jau pasakojau, kad šios genties vyrai nešioja varpos moliūgėlius (varpos apvalkalus) – kotekus. Vieni užsimauna didesnius, kiti – mažesnius. Tikriausiai tai priklauso nuo turimo „turto“.
Dauguma žmonių oro uoste labai nustebo. Paklausiau, ar galiu jį nufotografuoti. Gavęs pritariamą linktelėjimą prisėdau šalia ir fotografavau. Ne kasdien oro uoste pamatysi nuogą žmogų.
Tarptautiniuose skrydžiuose dėl higienos reikalavimų griežtai draudžiama skraidyti nuogiems, nesvarbu, ar tai tradicinis drabužis, ar ne. Šis genties žmogus skrido į kitą dar mažesnį kaimelį su aštuonviečiu lėktuvėliu.
Manau, kad jam kažkas nupirko bilietą. Galbūt į visuomenę išėjęs ir mokslus baigęs sūnus, nes bilietai gana brangūs. Maloniai nustebintas sėdu į propelerinį lėktuvėlį ir skrendu į kitą kaimą. Skrydis trunka vos pusvalandį. Lėktuvas aukštai nekyla, vingiuoja tarp kalnų viršūnių, nardo per debesis.
Per langą atsiveria nuostabūs vaizdai. Praktiškai visi lėktuvėlio keleiviai, kurių, beje, pusė yra basi, prilipę prie lango.
Oro uoste šoku į krovininį automobilį ir vykstu kaimelio link. Oras geras, nebelyja, jaučiuosi kaip kabriolete. Žinoma, užsuku apžiūrėti vietinio turgaus. Nusiperku šviežių vaisių ir daržovių. Į savo pilvą „susileidžiu“ dešimt pasiflorų. Jie čia labai saldūs.
Gatve eina minia žmonių (apie du šimtai asmenų). Pasiklausinėjęs išsiaiškinau, kad neseniai vyko muštynės ir vienas vaikinukas užmušė kitą. Dabar visa giminė ir draugai surinko kuo didesnę minią ir eina pas kaltininko tėvus prašyti užmokesčio už nužudytąjį. Jeigu pinigų negaus, kentės kaltininko galva...
Toliau laukia septynios valandos valtimi. Kaip tyčia oras vėl suprastėja. Vieną valandą šviečia saulė, o kitą jau lyja lietus. Ir taip visą dieną. Tačiau oras šiltas, todėl nebaisu. Plaukiant motorine valtimi ant kranto matosi stovintys papuasai. Vieni mojuoja, kiti žvejoja. Tačiau visi pasižiūri, kas per balti veidai šmėžuoja valtyje.
Ant kranto stovi mediniai nameliai, uždengti palmių lapais. Jei nesigirdėtų motorinės valties garso, o užpakalis nevirstų mediniu, tai šios 7 plaukimo valandos būtų tikras meditacinis poilsis. Guli sau valtyje, vanduo raibuliuoja, šalia keičiasi džiunglės, skraido paukščiai, vairuotojas išlipęs stumia seklumoje užklimpusią valtį, šviečia saulė – kas gali būti geriau.
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, Facebooke, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje journey.lt