Gal ir verta vėl pajudinti tą pusbrolį, pasidaviau aš įkalbinėjimams bei ištiesiau ranką savo mygtukinio telefono link, ketindamas jam skambinti. Deja, kol kaupiausi pokalbiui (jis yra didelis plepys, man ne visada užtenka kantrybės jo klausyti) mano dėmesį patraukė kita tema, kuri pasirodė per daug įdomi, kad ją ignoruočiau, tad nusprendžiau pusbrolio nuotykius trumpam atidėti, o dabar susikoncentruoti ties aktualesne tema.
Ta tema yra būsimas G20, tai yra didžiojo dvidešimtuko valstybių klubo suvažiavimas Indonezijoje. Aišku, į paties suvažiavimo peripetijas per daug nesigilinsiu, tai politikų ar politologų reikalas. Mano reikalas yra aprašyti valstybes ir kelionių įspūdžius patirtus jose. Suvažiavimas tiesiog mane privertė prisiminti savo paskutinę kelionę po šią, didžiausią musulmonišką šalį pasaulyje.
Visgi, keli žodžiai apie patį, kitą savaitę įvyksiantį suvažiavimą, turi būti pasakyti, nes šiemet jis bus ypatingas. Patys savaime tokie suvažiavimai nėra kažkas naujo, jie vyksta kasmet ir dažniausiai praeina nepastebėti, nes juose blevyzgojama apie nieką, po to pietaujama ir fotografuojamasi. Tačiau šiemet daugybė žmonių jo laukia su nerimu. Kodėl? Dėl karo Ukrainoje, be abejo. Kadangi šiam dvidešimtukui priklauso ir Rusija, tad ilgą laiką tvyrojo didžiausia intriga ar suvažiavime ryšis dalyvauti žiurkiasnukis jos diktatorius. O dar įdomiau, jog nors Ukraina šiam klubui ir nepriklauso, šiemet, reaguojant į pasaulinę situaciją, dalyvauti suvažiavime buvo pakviestas ir prezidentas Zelenskis.