A. Žemaitis su žmona Aiste šiandien skaičiuoja virš tūkstančio aplankytų vietų, o kadaise užgimęs laisvalaikio pomėgis virto tikslinėmis lietuviško paveldo paieškų ekspedicijomis į kitus žemynus, keliais „Youtube“ kanalais, o daugybė užsienio lietuvių palikuonių atrado savo giminės istorijas.
Prieš 10 m. tokių vietų ieškoti pradėjęs A. Žemaitis sako, kad informacijos apie jas tada, 2012 metais, beveik nebuvo arba ji buvo pasenusi.
„Dalį savo kelionių laiko nusprendėme skirti tokioms vietoms lankyti, fotografuoti, filmuoti. Visą surinktą medžiagą dėjome į puslapį „Gabalėliai Lietuvos“. Vėliau pradėjome rinkti informaciją archyvuose, bibliotekose, išeivijos laikraščiuose, senose knygose. Surinkę keliaudami ją patikrindavome, užfiksuodavome realią situaciją“, – apie hobį, virtusį projektu, pasakoja A. Žemaitis.
Iš pradžių Augustinas ir Aistė lietuviško paveldo paieškoms skirdavo vieną kelionės dieną, vėliau pradėjo specialiai ieškoti kontaktų žmonių, kurie prižiūri lietuviškas vietas, kurių tėvai, seneliai ir proseneliai jas įkūrė. Nuo 2017 metų jiedu ėmėsi naujo projekto „Tikslas – Amerika“ – lietuviško paveldo Amerikos žemyne žemėlapio sudarymo.
„Tai buvo konkrečios, tikslios ekspedicijos, trunkančios 2–4 savaites, skirtos vien lietuviškam paveldui, susitikimams, interviu. Taip pavyko sukurti interaktyvų žemėlapį, kuriame pažymėtos surastos vietos, o ant jų paspaudus randamas išsamus aprašymas, istorijos, nuotraukos“, – pasakoja pora.
Paklausti, kuo skiriasi šie projektai, keliautojai paaiškina, kad „Gabalėliai Lietuvos“ žemėlapis apima 40 šalių ir jų skaičius nuolat auga, o „Tikslas – Amerika“ gimė kaip atskiras projektas, nes JAV ir Kanadoje lietuviško paveldo yra daugiausia. „Skirtingus žmones lietuvių istorija domina skirtingu lygiu, todėl tie objektai suskirstyti į kelias kategorijas. Viena tokių kategorijų – vietos, kurios domina ne tik lietuvius, jos įtrauktos į įvairius kelionių gidus.“
Anot autorių, šie internetiniai žemėlapiai skirti ne tik po JAV, Kanadą ar kitas šalis keliaujantiems turistams iš Lietuvos, bet ir diasporoje gyvenantiems lietuviams ar lietuvių kilmės išeiviams. Dažnai jiems tai yra pirmasis žingsnis, atkuriant susidomėjimą lietuviškomis šaknimis.
Kokio tautiečių paveldo galima rasti už Lietuvos ribų? JAV esančių lietuvių bažnyčių, kurios dydžiu ir puošnumu lenkia Lietuvos katedras, lietuvių kapinių (JAV palaidotas ne vienas žymus žmogus), Baltarusijoje ir Ukrainoje pilna LDK pilių, Rusijoje ir Kazachijoje – tremties vietų, Lenkijoje – bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją atmenančio paveldo. Poros tikslas – kiekvieną objektą aplankyti ir prisidėti sudarant oficialius lietuviško paveldo sąrašus.
Augustinas ir Aistė pasakoja, kad ir šiandien užsienyje gyvena per milijoną lietuvių, o svetur lietuviai persikrausto ne tik dabar, bet kėlėsi ištisus šimtmečius. Ir net palikę gimtąją žemę norėdavo išsaugoti savo tautinį identitetą, tai darė ir tebedaro įvairiausiomis formomis.
„Pavyzdžiui, į JAV lietuviai emigravo nuo 19 amžiaus pabaigos, bet net išvykę norėdavo kokios nors lietuviškos erdvės. Prisiminkime, kad tuo metu Lietuva buvo labai tikinti, todėl išeiviai pasistatydavo bažnyčių, kurios tuo pačiu tarnaudavo ir jų pasaulietinei veiklai. Dažna Amerikos lietuvių bažnyčia yra dviejų aukštų: antrame aukšte – maldų salė, o pirmame – pasaulietinė, kur lietuviai susitikdavo, kalbėdavo, bendraudavo, liaudies šokių vakarus organizuodavo, vaikų mokyklėlės veikdavo.
Mes pratę, kad Lietuvos bažnyčiose esantys vitražai perpasakoja krikščionybės istoriją, o Amerikos lietuvių bažnyčiose dažnai kartu perpasakojama ir Lietuvos istorija – vaizduojamos žymios asmenybės, miestų herbai, istorinės scenos. Ir net tos kelios religinės scenos būna išrinktos iš Lietuvos – vaizduojamas Šv. Kazimieras, Aušros Vartų Marija, Jurgis Matulaitis.“
Žinoma, ne visi į Ameriką emigravę lietuviai buvo religingi, pasakoja pašnekovai, tačiau bažnyčios vis tiek tapusios bendruomenių centru. Atvykę lietuviai už savo pinigus pastatydavo bažnyčių, kiti lietuviai kurdavosi aplink ją. Net ir mažiau religingi kurdavosi ten pat, nes aplinkui būdavo tėvynainių, lietuviškų kepyklų, – taip ir atsirasdavo lietuvių rajonai.
„Taip pat svarbu buvo būti palaidotam šalia kitų lietuvių, taip ėmė rastis lietuvių kapinės. Tokių vien Amerikoje yra virš 70, o lietuviškų bažnyčių – apie 100. Daugiausia – Pensilvanijos valstijoje, kur lietuviškų kapinių yra apie 40, kadangi čia kėlėsi pirmoji lietuvių banga. Ten buvo anglių kasyklos ir apie 100 tūkstančių lietuvių išvyko dar 19 amžiuje bei 20 amžiaus pradžioje. Taigi ten – vienas iš didžiausių lietuviško paveldo telkinių, antroje vietoje – Čikaga.“
Daugybę vietų aplankiusi pora pasakoja, kad JAV rado lietuviškai pavadintų gatvių, skverų, žymių lietuvių (pavyzdžiui, Antano Škėmos, Henriko Radausko) palaidojimo vietų, paminklų lietuviams. Vieni jų skirti tiems, kurie ir pas mus žymūs, pavyzdžiui Dariui ir Girėnui, bet yra tokių, kurie tik ten, už Atlanto, žinomi.
„San Paulo lietuvių bažnyčioje dirbęs kunigas Aleksandras Arminas vėliau ne tik tęsė veiklą lietuvių bažnyčiose, bet įkūrė ir aukštąją mokyklą, taigi patys brazilai jį pagerbė paminklu. Yra daug paminklų už Lietuvos laisvę žuvusiems lietuviams, tai buvo labai svarbu po Antrojo pasaulinio karo nuo sovietų į JAV pasitraukusiems lietuviams. Jie siekė priminti pasauliui, kad Lietuva vis dar yra okupuota ir kad pasaulis nepamirštų, kas ten vyksta. Sovietmečiu, kai Lietuvoje nebuvo galima plėtoti tautinio meno, architektūros, viskas buvo paskendę propagandoje, Amerikoje galėjo vešėti laisvas, patriotinis menas. Netgi pirmasis lietuviškas romanas 1904 metais išleistas ne Lietuvoje, o Pensilvanijoje. Ilgai užtrukome, kol radome jo originalų leidimą, saugomą „Alkos“ muziejuje Konektikute“, – atradimais dalijasi Žemaičiai.
Paklausti apie atrandamo paveldo būklę jiedu teigia, kad situacija nėra vienareikšmiška – vieni objektai iki šiol priklauso lietuviams ir toliau veikia, kiti – gerokai apleisti. „Pavyzdžiui, katalikų kapinių būklė geresnė, nes jas prižiūri bažnyčia, net jei nebėra palikuonių, kita vertus, yra ir kitokių kapinių, kurių kunigas nelaimindavo. Dalis tokių neprižiūrėtos. Daug priklauso ir nuo to, kiek iniciatyvių žmonių tame regione. Apie dalį vietų dar galima surasti informacijos, jos veikia, o apie kitas žinių rasti gerokai sunkiau. Kai kurias vietas net atgaivinti pavyksta, pavyzdžiui, vienas lietuvių kapines Ilinojaus valstijoje, kurios jau buvo virtusios mišku, o šiandien vėl sutvarkytos ir prižiūrėtos.“
Žemaičiai pastebi, kad Valstijose nėra saugomas paveldas, ko mes Europoje niekada nesuprasime. „Įsivaizduokite, stovi labai sena bažnyčia, bet jeigu ji nenaudojama, ją tiesiog nugriauna arba parduoda kaip eilinį nekilnojamąjį turtą. Kaip yra bažnyčios pašventinimas, taip yra ir desakralizacija, kuomet bažnyčią „atšventina“ ir ji tampa eiliniu namu. Mes matėme lietuvių bažnyčią, kuri virto gyvenamaisiais butais, kitą nusipirko privatus asmuo ir naudoja kaip sandėlį.“
Išskirtinės vietos, sužavėjusios projekto autorius:
Šv. Kryžiaus bažnyčia Čikagoje – viena įspūdingiausių bažnyčių, kurią iš savo menkų algų pastatė skerdyklose dirbę lietuviai.
Šv. Kazimiero lietuvių kapinės Čikagoje – ten yra įspūdingų paminklų, tokių kaip pirmasis paminklas Romui Kalantai, įspūdingų tautinių antkapių. Šios kapinės įtrauktos į Loren Rhoads knygą „199 kapinės, kurias turi pamatyti iki mirties“. Į šią knygą įtrauktos ir Vilniuje esančios Rasų kapinės.
Baltimorės lietuvių namai – milžiniškas keturių aukštų pastatas su Vyčiu fasade. Ten yra lietuvių muziejus.
Šenandoa miestas, vadintas Amerikos Vilniumi, – nedidelis Pensilvanijos miestas, kur išleistas pirmas lietuviškas romanas. Tame nedideliame keliolikos tūkstančių gyventojų miestelyje 14 procentų žmonių iki šiol save laiko lietuviais, yra 6 lietuvių kapinės.
Čikagos lietuvių jaunimo centras – su Čiurlionio mozaika fasade.
Jogailos paminklas Centriniame parke, Niujorke.
LDK pilys ir rūmai Baltarusijoje.
Lenkijoje – bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją atmenantis paveldas.