Hormūzo salą galima pagrįstai vadinti geologiniu stebuklu. Visa ji – druskos kupolas, iškilęs virš pamatinių uolienų sluoksnių. Akmens druska yra nepatvari ir lengva, todėl praranda trapumą ir, veikiama didelio slėgio, ima tekėti tarsi skystis. Tolydžio kylantį masyvą sudaro ne vien druska. Jame yra molio, karbonato, skalūno ir daug geležies turinčių vulkaninių uolienų intarpų. Kai kurie iš jų išsiskiria unikaliais raudonos, geltonos ir oranžinės spalvų tonais, įgytais dėl sąveikos su vandeniu ir įvairiuose sluoksniuose esančiais mineralais.
Įstabiausia iš visų spalvų – marso raudonoji, arba geležies oksido. Šiuo pigmentu „nudažytų“ plotų – gana nemažai: saloje plyti raudoni paplūdimiai ir stūkso raudonos uolos. Vietos gyventojai tą junginį vadina „golak“ ir naudoja jį mene bei kulinarijoje. Tikra tiesa, kad Hormūzo salos smėlio dedama į dažus, kosmetiką, keramines plyteles ir namų eksterjero konstrukcijas. Na, o Hormozgano ostano (provinciją atitinkantis Irano administracinis teritorinis vienetas) gyventojai kepa autentišką duoną „tomshi“ ir vienas iš jos recepte esančių ingredientų – ryškios spalvos Hormūzo gruntas.
Hormūzo sala – išskirtinai sausa teritorija. Joje visai nėra gėlo vandens. Joje nevyksta vegetacija, o vasarą tvyro siaubingas karštis. Vieninteliai nuolatiniai salos gyventojai – žvejai ir akmens druską bei raudonu geležies oksido pigmentu nudažytą gruntą kasantys žmonės.
