Praeitame savo pasakojime papasakojau jums, kodėl Tbilisį galima vadinti feniksu, pakilusiu iš pelenų, ir kaip nuostabiai jame dera civilizacija bei gamta. Po tūkstančius metų trukusių kovų už laisvę, religiją, miestui pavyko atsitiesti, ir šiandien turistus jis vilioja žemomis kainomis bei nepaprasto grožio gamta. Krioklys pačiame miesto centre, nepaprasto grožio reljefas, statūs skardžiai, nuo kurių atsiveria ne tik miesto panorama, bet ir vaizdai, kurie darkart įrodo, kad šiame mieste dar yra vietų, kuriose šeimininkauja natūrali gamta.
Paryžius Tbilisyje
Leidžiantis viena iš istorinių Tbilisio gatvių, kuri kadaise buvo pasruvusi tikinčiųjų krauju, svarsčiau, kokie drąsus, ryžtingi ir atkaklūs yra gruzinai. Ši tauta sugebėjo atsitiesti, žvelgia į ateitį ir stengiasi kurti naują savo šalies istoriją.
Toliau lėtai žingsniuojant senamiesčiu, akis užkliūva už skalbinių, padžiautų išorinėje balkono pusėje ir besiplaikstančių vėjyje. Akimirką pajaučiu deja vu jausmą: atrodo, tarsi vėl vaikštinėčiau Barselonos ar siauromis Romos, Neapolio gatvelėmis. Išties, Tbilisio senamiestis ne veltui vadinamas mažąja Italija.
Pagaliau išnirome iš siaurų Tbilisio senamiesčio gatvių. Patekome į nemažą aikštę, kurioje, kaip paaiškino mano gidas, dar XX a. buvo turgus. Vietiniai gyventojai čia prekiaudavo mėsa, žuvimi, daržovėmis.
Tyrinėdama šią Tbilisio vietą, už mūsų nugarų pastebiu restoraną pavadinimu „Aš myliu Tbilisį“ (angl. „I love Tblisi“). Paklausiu gido, ar šis restoranas prieinamas visiems turistams. Juk jis – kone pačiame miesto centre. Gidas šypteli ir atsargiai rinkdamas žodžius, labai diplomatiškai pataria man nesilankyti šiame restorane ir nerekomenduoti jo savo draugams.
„Maistas neskanus, kainos didelės. Jeigu atvirai, maistas čia tikrai labai, labai, labai neskanus“, – jau nieko neslėpdamas kortas ant stalo deda mano kelionės Gruzijoje kuratorius.
„Puiku, pietų dar teks palaukti“, – pagalvojau aš ir leidausi paskui savo gidą. Turgaus aikštę ir nelabai gerą restoraną palikę užnugaryje, mes žingsniavome dar viena siaura gatvele. Pasak mano palydovo, šiuo metu tai – viena europietiškiausių gatvių Tbilisyje. Vietiniai gyventojai ją vadina Paryžiaus gatve.
Dabar šioje Paryžiaus gatvėje yra įsikūrę įvairaus pobūdžio restoranai, kavinės, barai. Ji rekonstruota ir pritaikyta turistų lankymui. Tačiau anksčiau, pasak mano gido, dar XX a. čia buvo amatininkų ar ūkininkų parduotuvėlės, kuriose buvo parduodama viskas: nuo puodų ar kitų buities rakandų, iki maisto produktų.
Vėliau vienas prakutęs ūkininkas nusprendė savo parduotuvėlę paversti kavine šiek tiek turtingesniems miesto gyventojams. Ir jo sumanymas virto aukso puodu: gatvelėje ėmė lankytis aukštesnės klasės visuomenės atstovai, tuomet čia atidaryta ir daugiau restoranų tokiems klientams aptarnauti. Pagaliau, amatininkų ir ūkininkų prekyvietė virto į restoranų ir kavinių kvartalą, kuris, kaip jau minėjau, jau šiais laikais buvo atnaujintas taip, kad būtų patrauklus turistams iš Europos.
Išties, prancūziško stiliaus puošybos elementai, lauko lemputės ir išpuoštos terasos vilioja čia prisėsti, pavalgyti ir maloniai praleisti laiką. Tačiau mano gidas pataria šiuo kvartalu pasigrožėti, tačiau čia nepietauti. Jis įspėja, kad kainos čia – juokingai išpūstos, o maisto kokybė – abejotina. Žvilgteliu į vieno restorano meniu. Vidutinė vieno patiekalo kaina čia būtų 20 larių (apie 6 eurus). Kainos mažesnės nei Lietuvoje, bet, jeigu tikėsime gido patirtimi, čia valgyti vis tiek neverta dėl prastos maisto kokybės.
Negyvenami, bet gyvenami namai
Ką gi, pasidarau daug nuotraukų ir sliūkinu toliau. Netrukus pasiekėme visai kitokį Tbilisio rajoną. Gidas sakė, kad tai – seniausias šiais laikais įrengtas kvartalas. Išties, po senamiesčio estetikos, ši Tbilisio gatvė atrodo visai kitaip: kai kurie pastatai labai apleisti, nuo jų sienų nusilupę dažai, šaligatviuose žioji skylės.
Panašumų su senamiesčio erdve turi nebent vidiniai namų kiemeliai. Tokia architektūra, kai įėjimas į namus yra vidinėje kiemo pusėje, o patekimas į jį yra pro vartus, būdinga ir pietų šalims. Tiesa, Vilniaus senamiestyje taip pat yra tokio pobūdžio pastatų.
Einant gatve ir matant tokios būklės pastatus imi svarstyti, kokia jų istorija. Kai kurie iš jų tikrai nebegyvenami, galbūt nuo bombų sprogimo išdužusiais langais. Dalis lietuvių turbūt prisimena 2008 metų karinį konfliktą tarp Gruzijos ir Rusijos bei nepripažintų tuomet dar Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikų.
Kariniai susidūrimai tarp Gruzijos armijos ir Pietų Osetijos milicijos prasidėjo 2008 m. liepą, o rugpjūčio 7-8 d. naktį Gruzijos kariuomenė pradėjo puolimą Pietų Osetijoje. Rugpjūčio 9 d. į karą įsitraukė Rusija, kuri nuo 1992 m. Pietų Osetijoje ir Abchazijoje turėjo taikdarių pajėgas.
Su papildomomis pajėgomis, permestomis iš Šiaurės Kaukazo, Rusija greitai nugalėjo Gruzijos kariuomenę. Rusijos kariuomenė puolė tiek Pietų Osetijoje, tiek Abchazijoje. Iš Pietų Osetijos ir Abchazijos Rusijos kariuomenė veržėsi gilyn į Gruzijos teritoriją – Abchazijos fronte ji pasiekė Počio uostą prie Juodosios jūros, Pietų Osetijos fronte per keliolika kilometrų priartėjo prie Tbilisio.
Rugpjūčio 9 dieną, apie 2 valandą nakties, CNN pranešė, kad bombarduojamas Tbilisis. Rusijos ambasadorius Jungtinėse Tautose Vitalijus Čiurkinas pranešė, kad Gruziją bombarduoja Rusijos karinės pajėgos.
Vietiniai Tbilisio gyventojai pasakoja, kad kai kurie pastatai po bombardavimo buvo renovuoti, atstatyti, kai kuriems lėšų neužteko arba žadėta jų ieškoti ir ieškoma dar iki šiol. Todėl vaikštinėjant miesto gatvėse dar ir šiandien galima rasti „namų – vaiduoklių“.
Kai kurie iš pastatų atrodo jau tikrai nebetinkami gyventi, tačiau tuomet pastebiu languose kabančias užuolaidas. Taip: šiuose iš išorės apleistuose, nežinia kokios būklės pastatuose gyvena žmonės. Jų butų ar kambarių balkonuose kabo skalbiniai, o atlapoti langai kelia klausimų, ar gyventojai tiesiog vėdina patalpas, ar yra priversti gyventi su atidarytu langu, nes šis paprasčiausiai sulūžęs ir jo negalima uždaryti.
Aliuminio moteris – gynėja ir globotoja
Vedina tokių minčių toliau seku paskui savo gidą ir žvalgausi aplinkui. Pakėlusi akis aukštyn ant kalno pastebiu moters skulptūrą. Vienoje rankoje ji laiko dubenį, kitoje – kardą. Pirštu parodau savo gidui plieninę (kaip vėliau sužinojau, aliuminę) moterį ir paklausiu, kokia jos istorija.
Kaip papasakojo mano gidas, skulptūra simbolizuoja gruzinų svetingumą, tačiau taip pat ir atsargumą. Vienoje rankoje laikomas dubuo yra sklidinas vyno, Gruzijos simbolio, kuris reiškia, kad gruzinai visus jų šalį ir tradicijas gerbiančius žmones priims išskėstomis rankomis. Bet kitoje rankoje laikomas kardas duoda ženklą, jeigu kils grėsmė šalies saugumui, gruzinai nieko nelaukdami tam pasipriešins. Įdomu tai, kad pati skulptūra yra iš aliuminio, tuščiavidurė, todėl, kilus audroms, gyventojai baiminasi, kad viena naujausių jų miesto puošmenų vėjo nebūtų nugriauta.
„Moskvič“ vairuojantys verslininkai
Tbilisis, kaip ir visas Sakartvelas, tik visai neseniai pajuto laisvės skonį. Šalis kone visą jos egzistavimo laikotarpį buvo varginama karinių ir nekarinių konfliktų. Todėl stebėtis prastesne Sakartvelo ir jo gyventojų ekonomine situacija nereikėtų. Tai ypač jaučiama keliaujant po šalies kaimus arba tiesiog pavažiavus šiek tiek tolėliau nuo Tbilisio centro. Kita vertus, vaikštant Gruzijos sostinės gatvėmis, negali nesistebėti gruzinų silpnybe naujiems automobiliams. Net prie iš pirmo žvilgsnio labai nepasiturinčios šeimos namų stovi prabanga tviskanti transporto priemonė.
Tiesa, ir Tbilisio senamiestyje, ir atokesnių rajonų gatvėse galima pamatyti Lietuvoje jau antikvaru tapusius senuosius sovietinius automobilius „Moskvič“ arba „ZAZ“. Dar yra gyventojų Sakartvele, kurie šiuos automobilius naudoja kaip kasdienę transporto priemonę. Tbilisyje šiek tiek mažiau, tačiau kaimuose, kaip papasakosiu kituose tekstuose, tokių automobilių – apstu.
Šalies sostinėje senieji automobiliai naudojami ne tik kelionėms iš taško A į tašką B, bet ir, kaip papasakojo mano gidas, šiek tiek keistokam verslui. Mat, kai kurie gyventojai specialiai perka tokias senas sovietines mašinas, kad patrauktų dėmesį ir nesijaudintų dėl automobilio eksploatacijos (Gruzijoje senieji automobiliai labai pigūs), tuomet automobiliuose jie įsirengia garsiakalbius ir traukia per visą miestą per garsiakalbius skelbdami, kad nemokamai gali paimti metalo laužą.
Jausmą, kad jie iš tiesų tęsi savo pažadą, sustiprina ant jų automobilių stogų virvėmis suveržti metalų lakštai. Pasak mano gido, metalo laužas, kurį susirenka tokie verslininkai, atsiduria metalo supirktuvėse, tad praktiškai visos dienos praleidimas sukinėjantis mieste ir stengiantis gauti metalo, dienos pabaigoje atneša bent kelis larius.
Taip stebintis gruzinų meile naujiems automobiliams ir galvoje dar kartą pergalvojant jų verslo planus, priėjome nepaprastai gražų pastatą, kuris, kaip papasakojo mano gidas, yra viena seniausių mokyklų Tbilisyje.
Pirmoji čia įsikūrusi mokslo įstaiga buvo skirta nekaltoms mergaitėms, kurios buvo pasiryžusios tapti vienuolėmis. Ilgą laiką veikusi tokio pobūdžio mokykla vėliau virto į tiesiog mergaičių mokslo įstaigą, o dar vėliau, jau šiais laikais – vieną geriausių mokyklų, skirtą ir mergaitėms, ir berniukams.
Lipam, lipam, lipam
Toliau vaikščiodama Tbilisio gatvėmis supratau, kad tai – vienas paslaptingiausių miestų, kurio kone kiekviena gatvelė gali papasakoti tūkstančių metų istoriją, o atidžiai klausantis, dar ir išduoti paslapčių. Šį kartą su savo gidu bandėme prakalbinti sienas, lydėjusias mums ir vėl kopiant laiptais į skardžio viršūnę.
„Ir vėl lipsim?“ – pagalvojau aš, tačiau netrukus dėkojau savo gidui, kad privertė mane užkopti į patį viršų. Užkilus atsivėrė nuostabi dalies Tbilisio panorama, kurią lydėjo nedidelis, bet labai žalias parkelis. Jame, beje, yra ir gyventojų: dėmesio centre atsidūrė keli maži kačiukai, o netoliese sukiojosi ir galimai jų mama.
Pasigrožėję nuostabiu vaizdu ir šiek tiek atgavę kvapą, traukiame toliau. Ir čia – dar viena akimirka, kai supratau, kad Tbilisis nepailsta manęs stebinti. Pakėlusi galvą aukštyn pamačiau, kad man virš galvos kabo vynuogės. Gidas, mano veide pamatęs nuostabą, šyptelėjo ir dar kartą paaiškino, kad gruzinai tikrai pamišę dėl šios uogos. Ir, kaip aš pati tuo įsitikinau, gali jas auginti visur, kur tik jos auga.
Pasirodo, pakilę jau minėtais laiptais, vėl atsidūrėme senamiesčio zonoje. Po pažinties su miesto panorama, leidomės tomis pačiomis siauromis gatvelėmis, su kuriomis jau susipažinome pirmoje dienos pusėje. Kadangi pirmoji diena Tbilisyje jau ritosi į antrą pusę, gidas ragino paskubėti. Mat, po kelių valandų mūsų laukė pietūs. Nusprendėme eiti pėsčiomis, nes toks būdas pažinti miestą geresnis nei kelionė automobiliu. Ir leidomės į kelią.
Pakeliui gidas mane supažindino su vietinių gyventojų papročiais prie stalo ir įspėjo, kad gruzinams nevalia sakyti „ne“.
Instrukcija, kaip gyvam ištrūkti nuo gruzinų užstalės
Mitų apie gruzinų užstalę sukurta ne vienas. Kaip pasakojo mano gidas, jie nėra iš piršto laužti. Pirma taisyklė, kurią man įvardijo, buvo „jeigu gruzinas kelia taurę vyno, nedrįsk kartu su juo neišgerti“. Kitaip tariant, jeigu esate svečiuose ir namų šeimininkas kelia taurę bei sako tostą, gerti privalote ir jūs. Be to, nevalia gerti tol, kol pirmasis taurės nepakėlė stalo šeimininkas ir nepasakė, į kieno sveikatą arba kokia proga yra geriama.
Dar senesnės gruzinų tradicijos sako, kad stalo šeimininkas geria iš rago. Šalia esantis žmogus taip pat turi gėrimo ir turi gerti kartu su šeimininku. Jeigu svečias prieštarauja ir neišgeria, tuomet šeimininkas įsižeidžia ir reikalauja svečio išgerti tiek, kad po vakarienės jis, vargu, ar dar pakils nuo stalo. Todėl viena pirmųjų gruzinų užstalės taisyklių – nesakyk gruzinui „ne“, kai jis kelia taurę.
Kaldama sau į galvą, ko gero, jau gyvybiškai svarbias taisykles, pastebiu vietinių gyventojų ant žemės sudėtus parduodamus suvenyrus. Pasiteirauju gido, kokių suvenyrų reiktų parsivežti iš šios egzotiškos šalies. Iš jau buvusiųjų Gruzijoje esu girdėjusi, kad vienas iš daiktų, kurį tiesiog būtina nusipirkti, yra Čurčchela. Tai yra rytų šalių saldumynas, kuris pagamintas iš ant siūlo suvertų ir vynuogių sultyse (kartu su miltais pašildytose tam tikroje temperatūroje) apvoliotų graikinių riešutų.
Pasak mano gido, šis saldumynas – išties būtinas pirkinys Sakartvele. Šalia jo gidas rekomenduoja pasidairyti jau minėto tradicinio gruziniško rago, iš kurio vietiniai gerdavo vyną. Išties, ragų Tbilisio suvenyrų parduotuvėse – apstu. Nuo molinių, iki metalinių, pagražintų aukso spalvos papuošimais. Jeigu vieno gruziniško saldumyno kaina yra nuo 3 iki 5 larių (nuo 1 iki 1,50 Eur), tai tradicinis ragas gali kainuoti ir 70 larių (21 Eur).
Norintys namo parsivežti dar daugiau Gruzijos dvasios, gali rinktis kilimus (kaimuose juos gamina vietinės moterys, todėl tai būtų tikrai autentiškas suvenyras), įvairias lėkštes, dekoruotas gruziniškais raštais, žinoma, magnetukus, muilus, kojines ir dar daug kitų smulkmenų, kurias siūlo vietos prekeiviai.
Tiesa, jeigu planuojate keliauti bent į kelis didesnius Gruzijos kaimelius, tuomet suvenyrus pirkite juose, nes ten jie bus ir kelis kartus pigesni nei šalies sostinėje. Ir, žinoma, labiau autentiški.
Man besvarstant, ką pati galėčiau parsivežti į Lietuvą kaip prisiminimą apie egzotiškąją Gruziją, priėjome vietą, kurioje turėjome pietauti. Štai čia aš sužinojau, kad jeigu ne viskas, ką tau sako gruzinai, yra tiesa. Ypač, kai jie kalba apie maistą. Tokių pietų, ko gero, nepamiršiu niekad. Tačiau apie tai ir apie magišką vakarą Tbilisyje – kitame publikacijų apie Gruziją tekste.