Per Indijoje esanti Himalajų kalnų masyvą driekiasi kelias skambiu pavadinimu – Khardung la (Kelias į Tibetą, - išvertus iš Hindi kalbos). Nuo šio taško iki kaimynystėje esančio Tibeto vos keliasdešimt kilometrų.
Khardung La – tai tik kelio atkarpa šiame kelyje. Tikrasis šios atkarpos grožis – aukštyje, kuris – įsikibkite yra 5600 m! Ir tai yra aukščiau nei aukščiausia Europos viršūnė ir net aukščiau nei Everesto pradinė bazė. Ir leidausi į kelionę motociklu.
Technika. Technika Royal Enfield Bullet 500. Originaliai pristatytas 1948 metais, projektuotas ir gamintas Didžiojoje Britanijoje, vėliau Indijos kompanijai nusipirkus teises, gaminamas Indijoje, kur nuo konvejerio kasmet nurieda net 500,000 vienetų per metus. Tai yra ilgiausias serijinės gamybos motociklo modelis, kuris pasižymi išskirtiniu charakteriu.
Šaltas ne visada užsikuria, o važiuojant didesniu nei 80 km per valandą greičiu dėl vibracijos veidrodėliai tampa beverčiais. Tačiau visa tai atperka netobulos dažymo linijos ir galimybė kiekvieną gedimą pataisyti tiesiog kelyje, nes kiekvienas Royal Enfield Bullet iki šios dienos yra dažomas ir renkamas rankomis, vakarų pasaulyje tai vadinama – ekskliuzyvu.
Motociklai buvo ypač „indiški“ – ne tik pagaminti Indijoje, bet ir eksploatuojami „indiškai“ – jie niekada nebuvo remontuoti, o apie techninę apžiūrą tik kvailys galėtų pasvajoti – padangos nudilusios iki siūlų, išdužę „stop“ žibintai, prakiuręs kuro bakas.
Kai paprašiau pardavėjo asistento, kad patikrintų tepalus, jis susiėmė už galvos ir pradėjo lakstyti su izoliacijos rulonu, vėliau pamačiau, kad jį nugąsdino nulaužta sankabos svirtele... Taip, ir tai ne kelionės pradžia, o tik repeticija prieš 1000 km kelionę Indijos keliais per Himalajų perėjas iki 5 km aukščio! Ne iššūkis, o nuosprendis, pagalvojau tik pamatęs motociklus.
Norėjosi viską mesti ir lėkti į Hiltoną... Tačiau išvydęs plačias indų šypsenas su sarkastiškai primerktomis akimis, skaičiau jų veide – gora (išvertus iš Hindi kalbos reiškia baltas) papuolei? Tąkart pasidaviau provokacijai ir pagalvojau – jeigu jums no problem, tai ir man no problem.
Sandoris įvyko akimirksniu (indiškasis akimirksnis trunka 4 val.).
Pasiruošimas. Keliai driekiasi per Himalajų viršūnes, siekiančias net 5646 m. Tokiame aukštyje yra vos 50 proc. deguonies, todėl žmogui dėl deguonies trūkumo gali prasidėti haliucinacijos, skysčių kaupimasis plaučiuose, hipertrofija, galūnių nejautrumas, sąmonės praradimas. Todėl pasiruošimas kelionei yra esminis sėkmės garantas. Esant deguonies trūkumui, net paprasti veiksmai tokie kaip motociklo pastatymas ant kojelės, šalmo užsidėjimas, bagažo pakavimas, tampa labai rimta kardiotreniruote.
Jautiesi taip, lyg atgautum orą po gero sprinto, todėl labai svarbu kad širdis būtų patyrusi tokias stresines situacijas. Mažiau deguonies ore, mažiau deguonies kraujyje, lėtesnė medžiagų apykaita, todėl teko pamiršti ant laužo keptą kepsnį su bulvėmis.
Teko valgyti mažai, bet daug energijos turintį maistą. Svarbiausia – angliavandenių kiekis.
Indijoje maisto pagrindas ir yra angliavandeniai: ryžiai, čiapati (chopaati), roti (rotti) yra nacionaliniai patiekalai, kuriuos vietiniai valgo ir ryte, ir vakare.
Rūkimas ir alkoholio vartojimas griežtai draudžiamas. Išgėrus bokalą alaus jautiesi lyg išgėręs 5, o surūkius vieną cigaretę, susitrumpini gyvenimą, nes tokiomis klimato sąlygomis žmogus dūsta ir be medikamentų galima ir numirti.
Azetazolamidas – gerai žinomas alpinistų medikamentas. Liaudiškai dar vadinami kaip vaistai nuo kalnų ligos, kuris numalšina atsiradusius simptomus.
Dažnai juokavome, kad gal net geriau susirgti nei visą kelią viduriuoti, vemti ar be perstojo šlapintis. Tokias reakcijas organizmui sukelia šie vaistai.
Žmogaus būseną, jam užkopus į tokį (5 km) aukštį, galima palyginti su labai stipriomis pagiriomis ryte, visišku jėgų praradimu dienos metu ir nemiga naktimis.
Maršrutas. Vienintelė vieta sugebėjusi laiku parūpinti motociklus nuo kelionės tikslo buvo nutolęs virš 1000 km, tai sostinėje esanti motociklų parduotuvė, todėl kelione prasidėjo būtent čia.
Tik išriedėjęs į gatvę papuoliau į Indijos taiką keliuose, kuri gerokai pranoksta mūsų karą keliuose. Čia nėra jokių vairavimo taisyklių, laimi greitesnis, drąsesnis ir tas, kuris sugeba nuspėti karvių elgesį, važiuojant 100 km per valandą greičiu.
Didmiesčio plentais riedėjome Chandighar link, kuris nuo Delio nutolęs 250 km, tai turėjo būti mano pirmoji nakvynės vieta, tačiau nesuvokiau, kad ją pasiekti prireiks dviejų dienų, neįvertinau, kiek laiko prireiks ištrūkti iš Delio beprotnamio su nuolat byrančiomis motociklo detalėmis. Pasiekus Chandighar tolumoje švytėjo Himalajų priekalnės. Sausą alinantį karštį pamažu pradėjo keisti vėjas ir lietus.
Nuvažiavus 100 km, pasitiko pirmasis Himalajų masonas, kuris pirmomis minutėmis džiugino, tačiau vis tirštėjant rūkui ir įsisiautėjus lietuj tapo rūpesčiu, nes vairavimo sąlygos pasidarė labai sudėtingos. Kilau aukštyn vis siaurėjančiais serpentinais, o matomumas viso labo 50 metru į priekį. Už kiekvieno posūkio tyko arba purvo nuošliauža, arba sunkvežimis su neveikiančiais žibintais ir su bepročiu už vairo. Nuolatinis akseleratoriaus ir stabdžių darbas buvo toks intensyvus, kad sugebėjau pasitempti riešą, tada dar nesuvokiau, kad tai tik pradžia.
Po geros paros ropojimo į kalną, atvykome į vieną garsiausių Himalajų miestelių – Manalį. Jis nuo seno garsėja, kaip Indijos marihuanos sostinė ir yra ypač populiarus tarp žydų, kurie čia atostogauja.
Manalis – labai mažas ir jaukus miestelis ant labai stačios kalvos, kuriame garsiai groja regi muzika, žmonės vaikšto basomis apsijuosę vilnoniais pledais ir visur aplinkui tvyro marihuanos kvapas. Čia praleidau lygiai vieną dieną: įkroviau savo baterijas ir prisipyliau pilną baką benzino.
O laukė nei daug, nei mažai – geri 500 km kelio ir 3 kilometrai aukščio. Vos tik palikome Manalį, įvyko tai, ko ir reikėjo tikėtis – BAIGĖSI KELIAS! Jis pavirto į vieną didelę purvo vonią, kurioje motociklai tiesiog skendo, o važiavimo greitis vos 5 km/h ir jokios vilties jokios grįžti, nes motociklas atgal tiesiog nebenuvažiuotų.
Vienintelė išeitis, kaip įmanoma greičiau užkilti į viršų ir pagaliau pralaužti šituos nelemtus debesis, palikti lietų ir purvą kažkur žemiau...
Pagaliau pakilau į 3 km aukštį, pralaužiau debesis ir mane pasitiko saulė.
Tapo vėsiau, sausiau, tačiau temperatūros svyravimai labai drastiški – dieną 20 laipsnių šilumos, o naktį 0. Todėl laiko improvizacijai nėra, turi kruopščiai laikytis maršruto ir atsakingai jį vykdyti, nes naktį vairuoti būtų labai pavojinga, o miegoti lauke šaltyje nebuvome pasiruošę, neturėjome nei palapinės, nei miegmaišių.
Prasisklaidžius debesims pagaliau išvydau tikrąjį Himalajų grožį: kiekviena perėja vis skirtinga, apačioje geltona, žalia, raudona, viršuje balta. Kelias driekėsi per ledynus, įsitvirtinusius lyg tvirtoves sienos siekiančios net 3 metrus aukščio, galėjau tik įsivaizduoti kokia ši vieta atgrasi žmogui žiemą.
Nors nuotaikos pagerėjo ir važiuoti tapo kur kas maloniau, atsipalaiduoti neleido vis mažėjantis deguonies kiekis ore.
Kvėpuoti tapo vis sunkiau, tiesa pasakius kvėpuoti buvo labai sunku, ir aš bei mano kolega vengėme kiek įmanoma nereikalingo nulipimo nuo motociklo, kadangi elektriniai starteriai neveikė arba veikė tik retsykiais, tekdavo užkurti motociklą kojele ir tai atimdavo daug jėgų.
Važiuodamas dažnai galvodavau, kaip man pasisekė, kad turiu motociklą, ir galiu šias perėjas įveikti su vėjeliu. Tik pradėjus važiuoti, pasidaro lengviau kvėpuoti, todėl užjaučiau kiekvieną sutiktą alpinistą, dar labiau – dviratininką.
Suvokiau, kiekvienas yra savaip išprotėjęs, tačiau ir čia yra ribos!
Netrukus dar vienas iššūkis – kriokliai. Tirpstantis sniegas tekėdamas šlaitais užtvindo kelius, formuodamas sraunius krioklius tiesiog ant kelio.
Atsidūrėme kely, kur nėra pravažiavimo, tačiau norint tęsti kelionę privalai krioklius tiesiog pervažiuoti. Pirma mintis, reikia nulipti nuo motociklo ir išmatuoti gyli, bet tą sekundę adrenalinas užvirė kraujyje ir supratau, kad turiu tiesiog spustelėti akseleratorių. Motociklui paskendus iki pusės, iškėliau kojas į viršų ir sulaikiau orą. PAVYKO!
Netrukus pasitiko antroji užtvindyta perėja. Šį kartą kelias buvo blokuojamas ne tik vandens, bet ir didžiulių akmenų.
Priminsiu, mūsų motociklai nėra pritaikyti tokioms kelionėms, viskas priklauso nuo tarpinės tarp vairo ir sėdynės. Pirmas važiavęs mano kolega atsitrenkė į po vandeniu stūksantį akmenį ir užklimpo – nei pirmyn, nei atgal jis negalėjo pajudėti. Jei nuo motociklo nuliptų, nuneštų srovės, todėl vienintelė pagalba buvau aš. Tą suvokęs, staigiai puoliau jo gelbėti: įbridau kiek galėjau į vandenį ir stumtelėjau – pavyko išjudinti prie rato prikibusį akmenį ir motociklas pajudėjo.
Nors pagalba menka, bet tai viskas ką galėjau ir mums pasisekė, nes galėjo nutikti taip, kad kelionę baigtume tiesiog čia.
Viskas tuo nesibaigė, bevažiuojant tokiais keliais atsisegė kuro rezervus laikę diržai ir mes juos tiesiog pametėme, vadinasi nebeturime kuro įveikti likusiam etapui iki kuro prekyvietės. Vienintele viltis kur galima gauti benzino yra karinės Indijos armijos bazės.
Kas ir kada paskutini karta pirko kurą karinėje bazėje? O gi mes!
Susistabdę sunkvežimį ir pusiau juokais pusiau rimtai paklausėme ar kareiviai galėtų mums parūpinti 10 l benzino.
Jie pradžioje sunkiai suvokė, ko mes jų prašome. Tačiau, kai paaiškinome, kad važiuojame Tibeto link ir mums kuro užteks vos 10 km įveikti, jie mums bakstelėjo į tolumoje įkalnėje stūksančią palapinę. Nusigavome ten ir dar kartą paaiškinome savo situaciją.
No problem sir, mus pasitiko pagyvenęs puskarininkis ir įpylė kuro tiek, kiek prašėme. Tai mums kainavo nei daug, nei mažai – 3 dolerius už litrą.
Dvi dienas važiavome įspūdingomis perėjomis ir atvykome į aukščiausiai esantį Himalajų miestą – Leh. Čia viena iš paskutiniųjų civilizuotų stotelių. Vėliau civilizaciją sutiksime tik kas 50 km, todėl buvo labai svarbu pasirūpinti maisto ir kuro rezervais.
Miestas nuostabus, apsuptas smailiomis kalnų viršūnėmis, tvyro gaivus ir sausas oras, kiekvienoje kalvoje stūkso šventyklos, kur medituoja budistų vienuoliai. Pailsėję vieną naktį patraukėme paskutinio kelionės tikslo link – Khardung La.
Pasakysiu, kad išvakarėse prieš svarbią išvyką nusidėjome, tiesiog taip dažnai nutinka įtemptose kelionėse.
Viename bare sutikome brolius turistus iš Amerikos, jie gėrė viskį, mes arbatą ir mums buvo keista kaip 4 km aukštyje galima vartoti alkoholį, tačiau netrukus bokalai buvo ir mūsų rankose. Muzika, juokas, naujos pažintys šiek tiek apsuko galvas ir mažumėle padauginome. Ryte jautėme lengvas pagirias, tačiau, kaip minėjau, nebuvau tikras ar tai deguonies trūkumas, ar alaus.
Pradėjome kilti į aukščiausią pasaulio kelią ir pasiekęs apie 5 km aukštį pasijutau labai blogai – susuko vidurius. Kadangi taip jau buvo, nekreipiau dėmesio. Kolega išgėrė raminamųjų, jam pasidarė lengviau, tačiau vėliau vidinė įtampa tik didėjo, pradėjo svaigti galva, trūko oro ir supratome, kad juokai baigėsi ir nusprendėme grįžti. Atvykę į miestelį, nusipirkome deguonies balionus, nes suvokėme, bus tik sunkiau.
Išaušo antrojo bandymo metas, šį kartą buvau kupinas ryžto ir noro, turime pagaliau įveikti įkalnę po šitiek kilometrų ir turime įveikti ją dabar!
Visada prisiminsiu paskutiniuosius metrus, jie buvo tragiški – sniegas, purvas, šaltis, byrantis motociklas, mačiau tik mažą budistų šventyklos ornamentą, kuris bylojo, jog tai Ji – Khardung La viršūnė.
Tikslas pasiektas.
Klaidos. Nesu buvęs aukščiau nei 2 kilometrai aukščio. Nesu alpinistas, tačiau gamta mėgsta išdaigas. Neatlikau namų darbų, faktas. Būtent paskutinis punktas ir lėmė, kad teko ryti karčias piliules ir mokytis iš savo klaidų.
Pietryčių Azijos klimatas apgaulingas, vasaros čia drėgnos, nuolat lyja, žiemos pietuose karštos ir sausos, šiaurėje šaltos. Kalnuose klimato galvosūkis dar sudėtingesnis, priekalnes žalios ir gaivios, viršūnės apledėjusios ir atgrasios, kuriose žiemą iškrenta net trys metrai sniego. Mūsų kelionė prasidėjo liepos mėnesį karščiausiame Indijos mieste pagal vidurkį, čia mus pasitiko 40 laipsnių drėgno karščio.
Jei reiktų apibūdinti kelionės pojūtį, labiausiai tiktų – užsidėkite plastikinį maišelį ant galvos ir bėkite krosą, būtent tiek deguonies ir gaivaus oro jums tenka tokiame tvankiame ir smarvės prisotintame ore.
Mes nenumatėme, kaip staigiai gali keistis oras kylant aukštyn. Mūsų apranga nebuvo pritaikyta liūčių sezonui, ypač Himalajų priekalnėse, kur lietus ne dušas, o siena. Nors mūsų apranga buvo tariamai „water proof‘, tačiau peršlapti užteko vos 25 s. Sakydamas „kiaurai“, turiu omenyje iš batų bėgantį upelį. Tokiose situacijose kelias tik vienas – arba žaibiškai reaguoji, arba kelionę baigti jai neprasidėjus. Pamoką išmokome, iškart apsirūpinome vietiniais apsiaustais nuo lietaus ir judėjome toliau.
Žmogui gyvenančiam jūros lygyje sunku įvertinti, kokia vertybė ir palaima yra nuolatinis deguonies prisisotinimas ore. Nuolatos kartojome ta pačią klaidą – energijos švaistymas. Gali prisivalgyti ryžių, bet negali prisivalgyti deguonies, todėl neatsakingas poelgis mums visada kainuodavo brangiai – nuolat skaudėjo galvą. Ši pamoka ypač brangi, nes ji leidžia nepamiršti, kokia galinga gamta ir koks mažas žmogus. Labai paprastas pavyzdys, motociklui sugedus tektu pėdinti į kalną velnias žino kiek, ir čia jau tik tu ir gamta.
Reziumė. Negalima nugalėti kalno, kalnui nerūpi – jis buvo ten milijonus metų ir bus dar tiek, lygiai taip pat negalima nugalėti kelio, tačiau galima nugalėti save tiek ant kalno, tiek kelyje. Tiek kalnas, tiek kelias, kaip ir gyvenimas – simboliškas. Yra dvi kryptis – arba į viršų, arba į apačią, arba į priekį, arba atgal.
Ši kelionė ne kiekvienam, tai ne reklama ir ne paskatinimas, tai tiesiog gyvenimas.
Gyvenimas kaip kelias, o kelias kaip gyvenimas.