Į Spantiko viršūnę Karakorumo širdyje alpinistai įkopė trise, bet „Delfi“ pokalbiui prisėdo du iš komandos narių – Saulius bei Šarūnas, mat Vaidotas dar tebekeliavo namo, nusprendęs pilnai išnaudoti suplanuotas atostogas.
„Mūsų planas toks ir buvo, kad į priekį keliausime visi kartu, o atgal kaip kam pavyks, kiek leis darbai bei asmeniniai reikalai“, – sako S. Damulevičius.
„Pagal pirminį planą mūsų skrydis turėjo būti šiandien, bet mes su Sauliumi pasikeitėme bilietus, o Vaidotas dar liko pasikultūrinti Stambule, – priduria Š. Zigmantas. – Saulius grįžo tiesiai į darbus, aš dar atostogauju.“
Interviu „Delfi“ Saulius bei Šarūnas papasakojo apie kopimą į Spantiką ir kodėl ne visai tiesa, kad ji laikoma viena lengviausiai pasiekiamų 7 km aukščio Pakistano viršūnių.
– Tik sekmadienį grįžote namo, kaip sekasi įsivažiuoti į įprastą kasdienybę?
Saulius: Adaptuotis nelengva, bet toks gyvenimas. Jau ne pirmus metus visas atostogas praleidžiu kalnuose ir grįžtu tiesiai į darbus, nes atostogos išnaudotos. Toks mano gyvenimo būdas. Poilsio tenka ieškoti savaitgaliais, po darbų, nes atostogos būna intensyvios, sportiškos, išsunkiančios.
Ypač ši ekspedicija tokia buvo. Kadangi buvo itin šiltas sezonas, reikėdavo labai anksti keltis, išeiti dar naktį, jog koptume, kol dar vėsu ir nereikėtų vėliau kankintis kepinant saulei, smengant į sniegą. Pabusdavome 3–4 val. nakties, į viršūnę iš viso pradėjome eiti iš vakaro, tuomet kelias valandas dirbi, tada stataisi palapinę, ilsiesi, atsigauni, pamiegi. Taip sukosi ne visai natūralus ciklas.
– Kaip pasirinkote Spantiko viršūnę, kodėl būtent jai dabar atėjo laikas?
Šarūnas: Aš esu šio žygio idėjos autorius, taip jau sutapo viskas. Mes su Sauliumi pažįstami apie 15 metų, ne pirmą kartą kopiame kartu, tai jau trečia mūsų rimta ekspedicija – pirma buvo dar 2008 metais, kai įkopėme į virš 6000 m aukščio niekieno neliestą viršūnę Kunlunio kalnyne, vėliau – 2012-aisiais kartu kopėme į beveik 7550 m aukščio Muztag Atos viršūnę, nuo kurios Saulius su dar dviem bendražygiais nusileido kalnų slidėmis.
Mes su Sauliumi pažįstami apie 15 metų, ne pirmą kartą kopiame kartu.
Po to aš pats turėjau šiokią tokią pertrauką, tik Saulius persikėlė prie aštuoniatūkstininkų. Pamažu ėmiau grįžti prie kalnų, praeitais metais įkopiau į 6 km aukščio viršūnę, sakiau, kad šiemet reikia 7 km. O su kažkuo gi reikia lipti (šypsosi).
Mano bendraamžiai jau beveik nebekopia, važinėjasi su motociklais, o Saulius buvo patyręs kojos traumą – pasiūliau nusileisti laipteliu žemiau, bus kaip reabilitacija (šypsosi). Su Sauliumi šiaip nuolatos palaikome ryšį – tuo labiau, kai mūsų, alpinistų, nėra daug. Saulius iš pradžių sakė, kad nelips, tačiau galiausiai prisijungė.
Lietuviai yra vieną kartą kopę į Spantiko viršūnę prieš keliolika metų, bet toli neužlipo, nes buvo daug sniego. Pati viršūnė yra žiauriai graži, įspūdinga. Taip mums ir sukrito kortos. Prisikalbinome dar Vaidotą ir visi trys kartu išsiruošėme.
– Kuo ši viršūnė yra ypatinga, išsiskiria nuo kitų?
Saulius: Spantiko pavadinimas reiškia auksinę viršūnę, nes ji nuo kelio iš šoninės pusės apšviečiama vakarinės saulės, todėl nusidažo auksine spalva. Bendrai žiūrint, ji yra Karakorumo kalnyno viduryje, pačioje širdyje. Nuo viršūnės matosi visa panorama, o pati viršūnė irgi labai graži, maršrutas eina ilga ketera.
Visuomet esi tarp ledynų, aukštai, o aplink įspūdingos viršūnės. Ten yra ir daugiau 7 km aukščio kalnų, matosi aštuoniatūkstininkai – vienoje pusėje stūkso K2, Brod Pikas, Gašerbrumai, o kitoje – Nanga Parbatas. Jei kas norėtų vienu žvilgsniu aprėpti visą Karakorumą ar net visus Pakistano kalnus, Spantikas būtų būtent ta viršūnė.
– Kaip atrodė pasiruošimas šiai kelionei? Jis visada būna panašus ar skiriasi priklausomai nuo to, kokios viršūnės sieksite?
Šarūnas: Kiekvienas ruošiasi individualiai. Aš gyvenu šiek tiek Lietuvoje, šiek tiek Austrijoje, todėl man gal paprasčiau laipioti į kalnus. O Saulius su Vaidotu čia visas kalvas išvaikščiojo (šypsosi).
Saulius: Kiekvienas kalnas, priklausomai nuo aukščio, techninio sudėtingumo, reikalauja tam tikro pasiruošimo – tiek individualaus, tiek grupinio. Jei tikiesi, kad bus daug plyšių, tuomet labiau treniruojiesi, kaip greitai ištraukti iš plyšių, sureaguoti. Jeigu laukia techninis uolų lipimas, tada turbūt reikės daugiau pavaikščioti į sporto salę.
Mano visą grafiką išderino nelemta avarija, kai rudenį mane, einantį per perėją, partrenkė automobilis, turėjau kojos operaciją, todėl negalėjau daug ruoštis, bet vis tiek kiek įmanoma stengiausi palaikyti formą.
Iš pradžių, praėjus 5–6 mėnesiams po opearacijos, per parą nuėjau 75 km, tada – 100 km, pavaikščiojau aukštyn–žemyn po kilometrą, du. Labai juokingai atrodo, kai Lietuvoje ant 20 metrų kalvų vaikštai aukštyn–žemyn keliasdešimt kartų (šypsosi). Bet tai leido suprasti, kad jau atsiranda kažkiek kojos stabilumo. Vertindamas, ar geriau ilsėtis, ar geriau kažką daryti, pasirinkau antrą variantą. Nenorėjau prarasti supratimo apie kalnus, nes paskui, vis atidedant, darosi sunkiau sugrįžti.
Šarūnas: Aš žiemą Alpėse su slidėmis buvau įkopęs į Grossglockner 3798 m aukščio kalną, vėliau buvo dar pora panašių. Aišku, aukštis nėra toks didelis, bet atsistatė technika, įgūdžiai. Ant Spantiko jau visiškai nebereikėjo galvoti, kaip ir ką daryti, nes viskas dar buvo šviežia. Tik tiek, jog teko priprasti prie aukščio.
Šiemet kopimas į Spantiką buvo daug sudėtingesnis, ne visai toks, kaip buvo rašyta – tą pastebėjome ne tik mes. Buvo labai šilta, šlaitai aptirpę, o viršuje, kur sniegas, jis toks susmegęs, niekada nežinai, kada iki pusės prasmegsi. 8–9 valandą jau viskas pradėdavo tirpti, tas vykdavo 6 km aukštyje – kažkokia anomalija. Niekaip negalėjai to numatyti.
Visgi iš techninės pusės mūsų patirties daugiau negu pakako tokiam kalnui. Visur praėjome saugiai, tvarkingai. Paraleliai lipome su komercine grupe, tai vienas jų narys kažkaip nuslydo nuo šlaito – visa laimė, kad įkrito į plyšį, nes kitaip būtų kritęs kilometrą. Vakare, kai kalbėjome, jam drebėjo rankos. Bet jam žiauriai pasisekė.
8–9 valandą jau viskas pradėdavo tirpti, tas vykdavo 6 km aukštyje – kažkokia anomalija.
Saulius: Kaip mūsų vienas draugas yra sakęs – kalnas visada bus geriau pasiruošęs nei tu, todėl negali galvoti, kad, ai, prašoksiu, pasiseks. Šitas kalnas pagal aprašymą yra vienas iš lengvesnių Pakistano septyniatūkstininkų. Visgi, lyginant tam tikrais aspektais su kitais, jis tampa vienas sudėtingesnių.
Ėjimas ketera yra ant karnizų – tie sniego blokai gali bet kada nukristi. Tam tikros stovyklaviečių vietos irgi pakabintos – arba virš tavęs kažkas yra, arba po tavimi neaišku, kas. Kiekviename žingsnyje reikia galvoti, kas būtų, jeigu būtų.
Šis sezonas bendrai Karakorume tikrai sudėtingas, buvo daug skaudžių nelaimių. Ypač ant Spantiko – turbūt vieninteliai tokie metai, kai buvo trys žūtys, o dar 1–2 atvejai buvo labai ant ribos, sėkmė, kad nieko neįvyko. Reikia ne žiūrėti į tai, kas parašyta – jog kalnas lengvas, – o matyti realias sąlygas bei atitinkamai priimti sprendimus.
Mes visada saugiai jautėmės ne todėl, kad ėjome užsimerkę, o dėl to, jog kiekvieną kartą ėmėmės tam tikrų priemonių. Nepatingėjome apsižiūrėti, sustoti, apsvarstyti ir priimti teisingus sprendimus, kad ko nors neprisidirbtume.
– Liepos pabaigoje buvote rašę, kad į šią viršūnę šiais metais dar niekas neįkopė. Tapote pirmaisiais ar kas nors spėjo ją pasiekti pirmiau?
Saulius: Pirmieji įkopė gal prieš porą dienų iki mūsų.
Šarūnas: Mes ėjome su tokia pirma banga. Kai pradėjo kopti kelios ekspedicijos, buvo pakankamai sudėtingos sąlygos, reikėjo prasiminti. Lenkai sustojo likus keliems šimtams metrų iki viršūnės, japonams baigėsi liūdnai, nukrito.
Tuomet atėjo banga – pirma vokiečių grupė, tada mes. Kai yra daugiau žmonių, gali etapais ką nors padaryti, išeina kaip komandinis darbas. Kad vieni trys žmonės ir virves pakabintų, ir prasimintų, turi būti žvėrys, o realybėje iš tiesų tiesiog neužtektų tam jėgų.
– Užsiminėte, kad ant kalno buvo neįprastai šilta. Ar tam įtaką daro klimato kaita, ar tiesiog nepaaiškinamai išpuolė tokie metai?
Šarūnas: Sunku pasakyti. Palyginus su Alpėmis, čia ledynai nėra taip klaikiai nutirpę. Alpėse iš viso tragedija – matosi buvusios ledynų ribos. Karakorume gal yra šioks toks patirpimas, bet ledynai dar tikrai tiek nepaliesti klimato kaitos.
Visgi visi sakė, kad šiemet neįprastai šilta. Dieną esi 7 km aukštyje, ir yra pliusinė temperatūra – jau Alpėse turėtų būti minusinė, o čia iš viso, dar tokiame aukštyje. Labai keista. Nežinia, ar čia klimato kaita, ar tiesiog tokie metai.
Saulius: Sezonas gana išskirtinis tuo, kad, kiek teko kalbėtis ir stebėti, jis labai vėlyvas. Iki paskutinių akimirkų alpinistai abejojo, ar pavyks įkopti į K2, į Brod Piką. Praktiškai paskutinėmis sezono dienomis, kas buvo suplanuota, tą pavyko padaryti sutelkus dideles pajėgas skirtingoms grupėms.
Nesu mokslininkas, bet bendrai Pakistane labai matosi visokios anomalijos. Kai 2022 metais po įkopimo į K2 bandėme grįžti į civilizaciją, buvo didžiuliai potvyniai, pakeliui trys tiltai buvo sugriauti. Mūsų draugai, kurie organizuoja ekspedicijas, prieš kelerius metus turėjo perkelti visą savo kaimą aukščiau, toliau nuo upės, nes juos jau kelis kartus buvo apsėmę, bijojo, kad viską nuneš.
Lietuvoje turime ir savų audrų, bet Pakistane, kai tai nutinka, žūsta tūkstančiai žmonių, sugriaunama infrastruktūra. Nuo 2019 metų kone kasmet, išskyrus pandemiją, lankausi Pakistane – gal akis jau įgudusi, tačiau pastebiu vis daugiau nelaimių, žmogiškų skausmų, susijusių su klimatu.
Jau nekalbu apie tai, jog praeitais metais, važiuojant Karakorumo magistrale link Kinijos, mūsų kelią užgriuvo, buvo kalno nuošliauža. Atrodo kaip nepatogumas, bet liūdnai pajuokaujame, kad jau geriau taip, nei ant mūsų užgriūtų.
Šarūnas: Bet klimatas keičiasi ir ant Spantiko. Anksčiau visi į jį lipdavo birželio pabaigoje–liepos pradžioje, o pastaraisiais metais liepą niekas nebeįlipa, nes užsninga. Dabar kone visi kopia rugpjūtį. Akivaizdus klimato pasikeitimas.
Vis dėlto galiu pasakyti, kad kalnai čia ypatingai gražūs, statūs. Aš pirmą kartą buvau Pakistane – nors esu kalnų matęs visame pasaulyje, čia vieni gražiausių. Tokie klasikiniai – statūs, su ledynais.
– Papasakokite plačiau, kaip apskritai sekėsi kopti? Ar viskas vyko pagal planą, be netikėtumų?
Šarūnas: Mūsų planas buvo kopti truputį lėčiau – ir atgalinius bilietus buvome nusipirkę vėliau. Visgi sąlygos padiktavo kitaip – kadangi buvome tik trise, nesinorėjo likti visiškai už srauto. Ant tokio kalno likti trims yra pakankamai rizikinga. Jei kažkas kam nors atsitiktų, dviese vieną ištempti būtų sunku. Dėl to taikėmės prie pirmos bangos.
Atvykome truputį vėliau nei daugelis iš pirmo srauto, todėl grafiką dėliojomės taip, kad, pavyzdžiui, vietoje dviejų poilsio dienų turėjome vieną. Per 10 ar 11 dienų nuo atvykimo į bazinę stovyklą užlipome į viršūnę – tai yra pakankamai greitai.
Saulius: Reikia stebėti savo organizmą, nes, jeigu užforsuosi, gali labai sunkiai susirgti, yra mirtinos kalnų ligos. Niekada negalima perspausti. Taip pat turi leisti oro sąlygos – jei būtume uždelsę, galimai būtume gerokai vėliau lipę, nes mums jau einant atgal dvi dienas buvo prastas oras. Kai ant kalno iškrenta daug kritulių, siekiant išvengti lavinų pavojaus bei sunkaus ėjimo, geriau palaukti dar porą dienų. Dėl to viskas galėjo nusitęsti dar savaitę.
Man yra tekę ir per tris dienas nuo atvykimo į bazinę stovyklą užkopti 7 km, ir ant aštuoniatūkstantininko dviese eiti parą iki viršūnės. Visa tai įmanoma, jei jauti, kad turi rezervų, organizmas atlaikys, bei sąlygos tinkamos.
Šįkart viskas buvo atlikta maksimaliai saugiai, tvarkingai – taip, kaip ir turėtų būti. Iš tiesų, mes gal norėtume pasakoti apie didelius nuotykius, kaip įvyko kokie nors ekstremalūs dalykai, tačiau pats geriausias žygis yra toks, apie kurį nėra ko pasakoti – kai viskas baigiasi tik gerais įspūdžiais, teigiama patirtimi, gražiomis nuotraukomis.
– Sauliau, kalbėjote apie tai, kad klausimų kėlė ir jūsų kojos būklė. Kaip ji atlaikė tokį krūvį?
Saulius: Su koja dar nėra viskas gerai, ji kelia daug iššūkių. Ypač šiame maršrute, kai reikėjo eiti horizontaliai palei viršūnę, o ne tiesiai į viršų. Turbūt esu reabilitacijos viduryje. Buvo gerai ir psichologiškai pasitikrinti, ir pamatyti, kur yra bėdos, kad su kineziterapeutais, gydytojais toliau tuos dalykus spręstume.
Norint ateityje toliau, sudėtingiau kopti, dabartinės kojos būklės nepakanka.
Su koja dar nėra viskas gerai, ji kelia daug iššūkių.
Šarūnas: Stengėmės keistis vietomis – tai Saulius pirmas paeidavo, tai kuris nors iš mūsų. Negali vienas taip ištisai varyti.
Prieš 10 ar daugiau metų kopdamas sutikau vieną chirurgą, su kuriuo kalbėjome, kaip žmogus jaučiasi ant 6 km ar aukštesnio kalno. Jis sakė, kad, jei padarytų dabar tyrimus, pagal visus normalius standartus atsidurtume reanimacijoje. Kaip į tokį šoką įmestas elgsis organizmas, yra labai individualu, kone neįmanoma numatyti. Tai yra ne tik apie koją – apie visą bendrą sveikatą.
Mes tris savaites trise praleidome kartu, miegojome vienoje palapinėje, buvome ant kalno – jokių pykčių, nieko. Kaip komanda, labai gerai susidirbome, todėl galbūt todėl viskas ir pavyko pakankamai sklandžiai. Sakome, kad grįžome be nuotykių, bet jų ir nereikia – nuotykiai ant kalno yra tarp gyvybės bei mirties.
Kai kas nors pasakoja apie žygdarbius kalnuose, tada man kyla klausimas, ar tikrai viską padarei, jog taip nenutiktų. Nebūna taip, kad paslydai ir nusibrozdinai – ne, jei paslydai, nesi prisikabinęs, tada dar ir kitus du nusitempsi, ir krisi iki ledyno kilometrą. Kas tada iš jūsų trijų liks? Nieko. Kartais visko nutinka, tačiau reikia maksimaliai to vengti – geriau namo grįžti viename kūne, o ne išsibarsčius.
– Esate pirmieji lietuviai, kurie įkopėte į šią viršūnę, iškėlėte trispalvę. Ar viršuje apėmė kokios nors emocijos, ar visgi, kai jau ne pirmas kartas, jų mažiau?
Saulius: Alpinizme viršūnė tuo pačiu kaip ir viską vainikuoja, bet kartu tai yra tik pusė kelio. Galvoji, kad nusileidęs jau bazinėje stovykloje atšvęsi, tačiau tada ir vėliavos nebekeli, ir jausmas visai kitoks.
Šiaip, žinoma, smagu, manau, yra privilegija pabūti tokiose vietose, kur dar nebuvo mūsų tautiečiai. Iškėlėme trispalvę, Vyčio, Lietuvos šaulių sąjungos, Ukrainos vėliavas. Jaučiamės kaip ambasadoriai, pradininkai, galvojame, kad tai prisideda prie sporto vystymo, įkvepia bendraminčius, stiprina Ukrainos gynėjus ir juos palaikančius.
Be to, Pakistanas dar nėra labai populiari vieta tiek tarp lietuvių keliautojų, tiek tarp alpinistų. Šiame krašte, nors jis turi savų niuansų, kalnų nepatrauksi. Nepaisant 2013-ųjų metų tragedijos, aš pats čia n metų grįžtu, nes, kaip Šarūnas sakė, tokių vietų pasaulyje daugiau nėra – kad būtų tokios stačios, aukštos, gražios viršūnės, kurios koncentruotos vienoje vietoje.
Šarūnas: Man dar smagu, kad buvome trys lietuviai. Mūsiškių ten nebūna daug, visi klausinėjo, iš kur mes. Manau, tikrai nepasišiukšlinome – trys lietuviai, atvykę iš plyno lauko, atėjo, įkopė tvarkingai, kur reikėjo, ten padėjome, patarėme, pasidalinome. Įsiliejome į bendrą alpinistų komandą. Saulių jau iš viso atpažįsta pakistaniečiai (šypsosi).
Saulius: 5 km aukštyje vienas rodė mane per „Facebook“, klausė, ar čia aš, prašė nusifotografuoti (juokiasi).
Šarūnas: Dar šiek tiek nukrypstant nuo kalnų – Pakistane turistų pakankamai mažai. Nuėjus į kokią viešą vietą, visi nori su tavimi nusifotografuoti. Man labai patiko, kaip daugelis žmonių dėkojo, kad mes atvažiavome į Pakistaną. Kur lankėmės, ten nebuvo jokių problemų. Manau, tos baimės daugeliu atvejų perdėtos. Juk visur gali patekti į nemalonią situaciją.
Baltistane žmonės tikrai fantastiški, myli užsieniečius. Aišku, gal mums tiesiog sekėsi, bet aš, kaip turistas, išsivežu pačius geriausius įspūdžius.
Saulius: Pakistane yra įvairiai – ten keliaujant reikia atidžiai stebėti rekomendacijas, politinę padėtį. Visi žmonės, su kuriais esame kalbėję, pripažįsta, kad dabartinė politinė situacija jų netenkina, todėl kyla neramumų. Dalyje regionų yra pavojingiau, kai kur tave lydi ginkluoti pareigūnai, jog nieko nenutiktų.
Visgi Baltistanas, man atrodo, Pakistano atžvilgiu yra išskirtinis. Žmonės, turizmas, kalnai, puiki atmosfera palieka gerus įspūdžius.
– Ar išduosite, kokių planų jau turite ateičiai?
Šarūnas: Aš jų dar neturiu, bet reikės toliau eiti į kalnus. Turiu minčių, kur norėčiau keliauti, tas pats Spantikas mano planuose buvo gal 15 metų, bet tik dabar taip aplinkybės sutapo. Yra n norimų taškų, tačiau bus matyti, kaip viskas sukris, kaip bus su sveikata, darbais, šeima. Visgi, žinoma – ateities planai yra kalnai (šypsosi).
Saulius: Dažnai taip nutinka – kaip ir šiais metais, nors sakiau, kad tikrai nekopsiu, reikia gydytis, susitvarkyti problemas. Bet paskambino Šarūnas, vieną kartą atsisakiau, kitą, o paskui ta svajonė mintyse prilipo.
Nors minčių ir idėjų yra daug, paprastai reikia kažkokios dingsties, žiežirbos, kad mozaika susidėliotų į pilną vaizdą. Taip gimsta idėja, o po jos prasideda planavimas bei pasirengimas ekspedicijai. Kaip dažnai sako alpinistai – kalnas pašaukia ir tenka eiti (šypsosi).
