– Visi žmonės Egiptą geriausiai žino dėl piramidžių, dėl kurių ir patys likote apžavėti, ką ten galima dar pamatyti?
– Važiuojant į Egiptą pirmą kartą, tikrai reikia pamatyti piramides, kurios palieka didelį įspūdį. Dėl jų iš tikrųjų taip ir traukė į Egiptą. Kita vertus, vieta tikrai komercializuota. Tenka gintis ir nuo įkyrių pardavėjų. Keli patarimai, kuriuos davė gidai: suvenyrus pirkti geriausia galutinėje ekskursijos stotelėje. Mūsų atveju tai buvo Sfinkso skulptūra. Taip pat akylai stebėti, kad prekė nebūtų jums įkišta į kuprinę ar rankinę, todėl geriausia asmeninius daiktus turėti šalia. Kita taisyklė – jeigu nukrito prekė šalia jūsų – šiukštu jos nekelti, mat už suvenyro palietimą teks susimokėti.
Egipte taip pat reikėtų išmėginti nardymą. Vandens karalystė tikrai turi ką pasiūlyti. Patys išbandėme dykumos teikiamus malonumus: keturačius, bagius, jodinėjimą kupranugariais. Nors teks gerokai išsipurvinti, dėl jausmo ir vaizdų tikrai verta pasistengti. Tiesa, į dykumą taip paprastai nepateksi. Kiekvienas keleivis yra užregistruojamas, kad dingimo atveju, būtu žinoma, ko ieškoti.
– Koks yra Egipto pajūris? Kokios pramogos ten įmanomos?
– Patys mėgavomės tik viešbučio pliažu, į kurį buvome nuvežami autobusiuku, dėl to daug komentarų negalime pateikti. Vaizdelis kaip ir daugumoje kurortų: paruošti gultai, mėlynas skaidrus vanduo ir bariukas. Viskas, ko reikia neaktyviam poilsiui.
Kita vertus, norintys veiksmo galėjo leistis vandens motociklais, čiužiniais, nardymu ir kitomis vandens teikiamomis pramogomis.
– Buvote dykumoje, kaip geriausia joje keliauti? Gal būt kupranugariais? Ar vis tik visureigiais?
– O čia kiekvienam pagal poreikius. Mes išmėginome ir tai, ir tai. Aš galbūt rinkčiausi keturačius arba visureigius, nes gali pajausti greitį. Žinoma, niekada nebandžiusiems keliauti kupranugariu – tai privaloma patirtis.
– Kaip vietiniai pataria ištverti karštį ir dulkes?
– Juokingiausia, kad vykdami iš Lietuvos pasiėmėme tik vasarinius rūbus, bet kur kas labiau prireikė megztinio. Vakarais matėme tokių, kurie sėdėjo ir su pūkinėmis striukėmis. Lapkričio vidury Egipte, žinoma, kur kas šilčiau nei Lietuvoje, bet vakare tikrai norisi pasislėpti nuo vėsos ir vėjo. Tad mums to deginančio karščio nelabai teko patirti. Na, o dykumoje apsisaugojimo nuo dulkių priemonė – skara.
– Sakėte, kad aplankėte nuo civilizacijos atsiribojusią gentį. Koks jų gyvenimas?
– Beduinai arba dykumos gyventojai, – taip vadinami vietiniai. Dykuma pasileidome gerais džipais, kuriuose šokinėjome tai į viršų, tai į apačią, kaip bulvių maišas. Mes juokėmės, panašu, kad ir vairuotojas smaginosi krėsdamas šunybes prie asfalto pratusiems turistams.
Galiausiai, pasiekėme beduinų kaimą. Tiksliau, jų darbo vietą. Su užkandžiais ir XXI a. pritaikytais tualetais.
Kaip pasakojo gidė Brigita, anksčiau vietiniai dykumos gyventojai vertėsi nelegalia veikla: narkotikais, ginklų gabenimu, merginų prekyba. Dabar valdžia griežtai vertina tokį užsiėmimą, todėl beduinai vis labiau įsitraukia į turizmo veiklą.
Taigi būtent vietinės moterys mus pavedžiojo kupranugiariais, po to prašydamos gerai išmokto žodžio „money“. Buvo kepama duona, pardavinėjami įvairūs rankdarbiai, rūkomas kaljanas.
Tikrasis jų kaimas nutolęs apie 10-15 km nuo vietos, skirtos turistams. Galbūt įdomus ir kraupus faktas, kad pačioje bendruomenėje kraujomaiša – normalus reiškinys.
Vaikai basi, trokštantys dėmesio ir elementaraus bendravimo. Turistai – jiems šventė, nes atėjome ne tuščiomis, o maišais maisto. Vaikai – visur vaikai. Negali jais nesižavėti.
– Ar vietiniai draugiški, paslaugūs?
– O, taip. Lietuviškam mentalitetui kartais gal net per daug.
Buvo toks juokingai malonus nutikimas, kai sėdėjome balkone ir pro šalį ėjęs vienas iš personalo vadovų paklausė, ar viskas gerai.
Pasakėme, kad išvakarėse kambaryje sudorojome tarakoną (bent dukart didesnį nei būna Lietuvoje). Tai žmogus iškart iškvietė darbuotoją, kuris išpurškė visus vamzdžius, mums pažadėjo chalatus ir dar pradėjo kalbinti.
Kai pasakėme, kad esame iš Lietuvos, vyrukas iš laimės nušvito ir sako: „aš žinau Lietuvą, Vilnių ir Druskininkus joje. Palaukite, tuoj ateisiu“. Užlipęs į antrą aukštą ir įėjęs į mūsų kambarį pradėjo pasakoti apie savo žmoną Oksaną iš Lietuvos ir parodė apie 80 asmenukių su ja.
Akivaizdu, kad su Lietuva jį siejo patys geriausi prisiminimai, nes kaskart mus pamatęs prieidavo pasisveikinti.
– Ar teko susidurti su kokiais netikėtumais?
– Na, viešbutyje aptikome piršto dydžio tarakoną, kuris, pasirodo, dar ir skraidyt moka. Būna ir malonesnių susitikimų su fauna.
– Ar saugu keliauti Egipte? Į kokias vietas nepatartumėte vykti, pavyzdžiui, dėl terorizmo grėsmės?
– Ta grėsmė gerokai perlenkta. Patys jautėmės saugūs. Egipte buvome, kai Šiaurinėje Sinajaus pusiasalio dalyje buvo įvykdyta siaubinga teroro ataka. Sulaukėme artimųjų skambučių, nors vieta buvo labai toli nuo Hurgados, netoli Izraelio sienos. Patarimas toks, kad reikėtų domėtis, tikrinti informaciją, kuriame regione kas vyksta, o ne tuščiai baimintis ir skleisti baimę sau ir kitiems.
– Kas labiausiai Egipte jus nustebino?
– Galbūt tai, kad dauguma vietinių pamatę norėjo nusifotografuoti, užkalbinti. Nuo pačių mažiausių iki vyriausių. Net muziejuje badė pirštais. Lietuvė gidė patarė neįsiamžinti nuotraukoje, jei nenorime, kad ji pasklistų internete. Tuo metu, viešbučio direktorius Emad, paklaustas to paties klausimo, sakė kad tai – draugiškumo ženklas. Vietiniams tai tarsi pramoga. Nusifotografavus parduotuvėje, nuotrauka gali atsirasti ir ant sienos.
– Kuo teko nusivilti ir kas labiausiai patiko?
– Viskas priklauso nuo požiūrio. Sutikome daug malonių vietinių gyventojų, išgirdome ne vieną istoriją ir pamatėme pasaulio stebuklą. Atostogas galime laikyti daugiau nei pavykusiomis.
– Patarimai, kuriuos turėtų žinoti visi norintys keliauti Egipte?
– Vežėmės eurus, bet siūlytume vežtis dolerius, nes vietiniai skaičiuoja vienas prie vieno. Tiesa, ekskursijos vykdomos tik tuomet, kai lydi vietinis, kuris ir perka bilietus.
– Kokie Egipto kontrastai – buvote turistinėse, pramoginėse zonose, ar ir tose, kur sukasi tik vietiniai?
– Mūsų kelionės tikslas šįkart buvo poilsis, todėl lankėmės turistinėse vietose. Kitą kartą tikrai norėtųsi vykti ir pasisukti vietinėse vietose.
– Teko lankytis Kaire, koks tai miestas – Kairas?
– Šiukšlės, netvarkingos gatvės, pagal savas taisykles vykstantis eismas ir amžinos statybos – tai tinka ir Kairui, ir Hurgadai.
Kiekvienas reikalus aiškinasi tarpusavyje. Pravažiuodami Kairą suskaičiavome gal 3 šviesoforus, ką jau kalbėti apie pėsčiųjų perėjas.
Į akis, ypač Hurgadoje, krenta nepabaigti statyti namai ir daugiaaukščiai. Pasirodo, pagrindinės šalies pajamos – turizmas – stovi vietoje, nes nebeatvyksta rusų turistai.
– Kokį įspūdį paliko Nilas?
– Daug nematėme, tik šiek tiek plaukėme laivu-restoranu. Aplink miestas. Na, vaizdas tikrai ne toks, kokį esame matę vadovėliuose.
– Kokios kainos Egipte – tai brangi ar pigi šalis?
– Mūsų viešbutyje buvo viskas išskaičiuota, dėl to mums nieko pirkti nereikėjo, išskyrus, ekskursijas. Be to, buvome turistinėje vietoje, todėl kainos užkeltos, bet lietuviškai piniginei tikrai įkandamos ir negąsdinančios.
Pirmą dieną po skrydžio suskaudo gerkles, todėl išėjome ieškoti vaistinės. Kiek paėjėjus vietinis taksistas primygtinai reikalavo mus nuvežti į gerą vaistinę, nes turistinėje vietoje ir brangu, ir prekės iš Kinijos.
Jo nuvežtoje vaistinėje, jo teigimu, prekės iš Vokietijos. Ir iš tikrųjų vaistinė buvo gera, vaistai su brūkšniniais kodais, mums matytomis etiketėmis. Už čiulpiamas tabletes ir antibiotikus sumokėjome 145 egiptietiškus svarus.
– Kiek laiko reikia atostogauti, kad susipažintumėte su Egiptu?
– Geras klausimas. Tikriausiai, kaip visur – to laiko niekada negana, kad pažintum šalį iki galo. Vis pagalvoju, kiek Lietuvoje vietų dar nematytų ir neaplankytų.
Daugiau autorės nuotraukų čia.