Pasitaupėme, pasiryžome ir išvykome į Seišelių archipelagą. Aš su žmona Margarita ir duktė Vaiva su draugu. Aplankėme tris didžiausias salas. Visos jos gana skirtingos, bet vienodai brangios, kalbant apie prekių ir paslaugų kainas.
Išbandėme ir viešąjį transportą, kurį reprezentuoja indiški autobusai TATA. Bilietas kainuoja tik 5 rupijas, tai yra apie 0,3 Eur. Sustojimai kas 0,5-1 km. Jeigu laukdamas stotelėje išgirsti klaikų stabdžių žviegimą – autobusas jau gretimoje stotelėje – nepražiopsosi. Kai tas mėlynas barškalas dar baisiau sužviegia priešais mus – įlipame. Viduje paprastai pilna žmonių, siaurutis tarpelis tarp sėdynių eilių – irgi pilnas. Kai keleiviui iš autobuso galo reikia išlipti, prieš jį stovintys žmonės neskubėdami išlipa ir praleidžia, o po to taip pat ramiai sulipa atgal. Salų moterys labai gražiai apvalios, tad prasilenkti autobuso viduje beveik neįmanoma. Šie autobusai keliuose jaučiasi tikraisiais šeimininkais, visiems už juos smulkesniems – geriau pasisaugoti.
Betoniniai keliukai Mahės ir Praslino salose labai siauri, vingiuoti ir kalnuoti, tikri serpantinai. Norint prasilenkti neretai tenka ne tik sustoti, bet ir atbulam pavažiuoti. Kelių pakraščiai be atitvarų ar nuolydžių, iškart statmenai sminga pusę, o kartais ir metrą, žemyn. Ten toliau gali būti ir dar geresnė praraja. Lyg to būtų maža – automobilių eismas vyksta kaire puse. Laimei, Vaiva puikiai vairuoja bet kuria kelio puse, bet kokio sudėtingumo keliu ir bet kokiu automobiliu, todėl labai naudinga tokiose kelionėse.
Seišeliuose vyrauja stabiliai šiltas, bet ne per karštas oras, čia tiršta augmenija, egzotiški gyvūnai. Dažno viešbučio kieme ropinėja milžiniški vėžliai, virš gigantiškų džiunglių medžių skraido (dienos metu!) varnos dydžio šikšnosparniai, arčiau vandens – delno dydžio krabai.
Neapsakomo vandens skaidrumo paplūdimiuose prie besimaudančiųjų priplaukia būreliai didelių spalvingų žuvų, tyliai prašo vaišių ar tiesiog pabendrauti.
Mums matant vietiniai žvejai tiesiog Anse Royal paplūdimyje išvilko į krantą pusantro metro ryklį.
La Digue saloje beveik nėra automobilių, todėl smagu neskubant važinėtis dviračiais arba triračiais.
Kaip tik tokio romantiško riedėjimo metu, - pokšt! Visai šalia mūsų ant kelio ištiško kokių 3 kg kokoso riešutas. Vietiniai gyventojai po tokiomis palmėmis nestato automobilių, kitų vertingesnių daiktų ir patys elgiasi apdairiai.
Beje, tie vietiniai gyventojai, daugiausiai kreolai, yra gana tvarkingi, negaili šypsenų, mėgsta šventes ir nepersistengia dirbdami. Ne sykį ir ne du patyrėme gana įžūlius bandymus apgauti, bet daugumos pietinių šiltųjų šalių gyventojų požiūris į turistus toks pats. Gal ir dėlto vienas iš gražiausių pasaulio paplūdimių simboliškai pavadintas Source D`Argent (pinigų šaltinis)...
Vieną vakarą iš lėto bekylant serpantinu kreolai netikėtai pademonstravo savo šypsenas ir savotišką humoro jausmą. Iš džiunglių iššokę du tamsiaodžiai, vaipydamiesi ir mosuodami pusmetrinėmis mačetėmis priešais mūsų automobilį, sukėlė tikrą susižavėjimą. Juk labai juokinga, ar ne? Jie taip pat greitai ir dingo, gal dėl to, kad pasirodė kitas automobilis.
Nakvynes kruopščiai rinkomės iš anksto per booking.com, remdamiesi išmėgintais kriterijais ir ankstesnių svečių atsiliepimais. Išsirinkome Jamelah Beach Guest House, kur ir atvykome jau vakare tiesiai iš aerouosto.
Viskas atrodė neblogai. Su žmona apsigyvenome vienuose apartamentuose, duktė su draugu kitame šio viešbučio name. Po ilgos ir varginančios kelionės kritome miegoti. Auštant rytui apie 6.30 apsižiūrėjome, kad nebeturime abiejų mobiliųjų telefonų ir planšetinio kompiuterio, kuriuos prieš užmigdami pasidėjome visiškai šalia. Brangoki tie daikčiukai buvo.
Buvo sunku patikėti. Apartamentai antrame aukšte, durys iš vidaus užrakintos ir dar grandinėle užtvertos, langai uždaryti. Rimčiau apsidairę supratome, kad buvo atstumtos slankiojančios balkono durys. Bet juk antras aukštas, o rytais miegame jautriai. Mistika.
Tą pačią naktį dingo ir pirmame aukšte apsistojusių penkių asmenų kanadiečių šeimos telefonai. Jau vėliau, grįžęs namo išsiaiškinau, kad prieš metus panašiai tame viešbutyje nukentėjo japonai. Aplinkybės verčia manyti, kad tai dar ne viskas.
Viešbutis vaizdingoje vietoje, bet iš abiejų pusių negyvenamos, tirštai augmenija apaugusios zonos, kuriose vakarais renkasi būriai vietinio jaunimo. Nuo šių vietų viešbutis neatitvertas, apšvietimas menkas. Viešbučio darbuotojai ir svečiai reiškė užuojautas. Kai kurie prisiminė panašius įvykius ir skeptiškai vertino būsimo tyrimo perspektyvas. O man prieš akis vis iškyla vaizdas, kaip mūsų viešbučio darbininkas jau 7.30 ryto labai kruopščiai grėbstė smėlio taką ties mūsų kambario balkonu.
Policijos nuovadoje parašiau pranešimą apie vagystę (apiplėšimą?), o už valandos atėjo ir du ekspertai su dailia mergina tirti pirštų antspaudų ant balkono durų (antspaudai matėsi plika akimi). Vyrai tūpčiojo, analizavo, vertino, o dailioji kreolė vis purškė iš balionėlio putas ir valė skudurėliu tų svarbiųjų durų stiklą bei rankenas. Prieš atsisveikindami ekspertai paskelbė, kad jokių pirštų antspaudų nerasta.
Pareigūnų žodžiai mums sukėlė ne menkesnį įspūdį nei ta rytinė vagystė. Jau ir vagyste to negalima vadinti. Nes jei nėra pirštų antspaudų vadinasi kambaryje niekas nesilankė. Per keletą valandų įvyko mažiausiai du stebuklai: iš užrakinto kambario tiesiog išgaravo daiktai, o nuo balkono durų visi pirštų antspaudai (netgi mūsų pačių).
Atostogos vis tiek tęsėsi, gal ir ne visai taip, kaip tikėjomės. Guodėmės, kad dokumentai ir pinigai liko su mumis, nes tą naktį ilsėjosi seife.
Iškart po atostogų parašiau elektroninį laišką viešbučio savininkui, klausdamas, ką jis mano apie atsakomybę dėl šios situacijos ir mūsų nuostolius. Juk ne turguje ar paplūdimyje viskas įvyko, o miegant užrakintame kambaryje. Atsakymo nėra iki šiol.
Po kurio laiko laišką nusiunčiau Seišelių Respublikos Turizmo tarybai. Pasiteiravau, kokiomis sąlygomis apgyvendinimo įmonės gauna veiklos licencijas, ar yra numatyta šeimininkų atsakomybė už svečių turtą, sveikatą ir gyvybę. Atsakymo nėra iki šiol.
Manau, kad tas pats būtų ir kreipiantis į Seišelių policijos vadovybę ar patį prezidentą. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija patarė kreiptis į Seišelių teisininkus. Garsi Londono teisininkų kampanija, deklaruojanti veiklą žmogaus teisių gynimo srityje, taip pat ir už UK ribų, atsiuntė tokį pat patarimą.
Booking.com parašiau konkretų viešnagės Jamelah aprašymą, kuris pasirodė tik po geros savaitės. Įdomiausia, kad mano kompiuteryje jis matomas, o kituose – ne. Po pasiteiravimo pas booking.com, kas čia per triukas, atsiliepimas atsirado, bet gana greitai buvo nukištas į tolimą stalčių (antroje šimtinėje), kurį retas užsakovas pasiekia.
Nuoseklus ir sąmoningas aprašyto ir panašių įvykių ignoravimas atveria duris nusikalstamų veikų tęsimui ir eskalavimui. Seišeliuose gyventojų maždaug tiek kiek ir Panevėžyje. Ši šalis gana nutolusi nuo kitų valstybių, o gyventojų bendruomenė persipynusi giminystėmis, pažintimis, įvairiais interesais.
Turiu vilties, kad šis ilgokas pasakojimas bus labiau naudingas negu nuobodus.