Iš Indonezijos sostinės skrendu į Džajapuros miestą. Skrydis trunka daugiau nei 5 valandas, naktį, todėl beveik nepailsiu. Nusileidus Džajapuros mieste mane pasitiko būsimas vedlys, o vėliau sutikau ir 2 bendrakeleivius graikus. Išgeriame kavos, susipažįstame ir vėl įlipame į gerokai mažesnį lėktuvą. Lėktuvas į Vameną skrenda virš kalnų, todėl visi, net ir vietiniai, pro langus stebi kraštovaizdį.
Nusileidęs vykstu į viešbutį, ten pasidedu daiktus ir keliauju į vietinį turgelį. Tokiose vietose galima puikiai perprasti vietovę bei žmones – matai, ką jie augina ir kuo prekiauja, ką žmonės valgo, kaip aplinkiniai reaguoja į turistus ir kaip pardavėjai bando juos apgauti.
Aplink turgų mėtosi maisto likučių, visur sukiojasi kiaulės. Joms ir jų šeimininkams tai – kasdienė šventė. Vienos pardavėjos šypsosi, kitos nusisuka, kai kurios jų sėdi po prekystaliu, nes ten prekybinė vieta pigesnė.
Įdomiausi papuasų veidai, jie atrodo taip, lyg būtų iš paveiksliukų. Moterys panašios į vyrus, ir jeigu vyrai neaugintų barzdų, tai būtų sunku atskirti papuasų lytį.
Smagu, kai turistą išvydę vyrai pradeda šypsotis, – tai reiškia, kad yra draugiški, tačiau su šypsena parodo visą burnoje turimą turtą. Dažniausiai vyrai kramto Betelio riešutus, o šie visą burną ir dantis nudažo raudonai. Kramtant riešutą tenka daug spjaudytis, tad viso turgaus grindys raudonos. Galbūt dėl to nuolat šypsosi, nes riešutai suteikia smagumo? Tačiau šito dar nežinojau, nes riešutus ketinau kramtyti vėliau.
Ant vienų prekystalių parduodami egzotiniai vaisiai (pavyzdžiui, vadinamieji red fruit), kurie auga ant medžių, panašių į kaktusus. Ant kitų prekystalių parduodamos rojaus paukščių iškamšos ir iš jų pagamintos karūnos. Man šių sparnuočių labai gaila, nes jie nuostabaus grožio.
Užėjau į vogtų daiktų skyrelį, kuriame puikuojasi iš turistų nugvelbti kompiuteriai, kameros ir telefonai. Buvo tikrai nejauku traukti savo įrangą ir visa tai filmuoti, tačiau baimė ir adrenalinas kelionei visada suteikia žavesio.
Išvykęs iš turgaus sustojau ant kalno, kad galėčiau apžvelgti visą Vamenos miestą. Ant kalno marširavo mokyklinio amžiaus vaikai, netoliese stovėjo karinis postas.
Iš pat ryto pailsėjęs ir kupinas jėgų pradedu savo pirmą ekspedicijos dalį per kalnus. Visa ekspedicijos grupė su vedliu ir 5 nešikais sušoka į visureigį, kuris mus nuveš kuo toliau, kad galėtume pradėti žygiuoti. 5 nešikai neš maistą, skirtą penkioms dienoms, puodus, palapines, kilimėlius ir kitą įrangą. Beje, kai jiems nepasiseka nešti turistų mantos, jie dirba upėje ir kasa molį, darbuojasi ūkyje arba mina taksi dviračius.
Prieš išvykstant oras buvo prastas, ir nors pirmąją žygio dieną išlindo saulė, vis tiek visur aplink telkšojo purvo balos, o takeliai permirkę. Pakeliui sutinku daug basų vietinių papuasų (tiek vaikų, tiek suaugusiųjų). Vaikai trauko snarglį, nubėgusį iki lūpos. Suaugusieji nuo jų neatsilieka, visi snarglį traukia atgal į nosį, niekas neišpučia. Tuomet prisimenu posakį „nothing goes wasted“ (liet. „niekas nešvaistoma veltui“).
Dienos pabaigoje pasiekiame kaimelį, kuriame ketiname apsistoti. Čia mums nakčiai skiriamas vietinis namukas. Greitai sutemsta, lauke lyja, todėl vedlys paduoda vakarienę ir visi nieko nelaukę einame miegoti. Iš pat ryto aplankau šalia gyvenančius dani genties žmones. Nors lauke šalta, moterys vaikšto pusnuogės. Turbūt todėl ir traukia snarglius. Beje, nakčiai, kad būtų šilčiau, žmonės savo nuogus kūnus tepasi kiaulių taukais.
Šiandien žygiuodami praeiname pro krikščionių bažnyčią, pastatytą toli kalnuose. Sekmadieniais čia vyksta pamaldos, todėl turiu galimybę pirmą kartą pamatyti vaikus su švariais drabužiais. Padalinu jiems šokolado. Vaikai santūrūs, ne tokie kaip Afrikoje, ten mažieji viską čiumpa ir bėga, o vyresni trinkteli ir ištraukia saldainius mažesniesiems iš burnos. Čia už tokį elgesį nuo tėvų gautų į kailį.
Kirsdamas upę pereinu apipuvusį kabantį tiltą. Einu toliau kita upės puse tolyn į kalnus. Pakeliui sutinku vietinių suaugusiųjų ir vaikų, nešančių sunkius nešulius miesto link. Jų krepšiai pilni šviežių avokadų. Netrukus, eidamas pro pavienius namelius, pamatau medžius, apkibusius avokadais. Čia ir nusiperku sau pietus. Nėra nieko geriau nei ką tik nuo medžio nuskintas šviežias avokadas.
Po penkių valandų žygiavimo prieinu naują kaimelį, jo takeliai iškloti akmenimis. Kaime laksto būriai vaikų, vienas kitas – nusirengęs dani genties atstovas. Vidury kaimelio stovi mokykla, bet jos durys užkaltos. Pasirodo, valdžia neturi ir nesiunčia jokių mokytojų.
Apsistoju pačiame gražiausiame kaimo namuke. Išrinktasis kaimo vadas valdžios pastatytą namelį nuomoja, tačiau pinigais su niekuo nesidalija. Manau, tikrai sieks būti perrinktas.
Vakare pasivaikštau po kaimelio trobeles, nusiperku šviežių bananų. Jie čia pasakiško skonio, nors ir turi šiek tiek savito rūgštumo.
Kaimo vyrai nešiojasi lankus ir visą komplektą strėlių, jos skirtos žuvims gaudyti, paukščiams, šernams medžioti, netgi žmonėms...
Kitas dienas toliau žygiavau po kalnus. Žaisdavau su vietiniais vaikais, eidavau į vietos gyventojų trobeles, ragaudavau jų pagrindinio maisto – saldžiųjų bulvių. Orai nelepino, daug lijo, buvau purvinas kaip paršelis, tačiau žmonių draugiškumas viską atpirko. Atrodo, kuo skurdesnis kaimelis, tuo visi labiau viskuo dalijasi. Jeigu duodi vieną saldainį, tai jį perlaužia ir išsidalija tarpusavyje.
Kitoje dalyje – paršelio ceremonija, moliūgėliais pridengti vyriški pasididžiavimai ir protėvio mumija, kurią vietiniai nešiojasi su savimi.
Autoriaus filmus galima rasti Youtube, Facebooke, o daugiau straipsnių – tinklaraštyje journey.lt