Suaugęs jaučiuosi drąsiau, todėl vykdamas į Marakešą, tyliai pažadėjau sau, kad būsiu labai atsargus ir atidžiai dairysiuosi ar niekas neartėja prie manęs nešdamas tą velnio gyvatę.
Į Marakešą vykome autobusu iš Saviros. Kelionė truko apie keturias valandas su vienu sustojimu. Nors autobusas buvo maršrutinis, beveik visi keleiviai buvo užsieniečiai. Dėl to jaučiausi kaip turistinėje kelionėje autobusu, tik be kitų lietuvių. Tiesa, buvo dvi latvės, kurios mane užkalbino latviškai, bet atrodė piktokos, tad nebuvo itin malonu.
Keliai tarp pagrindinių turistinių Maroko miestų yra puikūs, autobusai taip pat, taigi kelionė buvo patogi ir niekuo per daug neįstrigo. Tiesa, važiuojat per kaimus, jų pagrindinėse gatvėse kas du žingsnius stovėjo pardavėjai prekiaujantys įvairiu šlamštu. Niekas iš jų nieko nepirko tai taip ir likau nesupratęs, kas čia turėjo atlikti pirkėjų vaidmenį. Gal mes?
Marakešas jau visai kitoks miestas nei Savira ir Agadiras. Tai stambus didmiestis ir pats populiariausias turistinis miestas Maroke. Kadangi jis yra didelis, turistai jame tarsi ištirpsta. Išskyrus senamiestyje, žinoma – čia turistai sutinkami kiekviename žingsnyje. Marakešo geležinkelio stotis yra graži, švari, tvarkinga ir neturinti jokių „bomžiškų“ kioskų kaip esanti Agadire. Angliškai čia kalba netgi apsauginiai ir viskas atrodo kaip normaliame civilizuotame mieste.
Išėjus į gatvę akis negali atsigėrėti uniformuotais, gražiai nuaugusiais ir tvarkingais policininkais reguliuojančiais eismą. Jautrokais, tiesa. Juos nufotografavus, pareigūnai pastebimai susijaudino ir liepė tuoj pat ištrinti nuotraukas. Taip ir nesupratau kodėl – stotingi ir stiprūs vyrai, bet drovūs kaip gimnazistės. Tik vėliau, vienas draugiškai nusiteikęs marokietis paaiškino, kad policininkai vengia fotografuotis, nes turi pagrindo bijoti viešumos. Trumpai tariant, Maroko policininkų grožis yra atvirkščiai proporcingas jų korumpuotumui.
Trynėme mes tas nuotraukas, bet kur tu žmogau viską sužiūrėsi – saulė plieskia, pareigūnai turi stebėti eismą, tai kažką pamaigėme ir nuėjome. Vėliau žiūriu – nė vienos nuotraukos neištrynėme.
O štai Marakešo senamiestis jau yra šis tas. Jei pasaulyje yra miestų panašių į labirintus, tai Marakešo senamiestis yra vienas tokių. Žinau, kad taip apibūdinu kiekvieną klaidesnį senamiestį turintį miestą, tačiau Marakešo atveju dar pridedu ir tai įrodančią nuotrauką.
Joje yra ranka pieštas žemėlapis, kurį mums davė viešbučio Marakešo senamiestyje savininkas. Jame nurodomas išėjimo iš viešbučio į šiek tiek didesnę gatvę planas. Jis labai pravertė, nes gatvės tokios vienodos ir klaidžios, kad pasiklysti yra lengviau nei prisiminti, kada Lietuvos futbolo rinktinė paskutinį kartą iškovojo pergalę. Nors gal ir sunkiau, suabejojau dabar.
Jei patinka arabiškas turgus, tai Marakešas jus sužavės. Visas senamiestis iš esmės yra didelis turgus. Šalia įžymiosios Djemaa El-Fna aikštės jis yra pats tankiausias – per jį dangaus nesimato. Nesakau, kad trintis po turgus yra mano mėgstamas užsiėmimas. Jei tiksliau, tai absoliučiai nemėgstamas, bet vykau su dviem nebe pirmos jaunystės damomis, kurių viena buvo mano mama, todėl neturėjau pakankamai akiplėšiškumo palikti jas vienas bastytis.
Vis dėlto po dviejų valandų kankynės supratau, kad geriau jau būčiau palikęs. Tas turgus mane tiek išvargino, kad po jo reikėjo reabilitacijos su pasliku gulėjimu, maistu, saldumynais ir kvaišalais. Masažas irgi būtų pravertęs, bet buvau girdėjęs, kad Maroke masažą vyrams daro kiti vyrai, tad nesiryžau. Nebuvau tikras ar atsipalaiduosiu.
Matydamas turguje parduodamą aprangą labai stebėjausi. Miesto jaunimas rengiasi gražiai ir madingai, o turguje parduodami tokie klaikūs apdarai, kad protas neišnešė, kas tokiais gali rengtis. Tai buvo spalvoti arabiški chalatai, apsiaustai, kurpės su užriestais galais, kosminės kepuraitės ir panašus šlamštas, kuriuo vilkint nemačiau nei vieno žmogaus gatvėje. Kam jie tada skirti? Sakyčiau gal turistams, bet ir Lietuvoje, kad ir kaip lietuviai mėgtų Maroką, nemačiau nė vieno dėvinčio tokių drabužių.
Mano bendrakeleivė, užburta magiškos Marakešo atmosferos, už 22 eurus pirko kažkokias geltonas medžiagines kurpes kaip pas mažąjį Muką iš sovietinio filmuko vaikams. „Kur tu jas dėsi?, - klausiu, - Vyrui namie liepsi nešioti vietoj šlepečių ar pati skraidysi?“. Bet atsakymas buvo toks prėskas, kad net neatsimenu ką atsakė. Manau, daug turistų čia apimti jaudulio prisiperka šlamšto, kuris paskui geria dulkes namie.
O pardavėjai tuo magišku turistų jauduliu naudojasi idealiai nustatydami nepadorias kainas. Nesivelsiu į jas per daug, tiesiog pasakysiu, kad siūlau mušti kainas negailestingai, vis tiek permokėsite, net nusiderėję.
Djema El Fna aikštėje norėjau nusipirkti buteliuką vandens ir išgirdau tada kainą – 1,2 euro. Sakau: „tu gal visai?!“, Tuomet pardavė už 40 centų. Atrodo nerealu, bet protui kiek pavargus gali blogai perskaičiuoti valiutas ir sumokėti net keliskart daugiau nei reali kaina.
O kobros buvo ne tokios baisios kaip įsivaizdavau ir niekas mosikuodamas jomis manęs nesivijo. Nori – prieini, paprašai ir uždeda. Paskui susimoki ir nuima. Nežinau tik kiek reikia susimokėti – pats neprašiau ir per daug arti nelindau. Manau, kokia suma kobrų užkalbėtojas įvertina tavo baimės lygį, tiek ir moki.
Ką visi aikštės pramogų tiekėjai priima ypač jautriai – tai fotografavimą. Už fotografavimą nesusimokėjus gali net vytis, labai nemaloniai aprėkti ir visaip išvadinti. Kilniai, su ašaromis apie meilę moteriai, dievui ir tėvynei grojantys muzikantai per sekundę gali transformuotis į keiksmais skalijančių šunų gaują. Taigi jautresnių nervų turistams siūlau fotografuoti klasta. Tą šiais laikais padaryti yra itin paprasta – tereikia apsimesti, kad darote asmenukę, o iš tikrųjų fotografuoti priekine kamera. Visiems tokiems fotografavimosi pinigautojams ar korumpuotiems jautruoliams šis išradimas yra Dievo rykštė, arba kaip mano močiutė būtų pasakius – „Dievo koronė“.
Religingumas Marakeše jaučiamas ženkliai mažiau nei Saviroje, todėl daug moterų vaikšto europietiškai atsilapojusios. Taip nėra tik dėl to, kad laisvesnis merginų apsirengimo stilius jau yra priimtas kaip duotybė. Jos vis dar patiria didelį spaudimą apsimuturiuoti iš šeimos narių. Ką jos tada daro? Iš namų išeina apsimuturiavusios kaip padorios moterys, bet jau važiuodamos taksi nusimeta savo maišus ir miesto centre išlipa apsirengusios taip kaip mes pratę matyti moteris savo kraštuose. Marokas man pasirodė apsimetėlių valstybė – visi viešumoje dedasi šventais, o privačiai išdarinėja velniai žino ką.
Nors ir neturinčiam paplūdimių, Marakešui rašyčiau aukštą balą, jei ne pasikartojusios mano asmeninės neigiamos patirtys keliaujant arabų kraštuose. Jau paskutinį vakarą prieš skrendant namo atsipalaidavau, pamiršau, kad esu Maroke, prisivalgiau Marakešo turguje nusipirktų įtartinos higienos gėrybių ir eilinį kartą apsinuodijau maistu. Gerai, kad jau skridome atgal ir namie galėjau atsigauti.
Ar grįžčiau dar į Maroką? Nemanau. Ne dėl to, kad jis kažkoks blogas. Tiesiog niekuo per daug neišskirtinis. Paplūdimiai yra kokybiškesni pietų Europoje, o arabų pasaulio magija mane labiau žavi mažiau turistiniuose kraštuose. Kita vertus – tai šalis, kurioje gerai praleisti laiką gali ieškantys viduriuko tarp patogaus „viskas įskaičiuota“ ir sudėtingesnio savarankiško keliavimo opcijų. Marokas yra tarsi subalansuotas tarpinis variantas.